Ana

Iš knygos „Žvaigždės Telšių padangėje“

Napoleono gvardijos karininko Pjero Žiuljeno pasakojimas.

Algimantas Savickis

Į šiaurę nuo gimtojo Paryžiaus yra miestelis Bovė (kirtis ant „ė“). Kuo jis garsus? Čia yra keletas žirgų veislynų. Jie augina arklius imperatoriaus gvardijai. Ir manasis žirgas iš čia. Todėl jam ir vardą daviau Bovė.
Mano tėvai Morisas ir Marie Žiuljenai valdo Paryžiuje didžiausią knygyną Rivoli gatvėje. Taip ir vadinasi – „Žiuljeno knyga“. Jie buvo prieš mano tarnybą gvardijoje. Ką tik buvau baigęs sostinės universitetą, siūlė vietą dekanate. Iš čia į kariuomenę nemobilizuoja. Bet mes, jaunimas, su tėvų nuomone nesutikome. Mus buvo užvaldę patriotiniai jausmai. Visas kursas, baigęs studijas, papildėme gvardiją. Buvome pakylėti – galėjome Viduržemio jūrą perbristi.
Iki žygio į Rusiją didesniame mūšyje neteko dalyvauti. Ypač įsiminė persikėlimas per Nemuną prie Kauno: naktis, upė platoka, girdėtis jos tėkmė, nes srauni. Bet mūsų pontonai tvirti. Supasi, bet raitelius išlaiko. Danguje – žvaigždės. Mes pasirengę kiekvieną minutę stoti į mūšį, bet priešo nesimato.
Galvojome, kad reikės kautis prie Smolensko. Bet mūsų neprireikė – imperatorius gvardiją taupo.
Kada Borodino mūšyje prie Semionovskojos flešių iškilo klausimas: „Kas, ką?“ – tada Nėjus ir Miuratas paprašė atsiųsti gvardiją, Napoleonas nesiryžo to padaryti. Gvardija liko atsargoje. Jauni mano tarnybos draugai buvo nepatenkinti: jie norėjo laipsnių, ordinų, jie veržėsi į mūšį, kalbėjo: „Taip leitenantais ir pasensime“.
Mūsų vadas juos ramino: „Bet nemirsite leitenantais“.
Taip prie Borodino nepauostėme parako.
Rugsėjo 14-osios rytą įžengėme į Maskvą. Apstulbau! Tokio grožio dar nebuvau regėjęs. Kiek tik akys užmato dangų rėmė cerkvių bokštai, jie tviskėjo auksu.
Niekas mūsų nepasitiko, jokios deputacijos su miesto raktais. Miestas buvo tuščias, beveik visi jos gyventojai pasitraukė su kariuomene.
Mus dvidešimt raitelių apgyvendino rusų dvarininko rūmuose. Šeimininko nebuvo. Turtus prižiūrėjo jų dukra Ana ir dvi merginos (tarnaitės – baudžiauninkės). Dvarininkaitė laisvai kalbėjo prancūziškai. Moterys mums gamino pietus. Produktus vartojome iš šeimininkų, kai ką gaudavome iš kariuomenės sandėlių. Už poros dienų vyrai partempė maišą druskos, pusę kiaulės.
Rugsėjo 15-ąją pradėjo degti Maskva. Namus tyčia padeginėjo. Mes savo „lizdą“ saugojome pasikeisdami. Per dvi paras didžioji miesto dalis sudegė. Gerai, kad rugsėjo 18-ąją pliaupė lietus, ugnis nuslopo.
Baigę vaikyti padegėjus, ėmėmės kito darbo: užkariautojai pradėjo plėšikauti, jie veržėsi į butus ir, ką radę vertingesnio, tą slėpė maišuose.
Gerai, kad mūsų rūmai stovėjo tolėliau nuo gatvės. Visą teritoriją supo mūrinė tvora. Mes raiti darėme tvarką.
Vakare uždegdavome didžiąją žvakidę ir, salone gerdami arbatą, klausydavomės muzikos: Ana skambindavo fortepijonu, merginos dainuodavo rusų liaudies dainas.
Šeimininkė žinojo ne tik rusų, bet ir Europos: Lenkijos, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos kompozitorių kūrinius. Greitai choras padidėjo: kai kurie kariai turėjo neblogas klausas, gerus balsus. Vakaronės užsitęsdavo, užmiršdavome karą, „sugrįždavome“ į namus pas tėvus, brolius, seseris ir žmonas.
Kartą, baigusi skambinti, ji pasakė: „Pjero, likite… Kas manęs laukia? Tėvai atiduos mane į žmonas kaimynui, senam dvarininkui. Jis nesupras mano aukos. Mano nekaltybė jam bereikšmė. Jis tų nekaltybių „priraškė“ krepšį. Visos merginos – baudžiauninkės gulėjo jo lovoje. Jūs man patinkate. Todėl savo nekaltybę dovanoju Jums!“
Suartėjome. Dabar su Ana „gaudėme“ kiekvieną žinutę, kada imperatorius susitiks su caru Aleksandru I-uoju ir pasirašys taikos sutartį. Tada aš su Ana likčiau Maskvoj, eičiau dirbti mokyklon, nes esu baigęs Paryžiaus universitetą.
Dienos tirpo. Vadai vis garsiau ir garsiau kalbėjosi apie „žygį namo“.
Ana nesutriko: suradome puskarietę, du arklius…
„Važiuosiu paskui kariuomenę, tokia būsiu ne viena. Apsivilksiu kailinius, įsimesiu pagalvių, vilnonių skarų. Arkliams poros maišų avižų užteks. Maisto, vyno, degtinės – nes tuoj prasidės šalčiai. Naktį galėsi mano karietoje miegoti.“
Spalio 19-ąją gavome paros maisto davinį: pusę litro vyno, kepaliuką duonos ir sūdytą silkę. Ji man patiko: riebi, minkšta. Papuolė su ikrais. Kiti mano draugai tų silkių nelietė. Paėmiau dar dvi (vėliau gailėjausi: kodėl ne tris) ir, suvyniojęs į medžiagos skiautę, paslėpiau kuprinėje.
Dieną palikau Maskvą, jojau į Vakarus senuoju Kalugos keliu. Savo planus pakeitė ir Ana: „Tau maža rūpesčių? Dar aš… Jūsų žygis nebus lengvas pasivaikščiojimas, teks kautis. Ir dar rūpintis manimi! Na jau ne! Dievas išsaugos Jus… Parašysite!“
Napoleonas nutarė pasukti iš Senojo Kalugos kelio į dešinę, aplenkti priešo pozicijas, išeiti į Borovskio kelią ir karo dar nepaliestomis Kalugos gubernijos vietovėmis žygiuoti į pietvakarius Smolensko link. Deja, Kutuzovas neleido to padaryti. Ir mes vėl jojome senuoju Smolensko keliu. Kur ne tik duonos, bet ir šieno arkliams jau nebuvo. Dykuma!
Mus visą laiką puldinėjo kazokai ir valstiečiai – partizanai. Jiems pavyko užgrobti gurguolę. Likome be maisto, o arkliai – be pašaro.
Artėjant prie Gžatsko (tai buvo spalio 30-ta diena), užėjo dranga – sniegas su lietumi. Kitą rytą temperatūra pažemėjo iki aštuonių laipsnių šalčio. Mano tėvynėje tokiu metų laiku dar būna dvidešimt laipsnių šilumos. Čia prisiminiau Anos žodžius, pasakytus palydint mane iš Maskvos: „Žiema šiemet bus ankstyva ir labai šalta“. Nenorėjau imti jos brukamo megzto vilnonio šaliko. Paėmiau. Vėliau, kiek kartų mintyse dėkojau jai. Anos pranašiški žodžiai išsipildė. Aiškiaregė!
Dabar visos mintys sukosi tik apie duoną. Jau dvi paros, kaip nieko nebuvau valgęs (paskutinę silkę pasidalinau su pavaduotoju Maratu). Šalčiai stiprėjo. Paliekant Smolenską, žmonės taip nusilpo, kad pargriuvę nebeatsikeldavo, sušaldavo. Pakelėse gulėjo lavonai. Pradėjo kristi arkliai. Armijos pa¬grindas buvo gvardija. Ji, tiesiogine to žodžio prasme, buvo praėjusi ugnį ir vandenį. Štai kaip apie mus vėliau atsiliepė garsus rusų partizanas Denisas Davidovas: „Pagaliau priėjo ir senoji gvardija, kurioje buvo pats Napoleonas… Mes šokome ant arklių ir vėl pasirodėme prie Didžiojo kelio. Priešas, pamatęs triukšmingus mūsų būrius, pasirengė šaudyti, bet išdidžiai traukė toliau, nespartindamas žingsnių. Kiek mes besistengėme atplėšti nors vieną kareivį nuo tų suglaustų kolonų, jos kaip granitinės, nebodamos nieko, liko kaip buvusios: aš niekada neužmiršiu tų visų rūšių mirtimi išmėgintų karių laisvos eigasties ir rūščios išvaizdos. Užsimaukšlinę aukštas lokenos kepures, mėlynais mondūrais su baltais diržais, raudonais sultonais ir epoletais, jie atrodė kaip aguonų ugnis vidury sniego lauko. Visos mūsų aziatiškos atakos nė kiek nepaveikė glaustos europietiškos rikiuotės. Kolonos ėjo viena po kitos, jos nubaidydavo mus šautuvų šūviais ir tyčiodavosi iš mūsų tuščio džigitavimo. Per visą dieną mes paėmėme vieną generolą, daug gurguolių ir 700 belaisvių, tačiau Napoleono gvardija praplaukė pro mūsų kazokų minią, nelyginant jūrų laivas su šimtu pabūklų tarp žvejų valčių.“
Iki Berizinos buvo likę apie dvidešimt kilometrų… Suklupo mano žirgas. O paskui ir ant šono atsigulė. Pro šalį jojo mano kovų draugai. Į mus niekas nekreipė dėmesio – dauguma vieno nelaukia!
Radau vandens, pagirdžiau žirgą ir ėmiau „knistis“ šalikėlėje paliktose rogėse ir karietose. Ir ko tik čia nebuvo: medžiagų ritiniai, šilkinės užuolaidos, šventųjų paveikslai, senoviniai ginklai ir pinigų rinkiniai. Visa tai buvo priplėšta Maskvoje. Nebuvo tik duonos, nieko valgomo. Pagaliau vienose rogėse radau kokį gorčių (2,8 l) avižų. Saują paslėpiau kelnių kišenėje. Likusias sušėriau Bovė. Kai neliko raitelio – žirgui palengvėjo. Jis atsistojo. Dabar nešė tik balną, šautuvą ir ietį.
Reikia vytis draugus. Eiti keliu pavojinga. Vos judančias klipatas puldinėja kazokai, jie užkapodavo vargšus. Patraukiau į laukus, nutolusius nuo kelio pora kilometrų, čia eiti buvo sunkiau. Sniego – visas pusmetris. Klišenau visą parą. Nei šieno, nei šiaudų neužtikau.
Artėjant prancūzams, valstiečiai pasiėmę grūdus, šieną, gyvulius, patraukė į miškus. Trobas, ūkinius statinius sudegino.
Bijojau vieno: neduok Dieve,„Bovė vėl suklups. Čia toje dykynėje jo nebeprikelsiu. Jaučiu, kad jėgos mane apleidžia, sunku žengti žingsnį. Kitos išeities nėra – žirgą reikia paleisti. Gal suras kitą šeimininką? Nuėmiau visus diržus – braudamasis per mišką, gali užsikabinti. Tada – nei pirmyn, nei atgal – mirs iš bado.
Žirgą paskutinį kartą apkabinau, paglosčiau kaklą ir porą kartų, pliaukštelėjęs delnu pavariau. Jis pasižiūrėjo į mane, o po to nubidzeno į tolumoje mėlynuojančio miško pusę.
Jauni valstiečiai, susitelkę į partizanų būrius, pradėjo puldinėti prancūzus. Visą tą didžiulę teritoriją prie Smolensko kelio užvaldė jie.
„Jį reikia pribaigti!“ – pasakė vienas iš valstiečių su šautuvu ant pečių. – „Ką?“ – „Negi nematai? Po egle sėdi prancūzas.“ – „Ką laimėsi pribaigęs iš bado mirštantį žmogų? Popas neduos išrišimo. Tai ne mūšio auka. Ne visa Napoleono kariuomenė savanoriai. Dalį sugaudė, apvilko uniformomis ir pastatė į rikiuotę.“ – „Tada paimkim jį į nelaisvę“, – neatlyžo jaunasis. – „Jis gi nepaeina. Nuneši belaisvį 8 kilometrus?“ –„Ne!“ – „Tokios tokelės. Leiskim jam ramiai numirti. Matyt, jis raitelis to žirgo, kuris vakar priklydo prie mano kumelių. Likimą jam palengvinsime – pasiimsime balną ant kurio jis sėdi. Jeigu pakils, nebereikės jo tempti. Pasikeisim ir kepurėmis. Kai vaikams pasakosiu, kad kariavau su prancūzais – nepatikės. Ta meškena bus įrodymas.“
Balną vyrai pasiėmė, o prancūzą pasodino ant pusmaišio su šiaudais. Valstietis užmaukšlino jam savo kepurę, o į delną įspraudė džiūvėsį.
„O sakei, kad nebeturi“, – ištarė jaunesnysis. – „Čia iš ypatingų atsargų, ypatingiems atvejams. Šis vienas iš tokių.“
Vyresnysis persižegnojo ir vyrai nuėjo…
Pjeras tai užsnūsdavo, tai atsibusdavo. Praėjo gal pora valandų, kai jį paliko valstiečiai.
Pro šalį praskriejo trikinkė. Prancūzai išbėgo namo, tai dabar į savo dvarą grįžta Genadijus Tučkovas su šeima.
Dvarininkas pamatė nelaimingąjį.
„Karininkas… – ištarė jis garsiai. – Jeigu paliksime – numirs.“ – „O kur mes jį pasodinsime? Gali turėti utėlių!“ – lyg prieštaraudama prabilo žmona. – „Pas Kuzią. Kiek to važiavimo beliko. Koks dešimt kilometrų.“
Visi žinojo, kad Tučkovas lenkė galvą prieš Vakarus. Ne prieš Napoleoną, bet prieš prancūzišką kultūrą. Jis laisvai kalbėjo prancūziškai. XVIII-XIX amžiuje visa Rusijos aristokratija (dauguma dvariškių) buvo įvaldę prancūzų kalbą.
„Pargrįškime… Paimsim tą prancūzą. Jis taip pat turi motiną. Ar sutilpsite dviese? – paliepė dvarininkas vadeliotojui. – Grįžęs pasirūpink juo: būtina išprausti pirtyje, apatinius rūbus sudegink, o viršutinius iškaitink virš akmenų. Motušės paprašysiu, kad po to, išvertusi rūbus, kiekvieną siūlę karštu lygintuvu perbėgtų“.
Kad Pjeras nenuslystų nuo sėdynės, Kuzia jį pririšo.
Ką šeimininkas buvo prisakęs, tą važnyčiotojas padarė: numaudė, net išpėrė vantele. Po to apvilko švariais apatiniais rūbais ir paguldęs mažame kambarėlyje šalia pirties, užklojo didžiuliais avies kailiniais. Pjeras užmigo.
(Bus daugiau)