Kiekvienas savo gyvenimo kelyje sutinkame Mokytoją, kuris tampa kelrode žvaigžde mūsų siekiuose, sektinu pavyzdžiu, mokant ir auklėjant vaikus. Apie tokį mokytoją pasakoja laiškai, atvirukai, fotografijos ir mokinių atsiminimai, rasti Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomame Juozo Mickevičiaus archyve. Tokį mokytoją Juozą Tarvydą prisimename, minėdami jo 125-ojo gimtadienio metines.
Irma Kontautienė
Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinio saugotoja-kuratorė
(Pabaiga. Pradžia Nr. 25, 26)
Sibiro tremtyje
Būnant toli nuo Lietuvos, kenčiant šaltį ir badą, dirbant sunkiausius fizinius darbus, Tarvydai visada prisimindavo tėvynėje likusius auklėtinius, kolegas, prarastas knygas, neįgyvendintus kūrybinius sumanymus ir beprasmiškai bėgantį laiką.
Vieną laišką Juozas Tarvydas pradeda mintimis, tiksliai apibūdinančiomis jo ir visų lietuvių tremtinių dalią: „Rodos, jau visas amžius prabėgo nuo to laiko… Taip ilgai, taip ilgai… Pirmieji, antrieji metai – dar nieko. Buvo šioks toks ryšys su Tėvyne gerųjų Dievo žmonių dėka. Bet štai jau daugiau kaip pusė metų jokios žinelės, jokio laiško iš ten. Pasijunti gyvas palaidotas. Kaip nuo kiekvieno, taip ir nuo tavo kapo ilgainiui nueina visi, visi. Juk negalime norėti, kad mirusį amžinai atsimintų, jo kapą nuolat lankytų. Toks jau gyvenimo ir gamtos dėsnis, kad ant mirusiųjų kapų auga, kuriasi kiti… Tik koks siaubas, kad čia tu ne miręs, o gyvas ir girdi nueinančiųjų žingsnius. Tada protarpiais apima toks baisus liūdesys, tokia nostalgija, kad norisi kaukti, galvą į sieną daužyti. Bet palaidotojo šauksmo niekas nebeišgirs, niekas neatsilieps…“
Trumpai aprašęs savo varganą buitį, bandymą išgyventi šaltas žiemas, pusalkius be pieno ir mėsos augančius tris vaikus, tuojau atsiprašo: „Vėl įsileidau į savo bėdas. O juk laiško tikslas – „išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų…“ Parašykit, parašykit apie viską, ypač apie auklėtinius ir kolegas. Kas gyvas, kas miręs, kas vedęs – ištekėjusi, kas išsikėlė, kas atsikėlė – milijonas klausimų!“
Iš tremties į tremtį
Juozo Tarvydo mokinys iš Kretingos gimnazijos laikų Petras Baužys savo straipsnyje „Mokytojas švyturys, šviesa ir tiesa“ prisimena netikėtą susitikimą su buvusiu mokytoju: „Kažin, ar kas suvaidintų nustebimą, kokį patyriau 1954 metų rudenį, Trakų gatvės antikvariniame knygyne netikėtai sutikęs lyg iš dangaus nukritusį sibirietį savo mokytoją Juozą Tarvydą su žmona? Kaip? Kada? Kur? Sakė: Justo Paleckio dėka. Atlikti formalumai Valstybės saugumo komitete, Vidaus reikalų ir Švietimo ministerijose – važiuojame į Liškiavą. Kodėl ne į Kretingą, kur savi, neseniai pastatyti namai? Ten, sakė, tebedirba Jonušas – negalima į tą rajoną grįžti – neįsileidžia ir namų negrąžina. O Ignas Jonušas, keturių skyrių lietuviško mokslo ir Maskvos partinių mokyklų „absolventas“, tada buvo VKP (b) Kretingos rajono komiteto pirmasis sekretorius…“
Savo užrašuose Juozas Mickevičius patikslina, kad Juozas Tarvydas reabilituotas LTSR Ministrų tarybos 1955-07-17 nutarimu. Kretingos rajono Vykdomasis komitetas grąžino nebaigtą įrengti namelį, pinigais atlygino už konfiskuotą nuosavybę, Švietimo skyrius išmokėjo dviejų mėnesių algos kompensaciją. Tarvydai gavo darbą pagal savo specialybę, tik ne Kretingoje, kaip numatyta reabilitaciniuose nuostatuose, o Liškiavos vidurinėje mokykloje.
Juozas Tarvydas, tremtyje praradęs daug brangaus laiko, skubėjo grįžti į mokyklą, į kultūrinį gyvenimą, toliau tęsti savo mokslinių tyrinėjimų. Dirbdamas Liškiavoje, dažnai lankėsi Vilniuje, užsukdavo į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, susitikdavo su buvusiais pažįstamais. Mintyse, o kartais ir garsiai, jų klausdavo, už ką jį, eilinį mokytoją, ištrėmė, kai tokie patys liko neišvežti. „Buvo draugas Tarvydas užėjęs ir mane prajuokino, sako – labiausiai negalėjau pernešti to, kad aš toks tarybiškas ir mane išvežė, o tuo tarpu jo pažįstami, kurie tikrai netarybiški, liko ir gerai gyvena! Įdomu, ką turėjo galvoje“,– rašė viena mokytoja kitai.
Nors Tarvydų šeimai pavyko atgauti laisvę ir likusį turtą, bet komunistinė valdžia toliau varžė jų gyvenimą, pasiųsdami dirbti kuo toliau nuo draugų ir gimtojo krašto. 1957 m. rugpjūčio 28 d. Juozui Mickevičiui rašytame laiške Juozas Tarvydas dar kartą nuoširdžiai dėkoja už bičiulišką paramą Kretingoje, domisi Butkų Juzės archyvo likimu ir guodžiasi: „Į Kėdainius nebepasikėlėme. Nedavė ten žmonai darbo, tai teks ir man atsisakyti. Pasilikome ir toliau Liškiavoje. Vieta graži, tik tiekimas blogas, na, ir kultūros maža. Kitais metais vėl ieškosime kur nors.“ 1959 m. rugpjūčio 10 d. rašytas Juozo Tarvydo prašymas švietimo ministrui padėti persikelti į Kartenos vidurinę mokyklą liko nepatenkintas.
Sugrįžimas į Žemaitiją
1960 m. pavasarį Juozas Mickevičius tapo Kretingos muziejaus direktoriumi. Jis paskatino savo mokytoją ir auklėtoją sugrįžti į Kretingą. Bet vietos valdžia talentingą pedagogą paskubėjo 1962 m. išleisti į pensiją, nors pats Juozas Tarvydas dar galėjo ir norėjo dirbti. Turėdamas daugiau laisvo laiko, skaitė knygas, rašė apie lietuvių ir sorbų literatūrą, vertė iš sorbų kalbos ir lietuvių autorių kūrinius į sorbų kalbą. Šios mažos vakarų slavų tautelės, gyvenančios istorinėje Lužicos teritorijoje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje, kalbą jis išmoko savarankiškai. Iš sorbų kalbos išvertė Jano Vornaro knygelę vaikams „Garniukas ir Šyviukas“.
1967 m. Juozas Mickevičius pasikvietė Juozą Tarvydą į muziejų dirbti konservatoriumi. Pasak Grigo Valančiaus: „ […] rinko, rūšiavo senus raštus ir dokumentus. Jam parūpo, kad viskas, kas tik įmanoma, būtų surinkta apie tris žymiuosius žemaičius kretingiškius (Daukantą, Valančių ir Pabrėžą). Muziejaus direktoriaus istoriko Mickevičiaus ir Tarvydo pastangomis, vysk. M. Valančiaus skyrius pasidarė ypatingai gausus eksponatų, labai išsiplėtė ir dabar sudaro atskirą muziejų muziejuje. Ir vakarais, iš darbo parėjęs, ne valiūkavo, o iki nakčių sėdėjo ir dirbo. Parašė dvi plačias monografijas, apie Valančių ir Pabrėžą, pasinaudodamas muziejuje sukaupta medžiaga“.
1969 m. buvęs Plungės gimnazijos mokinys ir mokytojas Juozas Tarvydas aktyviai prisidėjo organizuojant šios mokyklos 50-mečio jubiliejų. Matyt, tada jam gimė idėja aktyviems plungiškiams dažniau susitikti, pakalbėti apie savo krašto kultūrą. Į pirmą tokią sueigą 1971 m. birželio 5 d. susirinko penkiasdešimt Plungės krašto kultūrai neabejingų žmonių, tarp jų buvęs mokytojas Juozas Tarvydas, Telšių kraštotyros muziejaus direktorius Vitas Valatka, Kretingos kraštotyros muziejaus direktorius Juozas Mickevičius, profesorius fizikas Adolfas Jucys ir kiti. „Mūsų tikslas – uždegti jaunimą geriems norams, darbams, mokyti mylėti savo gimtinę“, – sakė prezidentu išrinktas Adolfas Jucys. Jis ir pasiūlė šį sambūrį pavadinti Plungiškių draugija.
Juozo Mickevičiaus raginamas parašyti monografiją ir apie Simoną Daukantą, Juozas Tarvydas 1972 m. vasario 21 d. laiške atsakė: „Mielas Direktoriau! Visą naktį galvojau apie malonų pasiūlymą, rytmetyje dar tarėmės su žmona ir priėjome išvadą, kad šiuo metu niekaip negaliu tuo pasiūlymu pasinaudoti, nes šį pavasarį ir vasarą turiu labai daug asmeninių, literatūrinių ir buitinių rūpesčių, o be to, ir sveikatą reikia skubiai remontuoti. Jei galėsiu prieiti prie Daukanto, tai tik vėlai rudenį ar žiemą. Tad labai atsiprašau, kad būsiu apvylęs Tamstos pasitikėjimą“.
Deja, po metų, dar žiemiškai šaltą 1973 m. kovo 29 d. Juozas Tarvydas mirė, palikdamas tik savo darbus, draugus ir mokinius, išblaškytus po Lietuvą, pasaulio Rytus ir Vakarus. Daug jų atvyko į Kretingą išlydėti mokytojo į paskutinę kelionę. Jį mena mokinių užrašyti prisiminimai, išsaugotos fotografijos ir mokytojo rašyti laiškai, tarp kurių ir vienas sveikinimo atvirukas šv. Kalėdų proga – virš eglės šakos pakabintas žibintas – kaip simbolis Mokytojo skleistos šviesos dygioje sovietinėje tikrovėje.
Leave a Reply