Tegu nepraranda svarbos Telšiuose tie klecka lašinietė. Juos labai mėgo legendinis Juozas Kikilas, po šalelę Lietuvą Telšių Kikilu vadintas. Kaip ir buvo maloniems skaitytojams pažadėta, pargrįžtame dar kartą prisiminti šį veiklų senų laikų gatvės šauklį, gatvės artistą, išskirtinį telšiškį. Yra pasiūlymų įamžinti jo atminimą. (Publikacijų ciklas apie Juozapą Kikilą (1906-1971) „Kalvotojoje Žemaitijoje“ spausdintas nuo 2024 m. lapkričio 22 d. iki 2025 m. sausio 7 d.)
Janina Zvonkuvienė
(Pabaiga. Pradžia Nr. 33, 35, 37, 39, 41, 43, 45)
Daktaro pietūs
Jau rašyta, kad pagal Telšiuose dešimt metų dirbusios kultūros magistrės Irenos Nakienės prisiminimus, visų itin gerbiamas daktaras Bronislovas Zienkovičius kiekvieną pavasarį, ir vis tuo pačiu metu, nurodydavęs savo namų šeimininkei išvirti cepelinų, – tų kleckų lašinietų, – padengti stalą ir pavaišinti Juozą Kikilą. Jūzapėlį.
Jeigu Juozas Kikilas nebūtų buvęs tokių vaišių vertas, daktaras jų tikrai nebūtų organizavęs. Gyvybę jam išgelbėjo. Ir, kol pats gyvas buvo, kas pavasarį vaišindavo jį puikiais mėgstamo patiekalo pietumis.
Kodėl vis pavasariais ir kodėl vis tuo pačiu metu? Telšių Kikilas, – vardu Juozapas. Juozapinės yra pavasarį, kovo 19 d. Ir čia dar ne viskas. Kaip jau žinome (o ir paminėjimas buvo!) Juozas Kikilas gimęs kovo 27-ąją. Ir vardadienis, ir gimtadienis netoli viens kito. Tai todėl kas pavasarį, tuo pačiu metu, pas daktarą Zienkovičių Juozapas Kikilas valgydavo savo šventinius pietus. Greičiausiai gimtadienio proga – lyg antrą kartą užgimęs, kai Daktaras jam gyvybę išgelbėjo. Nepamiršo šio fakto abu: ir Gelbėtojas, ir išgelbėtasis. Tad šie kasmečiai pavasario pietūs turėjo būti šviesiausia Jūzapėlio diena.
Aplankiau šiandienes tas vietas, kur daktaro Zienkovičiaus valdos buvo. Už Telšių savivaldybės pastato dar išlikusi dalis tos žalios erdvės, pakopomis kylančios į viršų. Yra vietos atodūsiams. Pastovėjau ir prie galingai didelio buvusio kelmo… Veikiausiai tas meniškose sielose užsifiksavęs gražus ir didingas klevas čia gyveno, gražiausiu pavasario žydėjimu, gražiausiomis rudens lapų spalvomis Telšius puošęs. Šiek tiek žemiau dar likęs čia jo „jaunesnysis brolis“ klevas, dar ošia, praeitį mena.Kaip ir daug kitų jo brolių klevų po Telšių kalvas išsivaikščiojusių… Na, kol kas dar gyvųjų prisiminimuose tebegyvena ir Kikilas, ir Daktaras. Ir šio klevo, kurs buvo panašaus į ramų, gerą tėvą, grožis.
Simboliška: nuo 1962 m. kovo 27-oji minima kaip tarptautinė Teatro diena (Kikilo gimimo dieną!). Telšių Kikilas itin mėgo, brangino teatrą, jo dalyvius. Buvo neprilygstamas vaidinimų šauklys. Nemažai apie tai anuose tekstuose kalbėjome. Kažkuo dar jis yra itin prisidėjęs Teatrui… Būtų gerai, kad žinantys papasakotų. Žinome tik nuobirų…
Teatralas teiravosi
Artima Jūzapėlio kaimynė Zita Ramančiauskienė, kuri aną kartą tą jo kuklios buveinės „mažąjį langelį“ parodė, papasakojo dar vieną atvejį, kai vedusi žmogų parodyti, kur Telšių Kikilas gyveno. Kai jau buvo galima turėti savo versliuką, Zita virusi „pončkas“, taigi spurgas, ir prekiavusi prie Telšių autobusų stoties. Kartą ją pakalbinęs išvaizdus vyriškis. Klausė, ar kartais nežinanti, kur čia kadaise yra gyvenęs toks Telšių Kikilas. Vyriškis sakė labai norintis pamatyti Kikilo gyventą vietą. Ir Zita Ramančiauskienė lydėjo vyriškį į čia pat esančią Plungės gatvę, iki sankryžėlės su Šatrijos gatvele, parodė tą namą. Parodė tuos du nedidelius langelius, kurių vienas dar mažesnis. Tai ten mažytį kambariuką sesers namuose ir turėjęs Juozas Kikilas. Pagarbiai žvelgęs žmogus… Lyg prie kapo stovėdamas.
Kol atėjo iki buvusių Kikilo namų, išvaizdus vyriškis pasipasakojęs, kad jis esąs teatralas. Kad labai daug bendravęs su garsiu teatro ir kino aktoriumi, režisieriumi, aukštosios mokyklos dėstytoju Povilu Gaidžiu iš Klaipėdos. Ir kad garbusis režisierius Povilas Gaidys labai daug įdomybių pasakodavęs apie Telšių Kikilą. Panašu būtų į tai, kad šis kažkur kažkam padėdavo spektakliuose… Ir šios scenos būdavusios įspūdingos… Taip įspūdingos, kad įspūdžiai išlikdavo ilgam. Kad ir savo jauniems bičiuliams režisierius Gaidys vis pasakojo ir pasakojo… Deja, ar nepasisakė, kas tas teatralas, ieškojęs Telšių Kikilo takų ir namų, ar nenugirdo, ar jau išblėso iš atminties… Jis liko nežinomas. Tik pati ta diena, kad vedė žmogų parodyti Kikilo gyventos vietos, Zitai Ramančiauskienei išliko atminty iki šiol. Kikilas ir scena – ne pramanas. Kažkokį tolimą aidą apie Telšių Kikilą iš Klaipėdos scenos didžiūnų lyg ir prisimenu. Nerūpėjo tada geriau įsidėmėti. Su vienu šviesaus atminimo Aktoriumi gyvenome viename name, susitikdavome lifte… Kitas gyveno kaimynystėje, susieidavo takai į darbą. Būtų gražu ir šiandienei jaunajai kartai nenuvertinti Telšių Kikilo atminimo.
Tonkiau – klecku lašinietu
Ar kas prieštarautų, kad Jūzapinių proga, kad Teatro dienos, t.y. Juozapo Kikilo gimtadienio proga lankytojų pamėgtos Telšių kavinės pasiūlytų lankytojams taip Kikilo mėgtų klecku lašinietu… Kam nors iš šeimos narių tektų ramiai atsisėsti ir su meile, su atidumu kaimiškų rūkytų lašinių bryzą smulkiai, smulkiai supjaustyti. Ir kaimišką cibulę smulkiai, smulkiai, kad net ašarą tektų nubraukti…
Gal ir Telšių visuomenininkai, menininkai kaip nors rimtai sueitų, tą legendinį žemaičių sostinės personažo atminimą aptartų. Gal nuspręstų, kad Telšių Kikilą dera prisiminti. Gal miestas norėtų ir pajėgtų jį kukliai įamžinti.
Išgirsti reikėtų ne tik vietinių, bet ir tų kitur išvykusių telšiškių nuomonę. Juk daug kas nostalgiškai prisimena Telšius, o kartu ir vaikų draugą, garsingai žemaitišką visų renginių šauklį, neprilygstamą štukorių, per šalelę Lietuvą garsėjusį Juozą Kikilą.
*
Gal nieko tokio, kad rašydami kartojomės. Tai nežinantiems šį tą žinoti. O anot vieno populiaraus šiandienio radijo – žinojimas keičia.
Liko neprilygstamas
Be Kikilo žemaitiškumas Žemaičių sostinėje nuščiuvo. Neliko gatvės šauklio, pranešinėjusio įvairiausias geras žinias. Ir Telšių autobusų stotis seniai nuščiuvo. Dabar laikai taip smarkiai pasikeitę. Tai bent tie Kikilo labai mėgti kleckai lašinieti dar gali pargrįžti ir praeities skonį priminti.
Ačiū visiems, suteikusiems įvairių, ir vis papildomų, žinių apie legendinį Telšių Kikilą. Juozapą Kikilą. Apie žmonių stebintoją, žaismintoją, linksmintoją. …Moterų aprangos tradicijų sergėtoją. Moterims jis neleido vyriškėti. Savo performansais – trumpalaikiais vaidinimukais – grūmėsi už moteriškumo žavesį. Jis ir vaikų draugas, vėjo malūnėlių dėdė. Kikilas. Kultūros ir sporto šauklys, žiūrovų kvieslys. Religijos reikalų brolis. Ciravojamų adatų, žvejybos kabliukų, skutekliukų, ukuliuorių ir parasuodninkų geriausias, sąžiningiausias meistras. Už žando nešiojęsis net vyrams taip svarbių deficitinių akmenukų: bėndzėnūpkoms, to meto žiebtuvėliams. Dar ežero žvejys, valčių pramogautojams savininkas. Galbūt ir ežeras ilgisi jo. Ir ne vienas. Ilgio ežerėlis irgi buvęs jo.
*
2026-ųjų kovą sukaks 120 metų nuo Juozapo Kikilo gimimo. Ir 55-eri metai nuo jo mirties.
Telšių kultūros šviesuomenė, Žemaitijos turizmo vedliai galbūt ką nors gero sugalvos. Būtų gražu.
*
Galbūt laikas „atves“ prie susidomėjimo Kikilu, prie jo atminimo naujų žmonių, išaiškės naujų faktų, žinių… Gal rasis ir naujų galimybių surinkti įvairių laikų įdomias Telšių asmenybes į kokią nors gyvą jų įamžinimo formą. Menas, Teatras tai tikrai gali.
Klaipėda. 2025 m. kovas-balandis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply