Apie Biržuvėnų dvarą nemažai rašyta. Anksčiau skelbta informacija čia bus papildyta reikšminga informacija, liečiančia Biržuvėnus ir dvarą XVI-XX amžiais.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 51, 52)
Vainos
1637 metų rugpjūčio 27 dieną sudarytas Biržuvėnų dvaro, Biržuvėnų valsčiuje, inventorius. Jo pradžioje rašoma, kad Jonas Sebastijonavičius Kęstortas už 20 tūkst. lenkiškų zlotų pardavė Pajūrio valsčiaus tijūnui Aleksandrui Vainai. Jis turėjo sūnus Mykolą ir Vladislovą. Pastarasis, pasak Gžegožo Blaščyko, buvo vedęs Pnielikovičovną. Dėl šios pavardės formos tikslumo lenkų istorikas abejojo.
Vainos – ne iš Žemaitijos kilusi bajorų giminė, tačiau itin sustiprėjusi Žemaitijoje XVII-XVIII amžiais. Vainų giminė kilo iš Pinsko, Baltarusijoje. Žemaitijoje, pirmas įsikūręs šios giminės atstovas, buvo Simonas Vaina, kaip Viešvėnų valsčiaus matininkas paminėtas 1564 metais. Jis vedė Sebastijono Mikolajevičiaus Kęstorto dukrą Halšką. Ši vyrui padovanojo 600 kapų grašių, aprūpintų Žarėnų dvaru. Iki santuokos su Kęstartaite Simono Vainos valdos Žemaitijoje nebuvo didelės – daug valdų jis įgijo kaip žmonos kraitį.
Su Kęstartaite Simonas Vaina susilaukė sūnaus Aleksandro, kuriam žmonos Halškos brolio Mikalojaus sūnus Jonas Sebastijonas Kęstortas pardavė Biržuvėnų dvarą.
Aleksandras Vaina Biržuvėnų dvarą paliko sūnui Vladislovui. 1667 metais, Vladislovui Vainai ir jo žmonai Felicijonas Przelikonuzovnai (Przelikonuzaitei) parduodant dvarą Mykolui Gorskiui, sudarytas inventorius.
Vainoms priklausiusius Biržuvėnų ir Žarėnų dvarus nusiaubė XVII amžiaus negandos. 1654-1655 metais beveik visą Lietuvą okupavo Rusijos ir Švedijos kariuomenės. Žemaitija buvo okupuota švedų, nors su Švedija buvo Kėdainiuose pasirašyta unijos sutartis, atmetus uniją su Lenkija. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo paskelbtas Švedijos karalius. Tikėtasi, kad švedai padės išsivaduoti iš rusų. Vis dėlto švedai elgėsi kaip okupantai: siaubė dvarus ir kaimus, grobė ir išsivarydavo žmones. 1656 metais kilo prieš švedus sukilimas Žemaitijoje. Tik 1660 metais pavyko galutinai atsikratyti okupantų.
Dvarus ir kaimus siaubė ne tik švedų, bet ir sava kariuomenė. 1658 metais vaznis (teismo pareigūnas) aprašė Kotrynai Trembickaitei-Vainienei priklausiusių dvarų Žarėnuose ir Biržuvėnuose patirtus nuostolius dėl švedų ir savos kariuomenių. Biržuvėnų dvaro Rapalių kaime buvo tuščios 4, Palėpių – 6, Stygarių ir Smilgių – 3 sodybos. Neaišku, ar sodybų gyventojai buvo nužudyti, ar juos pagrobė ir išsivarė švedai, ką jie itin plačiu mastu darė. Be to, XVII amžiaus viduryje siautė maro epidemija.
XVII amžiuje neretai dvarai ir kaimai buvo užpuolami savų bajorų. 1670 metais Mikalojus Gorskis pateikė skundą, kad jo dvarą Biržuvėnuose užpuolė Oborskis su savo žmonėmis ir sumušė dvaro žmones Joną Gerulskį ir Vaitiekų Vanžaitį.
Pašatrija ir Gorskiai
Nuo 1670 metų iki 1940 metų Biržuvėnų dvaro sovietinio nusavinimo jį valdė Gorskių giminė. Gorskiai vėlgi, kaip ir Vainos, kilę ne iš Žemaitijos, o iš Lenkijos Mazovijos žemės.
Išsami Gorskių giminės genealogija pateikta lenkų istoriko Gžegožo Blaščyko veikalo „Žemaičių bajorų herbynas“ II tome bei „Žemaičių praeities“ II tome. Pastarajame Gorskių giminės genealogiją parengė Raimundas Klimavičius.
Melchioro Gorskio sūnus Stanislovas 1574 metais vedė Dorotą Adamkevičiūtę-Hanusevičiūtę. Jos tėvas Aleksandras 1553 metais pakeliui į Kražius nužudė brolį Adomą Adamkevičių. Aleksandras prisipažino, kad neva jį „užkerėjo“ brolio žmona, su kuria greičiausiai siejo meilės ryšiai. O meilei kliudžiusį Adomą abu įsimylėjėliai nusprendė nužudyti. Aleksandras ir jo mylimoji svainė buvo pasmerkti mirties bausmėms.
Jos tėvui Aleksandrui, kaip ir kitiems Adamkevičiams, XVI amžiuje priklausė valdos Žemaitijoje, taip pat ir Pašatrijoje. Matyt, jauna mirė ir Dorotos motina, nes ją globojo tėvo brolis Petras Adamkevičius. 1566 metų Sebastijono Mikolajevičiaus Kęstorto žemių mainų Biržuvėnuose akte minima, kad jo dalis žemės ribojosi su Petro Adamkevičiaus valda. Tai leidžia manyti, kad tuo metu valdą (dvarą) Pašatrijoje turėjo Petras Adamkevičius. Jis buvo vedęs Zofiją Kamenską (Kamenskaitę) ir su ja turėjo sūnų Petrą ir dukterį Reginą. Mirus vyrui, Zofija ištekėjo už Jono Sipnevičiaus.
Žemaičių žemės teismo knygoje 1590 metais įrašytas aktas, kad Jonas Sipnevičius ir Zofija Kamenska davė Reginai Petrovnai (Petro dukrai), Zofijos dukteriai, 105 kapas grašių jai ištekant už žemionio Jono Michailovičiaus Petravičiaus (Jono Petravičiaus, Mykolo sūnaus), aprūpindami šią sumą valdomis Pašatrijoje ir Gečiškėje.
1591 metais žemės teisme įrašytas aktas, liudijantis, kad po Reginos tėvo Petro Adamevičiaus Ganusevičiaus mirties jos mama Zofija Kamenskaitė, Jurgio duktė (Zofija Jurevičovna Kamenska), dukrai pagal pirmojo vyro testamentą paskyrė dalį palikimo iš Pašatrijos ir Gečiškės dvarų, valdų. Gečiškė, dabar jau išnykęs kaimas, buvo į pietus nuo Viekšnalių, šalia Spukaičių.
1595 metais teisme įrašytas aktas, kuriuo įrašyta Regina Adamkevičiūtė, Petro duktė (Regina Petrovna Adamkovič), dovanoja vyrui Jonui Petravičiui, Mykolo sūnui (Jonui Michailovičiui Petrovičiui) dvarą, valdą Pašatrijoje, Patumšių valsčiuje.
Šie faktai skatina koreguoti plačiai paplitusį teiginį, kad XVI amžiaus pabaigoje Pašatrijos dvarą valdė Gorskis. Jei ir valdė, tai vieną iš dvarų ar dvarelių Pašatrijoje.
Kol kas tiksliai nežinoma, kaip ir kada Stanislovas Gorskis įsigijo valdą ar dvarą Pašatrijoje. Panašu, XVI amžiaus pabaigoje, po to, kai 1574 metais susituokė su Dorota Adamkevičiūte. Gal ji valdą Pašatrijoje buvo paveldėjusi iš mirties bausme nubausto tėvo Aleksandro ir jo našle likusios žmonos Jadvygos Valatkevičiūtės. Ji buvo kilusi iš turtingos Žemaitijos bajorų giminės, po Alenksandro Adamkevičiaus mirties ištekėjo už Stanislovo Gedgaudo.
Gal Stanislovas Gorskis nusipirko valdą iš žmonos Dorotos pusseserės Reginos Adamkevičiūtės. Stanislovo Gorskio ir Dorotos Adamkevičiūtės santuokos metu dar tebebuvo gyvas Petras Adamkevičius, turėjęs valdą Pašatrijoje. Jis nuo 1571 metų globojo dukterėčią Dorotą. Apie tai vertingos informacijos pateikė Vacys Vaivada straipsnyje „Dokumentas apie S.Gorskio vedybas“ („Žemaičių praeitis“, II tomas, Vilnius, 1993, psl. 277–278). Anot V.Vaivados, Petras Adamkevičius su dukterėčia elgėsi diktatoriškai, kliudė jai ištekėti. 1574 metų liepos 8 dieną Dorota išvyko į jai priklausiusį iš motinos paveldėtą Milžavėnų (Raseinių rajonas) dvarą, o jai pasipiršęs Stanislovas Gorskis rūpinosi pašalinti Petro Adamkevičiaus sudarytas santuokai kliūtis, Stanislovas Gorskis pasiuntė pasiuntinius pas Dorotos motinos Jadvygos Valatkevičiūtės brolius Mykolą Podskarbevičių, Joną ir Jurgį Valatkevičius, prašydamas jų dukterėčios rankos. Šie leidimą vedyboms davė ir, kad Petras Adamkevičius nekeltų kokių nors pretenzijų, išdavė rusėnų kalba parašytą raštą.
Stanislovas Gorskis (apie 1540-apie 1620 m.) Raimundo Klimavičiaus pateiktoje Gorskių giminės genealogijoje įvardijamas Gorskių giminės pradininku Žemaitijoje, kuris joje įsikūrė iki 1588 metų, įsigijęs žemės valdas Karšuvos ir Patumšių valsčiuose, o pastarajam priklausė ir Pašatrija. Karšuvos valsčiuje jam priklausė valdos Mankiškėje, Čebatoriškiuose, Kalniškiuose, Gadvaišiuose.
Reikia patikslinti, kad Stanislovas Gorskis, kaip minėta, Žemaitijoje atsirado gerokai anksčiau, nes 1574 metais vedė Dorotą Adamkevičiūtę. V.Vaivada minėtame straipsnyje pateikė informaciją, kad Stanislovas Gorskis Žemaičių žemės teismo knygoje paminėtas 1575 metais, kai pateikė, kaip Stanislovo Skačevskio pasiuntinys, įrašyti pastarajam priklausiusius dokumentus. Dar kartą Stanislovas Gorskis Žemaičių žemės teismo knygoje minimas 1589 metais, kai įrašytas vaznio pranešimas apie tai, jog jis klausė Hanos Stepanovnos Gelgudovnos (Onos Gelgudaitės, Stepono dukters) dėl šaukimų, kuriuos jos brolis Jonas Gelgudas padavė prieš jį, Gorskį, dokumentus jis su žmona neva sulaikė jėga.
Stanislovas Gorskis su žmona Dorota Adamkevičiūte turėjo du sūnus: Joną Chrizostomą (apie 1580-apie 1650 m.) ir Rapolą (apie 1590-po 1660 m.). Abu jie, kaip husarai, įrašyti 1621 metų kariuomenės sąraše nuo Karšuvos valsčiaus, tuo tarpu Pašatrija buvo Patumšių valsčiuje. Tai rodo, kad valda Pašatrijoje jiems nebuvo tėvoninė.
Rapolas Gorskis, kaip Pašatrijos dvaro savininkas, minimas 1633 metais. Jis valdą Pašatrijoje iš tėvo buvo paveldėjęs kartu su broliu Chrizostomu.
Rapolas Gorskis turėjo sūnus Joną Mikalojų (mirė prieš 1677 metus), 1645 metais paveldėjusį dvarą Pašatrijoje, Chrizostomą ir kitus. Pastarasis 1667 metų padūmės rejestre įrašytas savo dvare netoli Pašatrijos Gečiškėje Gaušiūnuose, Patumšių valsčiuje, valdęs 6 pavaldinių dūmus. O Pašatrijoje įrašytas 1 pavaldinių dūmą iš Chrizostomo Gorskio įsigijęs Mikalojus Gembutas. Pašatrijoje vietoje Mikalojaus Gorskio įrašytas Frydrichas Butleris, valdęs 6 pavaldinių dūmus. 1690 metų padūmės rejestre Gečiškėje įrašyta Chrizostomo Gorskio žmona Elena. Regis, valdas Pašatrijoje Gorskiai XVII amžiaus antrojoje pusėje jau buvo pardavę.
Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad XVI amžiaus pabaigoje Adamkevičiams priklausė valdos ne tik Pašatrijoje, bet ir Gečiškėje. Panašu, kad Gorskiai buvo įsigiję Adamkevičiams priklausiusias valdas abiejuose kaimuose. Kada ir kaip tai nutiko, gali būti, atsakymai slypi XVII amžiaus pradžios Žemaičių žemės ir pilies teismų knygose. Bent 1575-1600 metais Žemaičių žemės teismo knygose nebuvo įrašytas joks aktas, kad Stanislovas Gorskis nusipirko valdas Pašatrijoje ir Gečiškėje. Tai leistų manyti, kad 1575-1600 metais Stanislovas Gorskis valdos Pašatrijoje dar neturėjo. Nebent ją testamentu buvo paveldėjusi jo žmona Dorota Adamkevičiūtė-Gorskienė. Testamentai dažniausiai buvo įrašomi ne į žemės, o pilies teismo knygas. XVI amžiaus pabaigos Žemaičių žemės teismo knygos šiuo atžvilgiu netyrinėtos.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
