Rugpjūčio 23-ioji iš tikrųjų nelinksma data. Būtent šią dieną 1939-aisiais metais buvo pasirašyti slaptieji vadinamojo Molotovo-Ribentropo pakto protokolai, kuriais dvi tuomet fašistinės valstybės Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasidalino įtakos sferomis visą Europos žemyną. Vėliau toje sutartyje įvyko pokyčių. Galiausiai, abi šios šalys, Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvusios sąjungininkės, tapo viena kitai priešėmis. Tačiau Molotovo-Ribentropo paktas daug lėmė, kad Baltijos šalys 50-čiai metų buvo okupuotos sovietų. 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją, norėdami priminti apie tą gėdingą sutartį pasauliui ir taip atkreipti žmonijos dėmesį į tada dar tebesitęsusią Baltijos šalių okupaciją, du milijonai žmonių susikibę už rankų sustojo į gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Taip rugpjūčio 23-ioji tapo Baltijos kelio diena. Iš esmės šventinė, mūsų moralinės pergalės diena.
Stasys Katauskas
Renginys
Įdomus pats fenomenas, kaip kai kurių istorinių datų prasmė ir suvokimas ilgainiui pradeda keistis. Kaip iš pradžių atrodžiusios tragedijomis kai kurios atmintinos dienos su laiku ima darytis vos ne pergalės simboliais. Iš dalies tai vyksta su Sausio 13-ąja, iš dalies – su Rugpjūčio 23-iąja. Žinoma, tragiškų tomis dienomis nutikusių įvykių niekas nepamiršo. Žinoma, abiejų šių datų minėjimas išties tebėra su aiškiu rimties ir labai stipriai suvokiamos tų įvykių svarbos atspalviu. Žinoma, abi šios datos yra ir mūsų stiprybės, pasiaukojimo ir moralinės pergalės ženklai.
Būtent 36-ąsias Baltijos kelio, unikalaus ir išskirtinio, įvykio metines minėjome tą vėsoką besibaigiančios vasaros vakarą. Vėjuoti ir, kaip rugpjūčiui, žvarboki (jei tinka taip sakyti apie vasarą) orai į Telšių katedros aikštę sutraukė palyginti nedaug žmonių. Iš akies maždaug apie šimtą. Renginį vedusi Telšių kultūros centro režisierė Alina Gintalienė juokavo, kad lėmė ne tik orai. Kad rugpjūtis apskritai turbūt atostogų mėnuo, kai visi atsipalaidavę, o jei kas dar neatostogavo, stengiasi atsigriebti, kol dar nesibaigė kalendorinė vasara. Tačiau renginys pavyko prasmingas, savaip jautrus ir gražus.
Žodį susirinkusiems tarė Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus. Paprastą, be nereikalingos pompastikos. Užtat gyvą ir tikrą. „Ačiū, kad šindėin susirinkuot. Lietuva y stėpri, nes žmuonis y stėprūs. Myliekem sava šalį. Vuo kon reišk mylieti? Myliekit sava šeimą, sava numus, rūpinkities kaimynas“, – žemaitiškai sakė T. Katkus, pridūręs retorinį klausimą, ar šiandien dar didžiuojamės, kad esam lietuviai, kad esam žemaičiai?
„Bunda jau Baltija“
Renginį pratęsė Mato Dargužio ir Samantos Miniotaitės dueto (TKC dainos studija „Šaltinis“, vadovė Ernesta Dargužienė) bei Indrės Jucytės atliekamos lietuviškos dainos. Paskutinė tą vakarą skambėjusi daina – trijomis, latvių, lietuvių ir estų kalbomis atliekama garsioji „Bunda jau Baltija“, dar 1989-aisiais tapusi savotišku Baltijos kelio himnu. Ją dar 1988-aisiais parašė latvių kompozitorius Borisas Reznikas. Įdomu, kad taip susiklostė, jog įrašant dainą (latviškai dainos tekstą įdainavo solistas Viktoras Zemgalis, lietuviškai – Žilvinas Bubelis, estiškai – Tarmo Pihlapas) šie daininkai dėl daugelio priežasčių liko susitikę tik tą vienintelį kartą.
Šiemet rugpjūčio 23-iosios vakarą Telšių katedros aikštėje ši daina irgi skambėjo trijomis kalbomis. Ją atliekant A. Gintalienės pakviesti į renginį susirinkę žmonės susikibo už rankų, taip padarydami gyvą grandinę, nuo laiptų į Katedros aikštę iki paminklo-fontano Kazimierui Simonavičiui. Buvo savaip jautru, tarp susirinkusiųjų matyti nemažai pagyvenusių žmonių, kurie visada ateina į valstybei svarbių renginių minėjimus, kuriuos matau tremtinių renginiuose. Kai kuriuos tų žmonių yra tekę kalbinti, žavėtis jų šviesiomis mintimis, nepaisant skaudžių patirčių išsaugotu žmogiškumu.
Buvo džiugu tą vakarą Katedros aikštėje matyti ir nemažai jaunų veidų, žmonių, gimusių jau šiame tūkstantmetyje. Svarbiausia, atėjusių savarankiškai, atstovaujančių tik patiems sau, o ne kokiai mokyklai ar organizacijai.
Daugelis buvusiųjų renginyje pastebėjo ir skambant šiai dainai priešais kultūros centrą vieno vaikino neplanuotai atliktą šokį. Neprofesionalų, labai ir nesuprasi, ar rimtai, ar juokais labiau šoktą. Nesiimu ir aš spręsti nieko apie šokėją ir jo intencijas. Bet stebėdamas tą šokį pagalvojau, kad okupacijos metais komunistų paraduose toks būtų buvęs neįmanomas. Bet kokio iš anksto nesurežisuoto veiksmo atveju žmogų tada būtų tiesiog išvedę milicininkai. Laisvoje šalyje laisvam nieko blogo kitiems nedarančiam žmogui niekas netrukdo.