Pradėti derėtų nuo pradžių. Jau dešimtą kartą Telšiuose vyko festivalis „Teatras – tautos sparnai“. Žiūrint priekabiu žvilgsniu, būtų galima svarstyti, kad sparnai – per dažnai vartojama metaforos dalis, tad gal festivalio pavadinimas jau atlieka tik vardo funkciją ir nebemąstoma, ką toji tautos sparnų metafora galėtų reikšti? O galbūt pavadinime vis dėlto galima sutalpinti festivalio esmę?
Julija Mažonaitė
Kaip supranta festivalio pavadinimą, paklausiau Martos Mitkevičiūtės, dešimtmetį vaidinančios TŽDT studijoje SAVI, taigi galinčios pabyloti apie festivalį. Jos manymu, „pavadinimas „Teatras – tautos sparnai“ geriausiai atspindi visą šį festivalį, nes teatras man ir kitiems yra tikra atgaiva sielai ir kūnui. Taip pat teatras žmogaus dvasią ir mintis pakelia į aukštesnį lygį. Mėgstu manyti, kad kiekvienas, kuris prisideda prie festivalio, yra maža plunksnelė tuose gražiuose sparnuose.“
Norėdama išsiaiškinti, ar Marta irgi yra minėtoji „plunksnelė“, pasiteiravau, kaip ji prisidėjo prie festivalio įgyvendinimo. Veiklų sąrašas apimtingas: vertėjavimas festivalio svečiui britų režisieriui Michael Woodwood, pagalba kuriant festivalio programą, informacinių pranešimų įgarsinimas. Be šių, žiūrovo akiai neprieinamų veiklų, Marta vaidina festivalio metu (ir ne tik!) rodytame spektaklyje „Gyvenimas, kuriame AŠ NE NAMIE“ (rež. L. Pocevičienė). Spektaklio pamatas – Kuršėnų šeimos namų Globos centro tinklaraštis, kuriame pasakojamos globojamų vaikų istorijos. Svarsčiau, ar nesunku įkūnyti vaiką, atsidūrusį socialiai sudėtingoje situacijoje, tačiau, mano galva, vaidinusieji su užduotimi susitvarkė, o anot Martos, vaidindama paauglę Jutą, savy turinčią daug susikaupusio pykčio, ji gali išlieti ir savo pačios emocijas, taip dar geriau įsijausdama į vaidmenį.
Tuo tarpu kolega Dominykas Vaitiekus, ne ką mažiau laiko praleidęs ant scenos, renkasi, jo paties žodžiais, nuobodų būdą aiškinti festivalio „Teatras – tautos sparnai“ pavadinimą: „Mano atsakymas labai nuobodus, bet aš nieko geriau nesugalvoju – visgi, daug teatrų iš skirtingų Lietuvėlės galų buvo kviesta į mūsų festivalį. Ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių (Mr. Woodwood), todėl aš interpretuoju šį festivalį kaip vietą vystytis Lietuvos mėgėjų ir profesionaliems teatrams, vietą užmegzti santykius tarp teatro meną mėgstančių žmonių ir jungti Lietuvos kultūros žmones.“
Tenka prieštarauti Dominyko teiginiui, esą, jo atsakymas nuobodus, kadangi tai, kaip jis aiškina pavadinimą, galima pagrįsti nemenku festivalio svečių sąrašu: į sceną įžengė aktoriai iš Panevėžio, Klaipėdos, Pasvalio bei pačios sostinės. Taip pat džiugu, kad jau ne pirmą kartą į Telšius atvyko festivalio bičiulis Michael Woodwood. Žinoma, būta ir vietinio meno: minėtasis režisierės Laimutės Pocevičienės spektaklis „Gyvenimas, kuriame AŠ NE NAMIE“, taipogi choreografių Kristinos Tarasevičiūtės ir Inos Levickienės šokio spektaklis „Koralinio rifo istorija“. Džiugu, kad atskristi (tiesiogine prasme!) į Lietuvą ir festivalį aplankyti ryžosi buvusi studijos SAVI aktorė Liepa Sofija Akavickytė, kuri studijos nariams vedė aktorinio meistriškumo kūrybines dirbtuves.
Apjungusi kolegų Martos ir Dominyko interpretacijas, rezgiu mintį, kad festivalio pavadinimo „Teatras – tautos sparnai“ reikšmė galėtų būti tokia: festivalis jungia ne tik jį patį kuriančius teatralus, tačiau sukuria sąlygas eiti ryšin ir skirtingų miestų, net šalių žmonėms, o to rezultatas, kaip Marta sakė, „tikra atgaiva sielai ir kūnui“, mintims ir dvasiai pasikėlus „į aukštesnį lygį“.
Laimė, metafora – neišsemiamas dalykas, tad būdų ją suprasti yra daugiau nei anksčiau pateiktasis. Mano galva, verta aptarti ir sparnuočių savybę keisti plunksnas.
Ieva Marija Noreikaitė, irgi buvusi studijos SAVI aktorė, buvo susižavėjusi „Penkių dienų SAVI muziejumi“. Tarp ekranų, rodančių skirtingų spektaklių kadrus bei sukabintų rūbų, gera buvo išvysti daugiau nei pusės studijoje vaidinusių merginų dėvėtą mėlyną(ją) suknelę, tačiau užvis labiausiai Ieva Marija džiaugėsi radusi žalią paltuką, kurį pati studijon atgabeno. Ji pasakojo vaikystėje jį gavusi iš močiutės, vėliau su juo vaidinusi pirmajame savo spektaklyje „Muotinuoms, babūniems, ciuociems ir mergelkuoms“ (rež. Laimutė Pocevičienė). Savo akimis mačiau ir ausimis girdėjau, kaip kolegė, pažvelgusi į savo paltuką, sakėsi negalinti patikėti, kad buvo tokia maža. Tad plunksnų keitimo būta.
Galų gale, džiaugtis sparnais galima ne tik dėl to, kad jais skrendama, o dar ir dėl to, kad paprasčiausiai gražūs. Vienas dalykų, festivalyje išpildžiusių šią sparnų funkciją-jubiliejinis renginys „Tarp savų“, surengtas buvusios, tačiau nuo teatro nepabėgusios, studijos aktorės Dominykos Vaičekauskaitės, šiuo metu užsiimančios įvairių projektų (nuo teatro spektaklių, iki parodų) prodiusavimu. Renginio metu režisierė bei buvę studijos nariai Titas Motuzas ir Dominykas Vaitiekus buvo kalbinami Dominykos kolegės Silvijos Zujūtės.
Kaip tai įvyko, pasakoja Dominyka: „Kai Laimutė prieš daugiau nei metus paskambino telefonu ir paklausė, ką į studijos jubiliejų norėčiau atvežti iš savo darbų, „leptelėjau“, kad su kolege Jaunimo teatre įrašinėjame kultūros tinklalaidę, tad galėtume kažką panašaus sugalvoti. Tai štai, tas kažkas virto dviejų valandų renginiu, pasikalbėjimais, į kuriuos teko įtraukti ir kolegę Silviją, nors abi jau nebedirbame Jaunimo teatre. Taip jau yra, kad režisierei „leptelėjus“, paskui turi atsakyti už savo žodį. Aš žodžio žmogus, tad pasileidau į šią avantiūrą ir tuo labai džiaugiuosi, nes būtent teatras ir Laimutė mane išmokė gyvenime leistis į avantiūras, kad būtų įdomiau.“
O įdomu tikrai buvo: renginio metu buvę aktoriai pasidalino, ką veikia šiandien, jau praėjus nemažai laiko po paskutinių vaidmenų Žemaitės dramos teatre, skambėjo dainos iš įvairių režisierės spektaklių, buvo aptarta, ką jos reiškia vaidinusiems, bendrai dalintasi prisiminimais apie išvykas, spektaklius, festivalius – visą studijos SAVI gyvenimą ir buitį. Ši festivalio dalis, regis, suteikė galimybę pasigrožėti ne tik studijos veikla, bet ir pačiais jos nariais, jų likimais ir šiandieniais užsiėmimais.
Nors iš pirmo žvilgsnio sparnai – dėl dažno vartojimo subanalėjusi metafora, įdėmesnis žvilgsnis į festivalio pavadinimą man (o, tikiuosi, ir skaitančiajam) parodė, kad festivalio „Teatras – tautos sparnai“ atveju, ši metafora ne tik gyva, bet ir reikšminga kuriantiems, vaidinantiems bei kitaip dalyvaujantiems studijos SAVI gyvenime. Mėginant apibendrinti, „Teatras – tautos sparnai“ savyje vienija bendrystę, augimą ir galimybę grožėtis. Tačiau tai – abstrakcijos; turbūt festivalis yra apie ir dėl realių žmonių: kelių aktorių kartų, viena kitą keitusių per trisdešimtį studijos metų, režisierės ir, žinoma, žiūrovo.
Pabaigoje – mįslė. Mano žiniomis, vieną iš festivalio dienų šiai progai bei studijos trisdešimtmečiui paminėti Masčio ežero pakrantėje buvo pasodintas ąžuolas. Tai – irgi metafora, tad skatinu ir telšiškius, ir miesto svečius aplankyti ąžuolą ir pasidomėti, ką pasodintasis simbolizuoja.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
