Praėjusio sekmadienio rungtynėmis Marijampolėje prieš vietos „Sūduvą“ Telšių FC „Džiugas“ baigė TOP lygos čempionato pirmąjį ratą. Visoms komandoms sužaidus po devynerias rungtynes, telšiškiai rikiuojasi antrojoje turnyrinės lentelės vietoje, artimiausius persekiotojus lenkdami trimis taškais. Nuo lyderių – Kauno „Žalgirio“ futbolininkų – „Džiugas“ kol kas atsilieka penkiais taškais.
Stasys Katauskas
Rungtynės Marijampolėje
Penkios pergalės, dvejos lygiosios ir du pralaimėjimai bei bendras 17-os iškovotų taškų kraitis – rekordinis šiame čempionato etape per visą klubo žaidimo elitinėje šalies lygoje istoriją. Puikus rezultatas šiemet dar nė karto savo mieste nežaidusiam ir sudėtingas pasiruošimo pirmenybėms sąlygas turėjusiam klubui. Tiesa, paskutinės TOP lygoje kol kas sužaistos rungtynės telšiškiams susiklostė nesėkmingai.
Saulėtą pavasario dieną uždarame Suvalkijos sostinės manieže vykusioje dvikovoje pirmieji pasižymėjo šeimininkai. 14-ąją rungtynių minutę, po serijos trumpų perdavimų, patogioje pozicijoje atsidūręs Faustas Steponavičius, nukreipė kamuolį į mūsiškių vartus. Įvartis sukėlė abejonių, ar, atliekant vieną perdavimų, nebūta nuošalės. Tačiau VAR kambaryje dirbę teisėjai taisyklių pažeidimo neįžvelgė, tad įvartis buvo įskaitytas.
Bet „Sūduvos“ gerbėjams dar nenustojus džiaugtis saviškių sėkme, įvarčiu baigėsi greit sekusi atsakomoji „Džiugo“ ataka. Gavęs patogų perdavimą iš krašto, varžovų baudos aikštelėje trumpam be priežiūros paliktas Ronaldas Sobowale, rezultatą išlygino. Kėlinio pabaigoje telšiškiai galėjo išsiveržti į priekį, bet į pertrauką komandos išėjo tebesant lygiam rezultatui.
Antrąjį kėlinį šeimininkai mėgino spausti mūsiškius. Vienos iš atakų metu kamuolys apmaudžiai pataikė į Valentino Wermeuleno ranką ir po VAR peržiūros, į „Džiugo“ vartus buvo paskirtas 11 metrų baudinys. Jį realizavo Steavas Lawsonas. „Džiugas“ nenuleido rankų ir 72 minutę po kampinio, aukščiau už kitus iššokęs Joshua Okpolokpo, dar kartą lygino rezultatą. Deja, po kurio laiko šeimininkams pavyko surengti gražų išpuolį ir „Sūduvos“ puolėjas Lucky Tomas smūgiu galva pelnė lemiamą įvartį. Telšiškiai per likusį laiką keliskart grasino „Sūduvos“ vartams, bet dar sykį įmušti nepavyko.
Šių metų „Džiugas“
Solidus komandos žaidimas ir geri rezultatai čempionato pradžioje trečius metus iš eilės, atrodo, darosi įprasti. Tiesa, užpraeitame sezone ilgai laikęsi pirmajame trejete, antrojoje čempionato dalyje mūsiškiai buvo patekę į ypač ilgą nesėkmių periodą, tad galiausiai užėmė 6-ąją vietą. Praėjęs sezonas buvo jau tolygesnis. Bet bendra tendencija, kad „Džiugas“ geriau sužaidžia pirmąją, o ne antrąją čempionato pusę, išliko. Stebint, kas kalbama lietuviškam futbolui skirtose tinklalaidėse (jų dalyviai dažniausiai yra tie patys sporto žurnalistai, kurie komentuoja rungtynes arba apie čempionatą rašo tradicinėje žiniasklaidoje), krenta į akis, kad daugumos komandų žaidimas menkai analizuojamas, dominuoja kalbos apie jau antrus metus savęs nerandantį Vilniaus „Žalgirį, o iš „Džiugo“ laukiama, kad vėl kartosis ankstesnė istorija, kuomet gerai pradėjęs čempionatą Žemaitijos sostinės klubas ilgainiui ims smukti.
Tačiau kiekvienas sezonas skirtingas, o futbolininkus ėmus treniruoti Andriui Lipskiui, „Džiugas“ su kiekvienais metais atrodo vis solidžiau. Šiemet Telšiuose suburta komanda rodosi kaip niekad tvirta ir jeigu nepersekios traumos, taip pat, jeigu vasaros transferų lango metu pavyks neprarasti keleto svarbiausių žaidėjų, klubas gali pagaliau nutraukti tą tradiciškai prastesnės antrosios čempionato pusės užkeikimą. Kas lemia ligšiolę „Džiugo“ sėkmę Lietuvos pirmenybėse?
Turbūt pirmiausiai reikėtų paminėti, jog bene pirmą kartą per pastaruosius keletą metų pavyko išsaugoti pernykštės komandos branduolį. Stipri gynybos linija, kurioje, be patyrusio vartininko Mariaus Paukštės, jau ne pirmus metus klube žaidžia individualiai stiprūs, techniški futbolininkai Ibrahimas Cisse, Bacary Sane, pernai prie komandos prisijungęs V. Wermeulenas, vienas komandos simbolių – kapitonas Lukas Ankudinovas. Žaidėjai, kurie nesunkiai, esant reikalui, gali keisti poziciją, jungtis į greitas staigias atakas, spausti varžovą per visą aikštės perimetrą, atsidurti atakos smaigalyje. TOP lygoje nelengva būtų surasti stipresnę nei „Džiugo“ gynybos liniją, kuri ne tik susitvarko tiesioginius darbus, bet yra rimtas galvos skausmas varžovų gynėjams.
Ši puiki kompanija dar praėjusiame sezone pasipildė jaunais kūrybingais žaidėjais Jakubu Wawščyku bei Denysu Bunčukovu, galingo stoto, greitu, nemažai įvarčių mušančiu puolėju R. Sobowale. Traumą išsigydė Deitonas Vinckus. Negana to, komandą šiemet sustipirno iš „Dainavos“ klubo į „Džiugą“ atėjęs Denis Ževžikovas bei gynėjas iš Airijos J. Okpolokpo. Stiprūs žaidėjai yra ir dar keli čia nepaminėti futbolininkai.
Faktas, kad komandos branduolys jau pažįsta trenerio braižą, supranta jo norus, o pats treneris irgi puikiai žino savo žaidėjus, „Džiugui“ leidžia tarp kitų TOP lygos komandų išsiskirti gebėjimu rungtynių eigoje pagal poreikį keisti žaidimo taktiką, persirikiuoti taip, kad varžovams būtų sunku suprasti, kas kokioje pozicijoje atsidurs, kas gali kelti didžiausią pavojų. Juolab, komandoje esama ne vieno žaidėjo, reikiamu metu nebijančio imtis iniciatyvos ir galinčio tai daryti. Išsiskiria mūsiškiai ir agresyviu presingu praradus kamuolį.
Svarbus ir vidinis mikroklimatas, aikštėje juntamas žaidėjų tikėjimas treneriu, sveika konkurencija. TOP lygoje nėra nieko, kas bent iš tolo savo emocija galėtų prilygti telšiškių futbolininkų ritualams prieš rungtynes ir po pergalės. Nuostabu yra tai, ką su vienu mažiausių biudžetų TOP lygoje pavyko sukurti „Džiugo“ futbolo klubui. Ar to užteks, norint pagaliau iškovoti medalius, laimėti taurę ar bent jau užimti ketvirtąją vietą, galimai leisiančią patekti į tarptautinius turnyrus?
Ko laukti?
Kiekvienas sezonas skirtingas. Šiųmečiame, pavyzdžiui, gali belikti tik devynios komandos. Klausimas, ar paskutinėje, dešimtoje, vietoje šiuo metu esantys Vilniaus „Riteriai“, jau paskelbę oficialiai apie pradėtą nemokumo procesą, pajėgs baigti čempionatą, nebeatrodo retorinis. Jeigu pastarasis klubas galutinai žlugtų nesužaidęs bent pusės čempionato (o tai dar maždaug pora mėnesių), visi jų rezultatai greičiausiai būtų anuliuoti. Kol kas situacija tokia, kad iš to išloštų tik trys „Džiugo“ varžovai, vieninteliai pirmajame rate nepajėgę įveikti faktiškai bankrutavusio klubo.
Nežinia, kaip daugumos komandų sudėtys atrodys po vasaros transferų lango. Kažin kokių itin radikalių pokyčių būti jau nebegali. Tačiau lietuviško klubinio futbolo specifika ta, kad sezoną pradėjusi komanda nebūtinai bus visiškai tos pačios sudėties čempionato pabaigoje. Visi klubai susiduria su nemaloniu paradoksu, jog itin ryškiai sublizgėjus kuriam nors futbolininkui, didėja tikimybė, jog gali jo netekti dar sezono viduryje. Pasiruošę daugiau už lietuvių klubus sumokėti užsienio klubai kartais nugvelbia žaidėjus net iš turtingiausių mūsų šalies komandų. Puikus to pavyzdys yra 2024-ųjų čempionato viduryje į NK „Celje“ klubą Slovėnijoje perėjęs Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės puolėjas Armandas Kučys. „Džiugas“ praėjusiais metais irgi čempionato eigoje neteko vieno pernykštės komandos lyderių – Vasilijaus Kulbačiuko.
Be abejo, tai nereiškia, jog dėl įvairiausių galimų pokyčių antrojoje pirmenybių pusėje „Džiugo“ varžovai kažkaip išskirtinai sustiprės, o mūsiškiai nusilps. Praėjusiais metais, ko gero, buvo kaip tik priešingai. Būtent antrojoje sezono pusėje į komandą atėję arba po pertraukos į ją sugrįžę žaidėjai sudaro didžiąją dabartinio komandos branduolio dalį. Tačiau kaip ten bebūtų, mažesnio biudžeto klubams, tarp kurių ir telšiškiai, vasaros transferų lango metu sunkiau konkuruoti su turtingesniais varžovais. Tad prognozuoti, kaip toliau klostysis čempionatas, kol kas sudėtinga. Galima neabejoti tik tuo, kad prieš „Džiugą“ žaisti niekam nebus lengva, o mūsiškių pergalių, ir daug, dar tikrai pamatysime. Beje, pergalę LFF FPRO taurės turnyro šešioliktfinalyje mūsiškiai iškovojo užvakar, Klaipėdoje rezultatu 2:0 eliminavę vietos ,,Neptūną“ (įvarčius 83 min įmušė Brendonas Asomugha, 88 min R. Sobowale).
Stadionas
Kada pamatysime „Džiugą“ žaidžiantį Telšiuose? Deja, iki šiol dar neaišku. Artimiausias „namų“ rungtynes prieš Vilniaus „Žalgirį“ telšiškiai žais jau šį sekmadienį 16 val. Tačiau jos vyks Klaipėdos dirbtinės dangos stadione. Kitas namų mačas prieš Kauno r. „Hegelmann“ klubą vyks gegužės 1 d. Tikimasi, jog šios rungtynės jau vyks Telšių centriniame stadione. Bet taip nutiks, tik jeigu iki to laiko žolė stadiono vejoje bus jau pakankamai sutvirtėjusi.
Šaltos šios savaitės naktys ir tai, kokia padėtis yra šiuo metu, neleidžia garantuoti, kad taip tikrai bus. Tad kur vyks mačas prieš „Hegelmann“, dar neaišku. 12-ame ture „Džiugo“ laukia vienintelė antrojo rato išvyka į Kauną, kur teks susigrumti su čempionų titulą ginančiu Kauno „Žalgiriu“. Gegužės 9 d. 20 val. yra numatytos rungtynės namuose su Vilniaus „Riteriais“. Jeigu iki to laiko „Riterių“ klubas dar nebus išsivaikščiojęs, šios rungtynės tikrai vyks Telšių centriniame stadione. Tačiau jeigu „Riterių“ tuo metu jau nebebus, 13-ąjį turą džiugiečiams tiesiog teks praleisti. Tad teoriškai gali nutikti ir taip, jog savo stadione žaidžiantį „Džiugą“ tepamatysime tik gegužės 16 d., kuomet 19.30 val. numatytas mačas prieš Gargždų „Bangą“.
Likusios antrojo rato rungtynės – gegužės 24 d. 19.30 val. Telšiuose prieš Vilniaus r. „Transinvest“, gegužės 30 d. 14.15 val. Telšiuose prieš FK „Panevėžys“ klubą, birželio 12-ąją – taip pat namuose prieš FA „Šiauliai“ komandą. Antrąjį ratą telšiškiai užbaigs birželio 21 d. 14.15 val. namų rungtynėmis prieš Marijampolės „Sūduvą“. Ateikime į stadioną palaikyti saviškių, kuomet žaidžia „Džiugas“!
Šaunuoliai telšiškiai