Nerimdaičių praeities fragmentai

Šis straipsnis nėra Nerimdaičių istorija – ji dar laukia, kol bus parašyta, atlikus platesnius tyrinėjimus. Reikėtų plačiau apžvelgti medicinos punkto, mokyklos, kultūros centro, bibliotekos, kolūkio veiklą, miestelio urbanistinę plėtrą. O kol kas straipsnyje pateikiami Nerimdaičių praeities fragmentai, kiek įmanoma juos susisteminus.
Straipsnis parengtas knygai apie Nerimdaičius, kuri bus išleista miestelio bendruomenės iniciatyva. „Kalvotojoje Žemaitijoje“ skelbiamas sutrumpintas variantas.

Alvydas Ivoncius

Ankstyviausias paminėjimas
Iki XVIII amžiaus pabaigos Nerimdaičiai buvo karališkasis kaimas, priklausęs karališkajai Telšių dvaro (tenuto, seniūnijos) valdai. Vis dėlto pirmasis Nerimdaičių paminėjimas istoriniuose šaltiniuose susijęs ne su šia valda, kurią aptarsime kiek vėliau.
„Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ 3 tome, išleistame 1987 m. Vilniuje, aprašomi Nerimdaičiai: „1575 metais minimas karališkasis Nerimdaičių kaimas“. Greičiausiai enciklopedijos rengėjai Nerimdaičių, kaip ir kitų vietovių atvejais, rėmėsi latvių kilmės archyvaro ir archeografo Janio Sprogio (1833-1918) 1888 m. išleistu veikalu „Geografinis senosios Žemaičių žemės XVI amžiuje žodynas, sudarytas pagal Raseinių žemės teismo 40 knygų“. Šioje knygoje pateikiama tokia informacija apie Nerimdaičius: „Неримдойте, королев. село въ Телъшев. в. I, 317“, – Nerimdaičiai, karališkasis kaimas Telšių valsčiuje.“
Akivaizdu, kad „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ žinutė visiškai sutampa su Janio Sprogio veikalo informacija.
Nuo 1575 m. Raseiniuose pradėjo veikti Žemaičių pilies ir žemės teismai. Žemės teismuose buvo registruojami turtiniai sandoriai: užstatymo, pardavimo, dovanojimo, perleidimo, skolinimosi, susitaikymo dėl turtinių ginčų arba turtinių ginčų bylų nagrinėjimo dekretai. Nuo 1575 m. tokius sandorius buvo privalu registruoti žemės teisme, tačiau, kad ir ankstesnių laikų dokumentai neprarastų teisinės galios ar nepražūtų, jie buvo įrašomi į žemės ir pilies teismų knygas net praėjus gerokai laiko, kartais ir šimtmečiams, po tų dokumentų surašymo.
Janio Sprogio veikale žymė „I, 317“ reiškia: (I) 1575 metų Žemaičių (Raseinių) žemės teismo knygą ir akto numerį (317) joje.
1901-1907 metais išleisti penkiais tomais Žemaičių (Raseinių) žemės teismo aktų anotacijų rinkiniai, parengti pagal Žemaičių (Raseinių) žemės teismo 1575-1600 metų aktų knygas. Nustatyti pirmajam žinomam Nerimdaičių paminėjimui istoriniuose šaltiniuose reikšminga knyga „Vilniaus centrinio archyvo senųjų aktų knygų dokumentų aprašymas, 1 dalis. Raseinių žemės teismo 1575-1586 metų aktai“.
1575 m. anotacijoje 317 numeriu trumpai aprašytas aktas, neminint vietovės, kuris, pagal J.Sprogio veikalą, yra Nerimdaičiai. Šioje knygoje nurodomas 1569 m. lapkričio 2 d. žemionio (bajoro) Jono Lunskio, Vaitiekaus sūnaus, užstatymo į 18 margų žemės raštas žemioniui (bajorui) Martynui Prespolevskiui.
Deja, nors ši knyga archyve tebebuvo XX a. pradžioje, vėliau ji kažkur pradingo. 1575 m. aktų knygos Valstybės istorijos archyve nėra. Nėra jos ir Vilniaus universiteto bibliotekoje, kurioje saugoma dalis XVI-XVII amžių Žemaičių (Raseinių) žemės ir pilies teismų knygų.
Panašu, žemė buvo užstatyta ne Nerimdaičiuose, o greičiausiai Virmėnuose. Nerimdaičiai minimi šiame akte žemės užstatymo reikalų kontekste. Galbūt užstatoma žemė ribojosi su Nerimdaičiais: parduodant, dovanojant, užstatant stengtasi aprašyti sklypo „koordinates“. Tai patvirtina kiti su Martynu Prespolevskiu ir jo žmona Zofija Lunskyte susiję turto reikalai, atsispindintys kitose Raseinių (Žemaičių) žemės teismo aktuose.
Taigi „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ 3 tome nurodyta 1575 m. Nerimdaičių paminėjimo data yra 1569 m. Jono Lunskio užstatymo rašto Martynui Prespolevskiui įrašymo į Žemaičių (Raseinių) žemės teismo knygą data. Reikėtų vadovautis 1569 metais, omenyje turint kol kas žinomą ankstyviausio Nerimdaičių paminėjimo istoriniuose šaltiniuose datą.
Pirmas žinomas ankstyviausias paminėjimas dar nebūtinai reiškia pirmąjį paminėjimą istorijos šaltiniuose. Negalime atmesti tikimybės, kad ateityje pavyks aptikti dar ankstyvesnę paminėjimo istoriniuose šaltiniuose datą.

Karališkasis kaimas
Grįžkime prie Nerimdaičių kaip karališkojo kaimo, priklausiusio Telšių dvarui. Iš pradžių valdovo valdos vadintos tenutais, vėliau – seniūnijomis. Telšių karališkasis dvaras greičiausiai įsteigtas dar XV amžiuje, nors tikslios datos nežinome. 1504 m. spalio 2 d. Medininkuose (Varniuose) surašytas donacijos aktas Betygalos bažnyčiai. Akte kaip liudininkas paminėtas Telšių tenutarijus Nikalojus – karališkojo dvaro valdytojas. Reikia manyti, Nerimdaičiai Telšių dvarui priklausė nuo jo įsteigimo XV a. Deja, iš XVI a. Telšių dvaro (tenuto, seniūnijos) inventorių nelikę arba jie kol kas nežinomi.
1557 m. karaliaus ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto įsakymu, karališkosiose valdose pradėta Valakų reforma, kurios metu valstiečiai iš vienkiemių sukelti į gatvinius ar kompaktiškus kaimus, priskiriant kiekvienam dūmui (ūkiui, sodybai) po vieną valaką žemės – 21,38 hektaro.
Senuosiuose aktuose minimi sėdimi ir priimtiniai valakai. Sėdimi valakai – tai valstiečiams priskirta žemė, kurioje buvo sodyba, nuo kurių mokėti mokesčiai. Priimtiniai valakai – tai papildomai paskirta laisva žemė iš išmirusios ar pabėgusios šeimos.
Valakų reformos metu stengtasi suformuoti tris didelius laukus: vasarojui, žiemkenčiams ir pūdymui, taip įvedant trilaukę sistemą. Kiekvienas laukas buvo rėžiais išdalijamas šeimoms. Kaime valakų ir sodybų galėjo būti tiek, kiek buvo žemės. Pasitaikydavo, kad jos likdavo toliau nuo kaimo branduolio ir tokios taip pat apgyvendintos vietos vadintos užusieniais.
Įgyvendinus Valakų reformą, Nerimdaičiai turėjo susiformuoti kaip gatvinis kaimas. Tačiau liko ir toliau nuo pagrindinio sodybų masyvo (gatvinio kaimo) laisvų žemių, kuriose įsikūrė sodybos – užusieniai. Tokie Nerimdaičiai matomi Rusijos imperijos 1865-1873, 1896 metų ir Vokietijos generalinio štabo 1918 m. žemėlapiuose.

Nerimdaičiai inventoriuose
Anksčiausias Telšių seniūnijos, kaip valdovo kaimų komplekso, inventorius išlikęs iš 1665 m. Šis inventorius perrašytas Telšių žemės teismo 1811-1819 metų aktų knygoje, byloje tarp Varnių kunigų seminarijos ir grafų Zabielų. Pagal inventorių, Nerimdaičiuose 1665 m. buvo 11 dūmų (sodybų). Inventoriuje surašyti šių dūmų šeimininkai, valstiečiai, jiems priklausiusių sėdimų ir priimtinių valakų dalys. Nerimdaičiuose būta 11 dūmų (sodybų).
Pagal 1665 m. inventorių, Nerimdaičiuose visi valstiečiai dirbo vos vieną sėdimą valaką ir vieną priimtinį valaką. Kaime buvo 11 tuščių valakų. Už sėdimą valaką valstiečiams reikėjo mokėti 3 kapas ir 24 grašius činšo, o už priimtinius valakus, kaip rašoma inventoriuje, mokestis buvo skirtingas.
1665 m., o ir vėliau, Nerimdaičiai priklausė Telšių seniūnijos Gintaučių vaitystei.
Telšių seniūnijos 1677 m. inventoriuje surašyta Gintaučių vaitystėje, Nerimdaičių kaime, 15 valstiečių – sodybų šeimininkų, kurie vėlgi valdė tik valakų dalis – nuo 1/6 iki 1/9.
1677 m. činšas buvo tokio pat dydžio kaip ir 1665 m. Tačiau 1677 metais sumažėjo tuščių valakų – jų liko 10 ir 1/3.
Abu inventoriai rodo, kad valstiečiai dirbo tik menkas valakų dalis. Galbūt buvo sumenkusi sodybų žmogiškoji galia darbo jėgos požiūriu. Tai sietina su dramatiškais 1655-1660 metų įvykiais Žemaitijoje, kai kraštą buvo okupavę švedai, kurie engė, plėšė, net žudė gyventojus, ypač karališkosiose valdose. Negana to, dar užklupo maras ir badmetis. Manoma, kad Žemaitija galėjo neteikti iki pusės gyventojų. Informacijos apie šių negandų poveikį Nerimdaičiams kol kas neturime.
1677 m. sodybų (ūkių) Nerimdaičiuose buvo keturiomis daugiau nei 1665 m. Inventoriai rodo ne tik ūkių pagausėjimą, bet ir jų šeimininkų kaitą. Abiejuose inventoriuose kai kurios pavardės kartojasi, bet 1677 m. įrašyta ir naujų.
XVIII a. pradžioje po XVII a. vidurio negandų atsigaunančiuose Nerimdaičiuose galėjo gyventi daugiau gyventojų. Deja, 1708-1711 metais vėl atsikartojo XVII a. vidurio negandos, tik daug didesniu mastu: karas su švedais, pati didžiausia Lietuvos istorijoje maro epidemija ir pats baisiausias badmetis. Šios negandos pasiglemžė mažiausiai du trečdalius Žemaitijos gyventojų, daug kaimų visiškai ištuštėjo.
Kaip 1708-1711 metų negandos palietė Nerimdaičius, negalime nuspręsti, kadangi neišliko (arba jie kol kas nežinomi) XVIII a. pradžios Telšių seniūnijos inventoriaus ir negandas aprašančių dokumentų. Vis dėlto didžiulį gyventojų skaičiaus sumažėjimą rodo 1738 m. Telšių seniūnijos inventorius, perrašytas minėtoje Telšių žemės teismo 1811-1819 metų aktų knygoje. Nerimdaičiuose įrašyti vos du ūkių šeimininkai, kai 1677 m. jų buvo 15. Gali būti, 1708-1711 metais išmirė visi Nerimdaičių gyventojai, jei praslinkus po negandų 27 metams kaime būta vos 2 sodybų, o ir tose pačiose apsigyveno naujakuriai.

(Bus daugiau)

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas