Kiekvienas žmogus nešiojasi dalelę savo gimtojo krašto. Vieni ją išsaugo prisiminimuose, kiti – žodžiuose, dar kiti savo santykį su gimtine išreiškia tuo, ką kuria. Mano bičiulė, telšiškė tautodailininkė ir keramikė Alina Milašienė savo ryšį su praeitimi, tradicijomis ir gimtąja Žemaitija įprasmina molyje.
Stebėdama jos kūrybinį kelią, kartais pati pagaunu save galvojančią: ar ji anuomet, pirmą kartą paėmusi į rankas molį, galėjo įsivaizduoti, kur visa tai ją nuves? Šiandien jos autorinių keramikos darbų parodų ciklas „Rankos, jungiančios kartas“ keliauja per Lietuvą, o jos pačios rankomis sukurti darbai pasakoja istoriją apie kūrybą, mokytojo perduotą išmintį, Žemaitijos tapatybę ir nenutrūkstantį kartų ryšį.
Ernesta Dačkevičienė
Kai molis tampa gyvenimo dalimi
Telšiuose gimusi, o šiandien Tryškiuose gyvenanti ir kurianti Alina išsaugojo artimą ryšį su gimtąja Žemaitija. Todėl autorinės parodos pristatymas Telšių kultūros centre jai tapo ypatingu kūrybinės kelionės akcentu.
„Sugrįžti į gimtąjį miestą su savo rankomis sukurtais darbais – tai tarsi simboliškai sujungti praeitį ir dabartį, vaikystės prisiminimus ir per daugelį metų atrastą kūrybinį pašaukimą“, – pakalbinta apie parodą, šypsodamasi atsakė Alina.
Tuomet susimąsčiau, ar pati Alina galėjo kada nors pagalvoti, kad į Telšius sugrįš jau ne ta, kuri iš čia išėjo, o kaip kūrėja, atsivežusi savo rankomis sukurtus darbus? Juk kartais gyvenimas mus nuveda tokiais keliais, apie kuriuos pradžioje net nenutuokiame.
Kūrybinis polėkis Aliną lydėjo nuo vaikystės. Ji mėgo piešti, siūti, kurti įvairius rankdarbius, o vėliau susidomėjo papuošalų gamyba iš natūralių akmenėlių ir polimerinio molio. Nors jos profesinis kelias iš pradžių vedė kita kryptimi – studijavo Lietuvos kūno kultūros akademijoje, įgijo kūno kultūros edukologijos ir švietimo vadybos išsilavinimą, – kūryba visada išliko svarbia gyvenimo dalimi.
Žinant šį jos kelią, nori nenori išsprūsta klausimas: „Ar šiandien, žvelgdama atgal, pati matai tą vaikystės Aliną, kuri piešė, siuvo, kūrė ir dar nežinojo, kad vieną dieną jos gyvenime atsiras molis?“ Alina nusijuokė ir atsakė, kad lemtinga pažintis su keramika įvyko jau dirbant Dūseikių socialinės globos namuose. Tuomet molis tapo ne tik nauja kūrybos priemone, bet ir savotišku atradimu, pamažu virtusiu neatsiejama kasdienybės dalimi.
„Alina, ar tada, pradėjusi dirbti su moliu, galėjai pagalvoti, kad jis taps tokia svarbia tavo gyvenimo dalimi?“ – klausiu jos. Ir prisipažinsiu – aš pati nebūčiau pamaniusi, kad, atrodo, vienas naujas užsiėmimas, vienas susidomėjimas, vienas žmogus, kuris parodo kitą kelią, o po kelerių metų matai jau visai kitą istoriją.
Pirmuoju keramikos mokytoju Alinai tapo VII Lietuvos puodžių karalius Algimantas Tamašauskas – ilgametę patirtį sukaupęs tradicinės lietuvių puodininkystės meistras. Jis kantriai mokė žiedimo amato, atskleidė glazūravimo subtilybes, supažindino su senosiomis keramikos formomis, ornamentais ir technologijomis. Ilgainiui mokytojo ir mokinės ryšys išaugo į bendrą kūrybinį kelią.
Klausantis Alinos pasakojimų apie savo mokytoją, vis pagalvoju, kokią didelę reikšmę žmogaus gyvenime gali turėti tas, kuris tinkamu metu parodo kryptį. „Ar prisimeni momentą, kai pirmą kartą pati pajutai – taip, keramika tikrai yra mano?“ – paklausiu ir matau kaip sužvilga jos akys, prisipažįstant, kad vienas labiausiai jaudinančių kūrybos momentų – keramikos krosnies atidarymas.
O štai čia aš tavęs, Alina, visai neįsivaizduoju ramios. Juk žinau, kaip lauki to momento, kai galima atidaryti krosnį ir pamatyti, kas joje gimė. Ar po tiek metų dar jauti tą patį jaudulį? Ar vis dar pasitaiko, kad atidarai krosnį ir pati nustembi tuo, ką pamatai?
„Žinoma, juk net ir kruopščiai apgalvotas kūrinys po degimo kartais nustebina netikėtais spalvų atspalviais, glazūrų persiliejimais ar faktūromis. Būtent šis nenuspėjamumas skatina vėl imti molio gabalėlį į rankas ir pradėti naują kūrybinę kelionę“, – šypsodamasi patirtimi dalijasi keramikė.
Tarp tradicijos ir šiuolaikinio žvilgsnio
Alinos kūryboje susitinka du pasauliai – senoji lietuviška puodininkystė ir šiuolaikinės keramikos ieškojimai. Tradicinės puodynių formos, saulutės, gyvybės medžiai, senieji ornamentai ir žemės spalvos čia dera su netikėtais siluetais, ryškiomis glazūromis, žaismingomis detalėmis ir drąsiais spalviniais sprendimais.
Jos rankose gimsta puodynės, vazos, dubenys, arbatos servizai, dekoratyviniai indai ir įvairių formų keramikos kūriniai. Menininkė mėgsta derinti žiedimą su lipdymu, ieškoti savitų paviršiaus faktūrų, eksperimentuoti su glazūromis. Kai kuriuose darbuose glazūruojama tik dalis indo paviršiaus, taip išryškinant natūralaus molio ir spalvingos dangos kontrastą.
Ir būtent čia, žiūrint į jos darbus, man kartais norisi pasakyti: niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tu šitaip sugebėsi „susikalbėti“ su moliu. Juk kūryba, kuri iš pradžių galėjo atrodyti kaip dar vienas naujas pomėgis, šiandien jau turi savo braižą, spalvas ir atpažįstamą charakterį.
Tačiau svarbiausia jos kūryboje – ne vien forma ar spalva. Kiekviename kūrinyje juntama pagarba senajai lietuvių keramikai, meistrams, kurių rankose paprastas molio gabalas virsdavo kasdieniu, bet kartu ir prasmingu daiktu.
„Šiandien suprantu, kad mano kelias keramikoje nėra vien apie molį. Jis apie ryšį. Apie tai, ką viena karta perduoda kitai. Apie žinias, kurias gavau iš savo mokytojo. Ir apie mano pačios rankas, kurios visa tai bando suprasti, išsaugoti ir pratęsti“, – savo kūrybos esmę nusako Alina.
Menininkė nesiekia vien atkartoti senųjų meistrų darbų. Jai svarbu išgirsti tradiciją, suprasti jos prasmę ir kartu atrasti savitą kūrybinę kalbą.
Mokytojo perduotos žinios keliauja į kitas rankas
Nuo 2021 metų Alina Milašienė dirba Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centre, įsikūrusiame Kuršėnų dvare, etninės kultūros specialiste. Čia jos kūrybinė patirtis įgauna dar vieną svarbią prasmę – galimybę dalytis žiniomis ir perduoti tradicinį amatą kitiems.
Vesdama keramikos edukacijas vaikams ir suaugusiesiems, ji supažindina su molio savybėmis, tradicinėmis lipdymo ir dekoravimo technikomis, lietuvių liaudies ornamentika. Edukacijų dalyviai ne tik kuria savo pirmuosius molio dirbinius, bet ir sužino apie senųjų puodžių gyvenimą, jų darbo įrankius, tradicijas bei amato reikšmę mūsų kultūrai.
Alinai svarbu, kad edukacija netaptų vien praktiniu užsiėmimu. Ji siekia, kad kiekvienas dalyvis pajustų molio gyvybingumą, suprastų rankų darbo vertę ir atrastų ryšį su savo krašto kultūriniu paveldu.
O man čia norisi sustoti ir paklausti jos dar vieno klausimo: ar kada nors pagalvoji, kad dabar pati tampi tuo žmogumi, kuris kažkam gali būti toks svarbus mokytojas, koks Algimantas buvo tau?
Keramikė aktyviai dalyvauja įvairiuose kultūriniuose projektuose, šventėse, kūrybinėse dirbtuvėse, demonstruoja lipdymo, žiedimo, duonos raugo naudojimo ir redukcinio degimo technologijas.
Vienas naujesnių veiklos pavyzdžių – Radviliškio miesto kultūros centro projektas „Kultūrinės jungtys: atviros dirbtuvės“, kuriame kartu su Algimantu Tamašausku ji moko dalyvius keramikos amato subtilybių. „Šis projektas suteikia galimybę žmonėms ne tik susipažinti su keramika, bet ir patiems tapti kūrybinio proceso dalimi“, – sako Alina.
Kūrybinė kelionė, jungianti Lietuvos miestus
Nuo 2015 metų Alina dalyvauja Šiaulių rajono tautodailininkų parodose, o jos kūrybinis kelias ilgainiui išaugo į platesnius pristatymus ir autorines ekspozicijas.
2025 metais Mažeikių muziejuje buvo surengta bendra Alinos Milašienės ir Algimanto Tamašausko keramikos darbų paroda. Joje atsiskleidė dviejų kūrėjų požiūriai į tą patį amatą – patyrusio meistro pagarba tradicinei puodininkystei ir jo mokinės drąsa ieškoti naujų formų bei spalvinių sprendimų.
2026 metų birželio 12 dieną Kuršėnų dvare surengta autorinė paroda „Rankos, jungiančios kartas“. Jos atidarymas prasmingai vainikavo konferenciją, skirtą Lietuvos puodžių karalių rinkimų tradicijai ir šiandienos meistrystei.
Vėliau paroda keliavo į Šilutę, Radviliškį, Telšius ir Akmenę. Rugpjūčio 14 dieną Radviliškio miesto kultūros ir poilsio parko Latvių namelyje vykęs parodos atidarymas subūrė keramikos mylėtojus, kultūros darbuotojus ir kūrybinių užsiėmimų dalyvius. O spalio mėnesį darbai pasiekė Akmenės krašto muziejų, kuriame šalia tradicinių indų eksponuojami ir žaismingi keraminiai paukščiai bei angeliukai.
Kiekviena paroda – tai ne tik galimybė pristatyti kūrinius, bet ir nauji susitikimai, pokalbiai, dalijimasis patirtimi. Skirtinguose Lietuvos miestuose tie patys darbai atranda vis kitą žiūrovą, o kartu gimsta naujos istorijos ir ryšiai.
Žiūrėdama į šią kelionę iš šalies, aš pati kartais pagalvoju, kaip gražiai viskas susidėliojo. Nuo pirmųjų žingsnių keramikoje iki darbų, kurie šiandien keliauja per Lietuvą. Ir turbūt gražiausia tai, kad ši kelionė dar tikrai nesibaigia.
Sugrįžimas į Telšius – ypatinga kūrybinės kelionės stotelė
Vis dėlto tarp visų parodos aplankytų miestų Telšiai Alinai turi išskirtinę reikšmę. „Tai mano gimtasis miestas, neatsiejama asmeninės istorijos ir žemaitiškos tapatybės dalis“, – nostalgiškai sako menininkė.
Ir čia jau visai natūraliai norisi jos paklausti: Alina, ką reiškia sugrįžti į savo gimtąjį miestą su tuo, ką sukūrei pati? Ar žiūrėdama į savo darbus Telšių kultūros centre, bent akimirkai pagalvojai apie tą mergaitę iš Telšių, kuri mėgo piešti, siūti, kurti ir dar nežinojo, kokį kelią jai teks nueiti?
Telšių kultūros centre pristatyta paroda „Rankos, jungiančios kartas“ simboliškai sujungė kūrėjos gyvenimo pradžią su šiandienos darbais. Kadaise iš gimtojo miesto prasidėjęs gyvenimo kelias šiandien sugrįžta molio formomis, spalvomis ir ornamentais, kuriuose susipina asmeninė patirtis bei pagarba lietuviškajai tradicijai.
Šis sugrįžimas primena, kad kūryba neturi geografinių ribų, tačiau kiekvienas kūrėjas turi vietą, į kurią mintimis vis sugrįžta. Alinai tokia vieta – Telšiai, o platesne prasme – visa Žemaitija, kurios kultūrinis paveldas ir tradicijos yra artimi jos pasaulėjautai.
„Aš nenoriu tiesiog atkartoti to, kas buvo. Noriu klausytis tradicijos ir kartu ieškoti savo kalbos“, – sako keramikė.
Galbūt todėl parodos pavadinimas „Rankos, jungiančios kartas“ turi kur kas gilesnę prasmę nei vien kūrybos pristatymas. Rankos jungia ne tik kartas, bet ir vietas, žmones, prisiminimus, tiesia nematomus tiltus į ateitį.
O molyje įspaustas kūrėjos prisilietimas tampa mažu ženklu, pasakančiu, kad tradicija gyva tol, kol yra kas ją tęsia.
Ir galbūt čia norisi dar kartą atsigręžti į mūsų draugystę. Nes kai žmogų pažįsti ne vien iš jo darbų, o ir iš kasdienių pokalbių, iš juoko, rūpesčių, abejonių ir mažų pergalių, jo pasiekimus matai kiek kitaip. Todėl šiandien žvelgdama į Alinos kūrybinį kelią, galiu pasakyti visiškai nuoširdžiai: Alina, aš tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad tas tavo kelias su moliu užaugs iki parodų, edukacijų, kelionių per Lietuvą ir tokios gražios istorijos apie kartas.
Galbūt būtent tame ir slypi kūrybos grožis – niekada iki galo nežinai, kur nuves pirmasis žingsnis.
„Galbūt vieną dieną tai, ką šiandien sukuriu aš, į savo rankas paims kita karta. Tada suprasiu, kad kelias nebuvo veltui nueitas“, – pokalbį baigia keramikė, tautodailininkė Alina Milašienė.
O aš pagalvoju – galbūt tas kelias jau dabar nėra nueitas veltui. Juk jis jau palieka pėdsaką ne tik molyje. Jis lieka žmonėse, kuriuos Alina sutiko, mokė, įkvėpė, ir rankose tų, kuriems šiandien perduoda tai, ką pati kadaise gavo iš savo mokytojo.
Nuo Telšių iki Kuršėnų, nuo pirmojo molio prisilietimo iki parodų Lietuvos miestuose – tai ne tik vienos keramikės kūrybinė kelionė. Tai istorija apie žmogų, kuris atrado savo kalbą ir šiandien ja kalba per molį.
Ir apie rankas, kurios iš tiesų jungia kartas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply