Sugrįžimų stotelė — Nevarėnai

1967 m. Nevarėnų vidurinės mokyklos vienuoliką klasių baigę abiturientai ir juos išlydintys dešimtokai su savo auklėtojais — Artūru Simučiu ir Aleksandra Arleckyte.

Šiuos prisiminimus rašiau jau seniai, lyg ristele bėgdama, paskubom. Bet būtent paskubom ir pasakai, kas arčiausiai „minties išėjimo“. Rašiau, kai buvo rengiamas leidinys apie Nevarėnus. Buvau leidėjų skubinama. Todėl ristele tie prisiminimai. Kai ką panaudojo knygoje, kai kas netilpo. Jei kam įdomu, pasiskaitys po tarpsnelį čia, mano mielame prigimtiniame laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“.

Janina Zvonkuvienė

(Tęsinys. Pradžia Nr. 76; 78; 80; 82)

Treniruotė laukais
„Internate“ teko gyventi keletą žiemų. Paskutinis kartas buvo devintoje klasėje. Nevarėnuose mokiausi nuo šeštos iki vienuoliktos — kol baigiau mokyklą. Dešimtoje klasėje į pamokas visą žiemą keliavau iš Patausalės — tai jau kita apylinkė. Žiema buvo labai žiemiška, daug sniego, speigai. Net autobusai nebekursuodavo. Tačiau ta žiema buvo viena gražiausių jauname gyvenime, nes kažkokiu būdu mano Babūnelė pajėgė išpildyti svajonių svajonę — davė pinigų „pačiūžoms“ nusipirkti. Sušilovo krautuvėje jų buvo. Ir ne tokios jau brangios. Taigi turėjau pačiūžas-slides! (O lietuviškas žodis „pačiūžos“ žemaičiams yra „ledžingos“ — ant ledo žengti).
Portfelis ant raiščio — per petį, čiupt už lazdų ir pirmyn tiesiausiu keliu į Nevarėnus! Per Petraičius, per laukus, vis pakalniui. Tik kad apavo nebuvo. Nevienodo dydžio „supkos“ — tokie stambesni kaliošai, maunami ant veltinių,— kojos apvyniotos skudurais, apmautos vilnonėmis kojinėmis, bet slidžių apkaustai lenda kiaurai. Skauda, bet niekis palyginti su tuo džiaugsmu, kad gali skriste skristi baltais laukais! Pirmuosius žieminius batus nusipirkau tik iš pirmosios algos — kai pati užsidirbau.
Mokytojas ir klasės auklėtojas Artūras Simutis buvo pamokęs mus visokio sporto. Taigi ir kaip stovėti ant slidžių, kaip žengti, kaip nuo kalno leistis. Sekėsi, griuvinėti beveik neteko. O šis baltas sportas taip patiko, kad net visai neblogai sudalyvaudavome ir varžybose Ignalinoje. Tiesa, ne už mokyklą, o už „Naujojo gyvenimo“ kolūkį, sporto draugijoje, kuri, berods, „Nemunas“ vadinosi. Komandinėje įskaitoje parveždavome pirmąsias vietas. O treniruotės — tik kelionė slidėmis į mokyklą ir atgal. Ne vien aš, daugiau kas taip žiemą į pamokas atvykdavo ant slidžių.

„Mizerija“
Speigas, o apsirengti nėra kuo. Visokiais skudurais apsimuturiavusi. Vieną tokią dieną į Nevarėnų mokyklą atvažiavo inspektoriai iš rajono. Didis sujudimas! Paprastai per inspektuojamas pamokas atsakinėti tekdavo tiems, kurių pažymiai neblogi. Kviečia mane prie lentos, o man baisiausia gėda atsistoti ir nueiti, nes apranga tokia skudurinė, kad nieku gyvu negaliu! Nėjau, ir tiek! Kaip dabar atsimenu tą valandą. Bet slidinėjimo džiaugsmo vis tiek neatsisakiau.
Ar tą, ar kitą dieną grįždama namo, džiaugsmingai čiuoždama pro šalį, pažvelgiau pro langelį, pašnekinau savo bočelius, gyvenusius Petraičiuose, tokioje žemoje žemoje trobelėje su plačiu šiaudiniu stogu. Nebeprisimenu, ką sakė Babūnelė Valerija Kikilienė, tik atsimenu jos skausmingą nuostabą, kai mane nužvelgė: „Mėzerjė to, mėzerjė…“ Nežinau, ką kam ji sakė, bet pasklido kalbos po giminę, kad esu „baisiausioj biednystėj“…
Nejaučiau to baisumo, nes aplinkui buvo pilna panašiai biednų. Priešingai — užteko linksmumo, sveiko džiaugsmo, turėjau labai gerų draugių, kurios visam gyvenimui išliko kaip seserys. Gal tada jau reiškėsi „yda“ — niekada gyvenime nesureikšminau aprangos. Labiau norėjau žinių, ką nors protingo sužinoti, pasimokyti. Žinoma, tai moteriškas trūkumas. Bet ne esminis.

Pas Milašienę
Paskutinę žiemą, kai jau buvome vienuoliktokai, mane priėmė gyventi klasiokė Vita Jonušaitė (Martinkienė). Jos tėveliai, gyvenę Trimėsėdyje, šalia Mitkaičių, buvo suderėję su senole Milašiene, gyvenusia centrinės gatvės viduryje, kad priimtų Vitą „ant kambario“. Kita Milašienė gyveno už Nevarėnų malūno. Vieta gera — centras. Klasės pirmūnas Žukauskų Staselis čia pat. Pašėlusiai gabus vaikinas. Buvo nutiesęs savo gamybos laidinį telefoną nuo mūsų su Vita kambario iki savo namų. Klausytis reikėdavo prisispaudus prie ausies skardinės batų tepalo dėžutės kaušelį. Ir kažką tikrai girdėdavome! Staseliui jau tada žmonės vežimuose iš kaimų veždavo taisyti sugedusius radijo imtuvus. Sutaisydavo!
Taigi paskubėjau priminti Stasį — klasės pažibą. Gyvenimas jo kaimynystėje man buvo reikšmingas, o dienos, praleistos pas Milašienę — neišdildomos. Beje, vardo tos moters tikrai nebežinau. Seniai ji jau Amžinojoje Šviesoje. Keletą kartų dar spėjome ją su Vita aplankyti. Trobelė buvo senų amžių statybos. O kelias, tas tuometis centrinės Liepų gatvės akmeninis grindinys, matyt buvo gerokai iškeltas po to, kai namas jau stovėjo, kai žmonės čia gyveno gal jau prieš kokius pusantro šimto metų. Palangės buvo beveik sulig šaligatviu, per menkutį atstumą — tik per alyvų krūmus, kurie kas pavasarį apsipildavo gausybe kvepiančių kekių… Už itin lygaus kiemo stovėjo senas tvartas. Kiemas plytėjo žemai, gražu būdavo žvelgti į jį iš aukšto, nuo šaligatvio. Kiekvieną pavasarį pirmas sužaliuodavo nepaprastai gražia lygia žolele. Sniegas ten pirmiausiai nutirpdavo. Idealiai švaru, Milašienė savo kiemelį kas dieną šluodavo. Matyt žinojo, kad jos kiemas yra tiesiog Nevarėnų miestelio puošmena.
Namas buvo dviejų galų, gyveno ne mažiau trys šeimos. Milašienė — iš kiemo pusės. Tokia mažutė, visada daug skarelių susiraišiojusi moterytė. Šventas jos gyvenimas! Šventas dorumas, gerumas ir dievobaimingumas. Ji visai neprivalėjo manęs įsileisti į savo kuklų butelį. Juo labiau, kad nereikalavo jokio užmokesčio! Vitos tėveliai duodavo maisto Vitai, Milašienė virė — užteko ir man. Už tai ir savo draugei Vitai, ir šviesaus atminimo Milašienei visą gyvenimą jaučiu gilų dėkingumą.
Miegodavome su Vita ant vienos „raskladuškės“ — sulankstomos lovelės, kurią kas vakarą ištiesdavome kambarėlio viduryje. Buvo dar vienas gultas — palei pečių stovėjo siauras „topčanėlis“ (kušetė), paklota šiaudais. Ir Milašienės medinėje lovelėje — šiaudai. Na, blusų užteko apsčiai, bet su jomis kažkaip „sugyvenome“ taikiai, į paniką nepuolėme. Gaudydavome jas abi su Vita juokaudamos, ir tiek.

Dieviškas kampelis
Milašienės kambarėlis — gyvenimo šventovė. Gale stovėjo senas nežinomos „pasogos“ bufetukas, šalia kabėjo didelis kryžius, prieš kurį suklupusi Milašienelė rytą vakarą giliai melsdavosi. Mušantis laikrodis skaičiavo laiką, laidinis „radijo taškas“ — tuomet populiariai vadinta „gavarilka“ — visai geras ryšys su pasauliu. Langas į darželį. Milašienės lovelė medinė su storais patalais ir aukštomis pagalvėmis. Kitas langas į kiemelį. Senas veidrodis ant sienos. Palangės nustatytos pelargonijų vazonais. Žydėdavo pasikeisdamos žiemą vasarą. Ir kvepėdavo namų jaukumu. Tas kambarėlis buvo toks mielas, toks aiškiausias liudijimas, kad didžiausia gyvenimo prabanga yra paprastumas, saikas, pasitenkinimas mažu. Ir po daugybės metų šis kambarėlis tebėra many lyg dieviškas kampelis.
Su Vita turėdavome pareigą Milašienei kasdien prinešti vandens ir malkų. Malkos — niekai, jos čia pat, prie tvartelio galo. O vandens tekdavo eiti už kūtės, už lauko — iki pievos, kur ar upelis tekėjo, ar šiaip griovys buvo, ir praraustas šaltiniuojantis šulinėlis greta. Net be jokio rentinio, neaptvertas. Ir nieko! Jokių ligų! Nevarėnuose tuomet visas gyvenimas buvo užtikrintai ekologiškas — ne tik maistas! Mums, sveikoms, jaunoms, — vieni niekai po porą kibirų to vandens parnešti, tačiau senutėlei pasiligojusiai Milašienei, kai mūsų nebūdavo — labai sunkus žygis. O ypač žiemą, kai pripustydavo, kai užšaldavo šulinėlis, palikęs tik vos pulsuojančią vandenėlio akį.

Eksponatas
Pas Milašienę tamsioje virtuvėlėje tik su mažu langeliu pasieny karšinosi senukas. Metų jis turėjo turėti labai daug! Nežinau, ar jis buvo Milašius, ar kokia kita pavardė ir apskritai, kas jis buvo Milašienei… Jis beveik nebeatsikeldavo. Kartais pasėdės kojeles nuleidęs nuo lovelės — ir visa pramoga. Prie lovelės kabėjo jau aprūkusi, bet dar gerai įžiūrima nuotrauka — nemažas pulkas jaunų, gražiai uniformuotų kareivių. Senukas nuolat ja džiaugdavosi. Rodydavo, kuris yra jis, koks buvęs jaunas ir šaunus, kokių žygių turėjęs, kai caro armijoje tarnavo.
Caro armijoje! Ir niekas nesuteikė proto šviesos išklausinėti senuko viską — kaip jis ten pateko, kaip tarnavo, kur tai buvo, kuriais konkrečiais metais. Kokiuose žygiuose dalyvavęs. Visiems Nevarėnams tai turėjo būti įdomu. O gal visi viską žinojo? Vargu! Baimė ką užsiminti, dar pagalvos, ko nereikia… Dar išveš… Baiminosi daug ko žmonės. O vis dėlto reikėjo žinoti senuko gyvenimą. Jis buvo trupinys tikrosios istorijos. Ir dabar labai dažnai istorijos pamokos — tik iš vadovėlių, ne iš gyvųjų šaltinių.
Kitame kambarėlyje, kur miegodavome mes ir Milašienė, visą laiką veikė toji „gavarilka“. Milašienei tai buvo žadintuvo vietoje — rytą šeštą valandą ima groti himną, Milašienė keliasi, rengiasi ir klaupiasi priešais didelį kryžių rytinių poterių.
O „gavarilka“ iš tiesų buvo galimybė gauti šiokio tokio pažinimo. Vakarais skambėdavo gerų aktorių skaitomi poezijos posmai, skambėdavo daug klasikinės muzikos, ypač fortepijoninės. Įsimylėjusiai galvelei tai buvo didi paguoda. Ėmiau atskirti didžiuosius muzikos klasikus ir to meto atlikėjus. Iš „gavarilkos“ garsų pamėgau pianistę profesorę Tatjaną Nikolajevą, ypač jos atliekamus L.V.Bethoveno kūrinius. Po daugelio metų muzikos profesorė lankėsi Klaipėdoje, gastroliavo kartu su S.Sondeckio orkestru. Sėdėjome viename restoranėlyje, žiūrėjau į ją ir mintimis „pasakojau“, kad pažįstu ją dar iš Milašienės kambarėlio laikų. Dabar jau drįsčiau prieiti ir tiesiog papasakoti. Deja, ir ji jau seniai Amžinybėje.
Gal tūkstančius kartų, ieškodama rimties gyvenimo sūkuriuose, mintimis pargrįždavau į Nevarėnus, į pelargonijomis kvepiantį kambarėlį su valandas mušančiu senu laikrodžiu ir dar senesne didele „Dievo mūka“ ant sienos, su maldai ant kelių parkritusia Milašiene ir su ramiai skambančia pianino muzika. Ilgus dešimtmečius išliko gyva širdyje ši šventovė. Nes šventi buvo abu tų namų žmonės — ir Milašienė, ir jos karšinčius senukas. Niekada nė vienas nieko pikta nėra ištarę, niekuo nepasiskundę, niekada nesusiraukę, kad ir skaudėtų kas. Malda juos malonino nuolat. Gili malda. Ne kiekvienas pajėgus išmokti melstis taip, kad malda taptų pagrindiniu gyvenimo reikalu ir daugiau nebūtų nieko svarbesnio — taigi ir jokių bėdų. Bėdas, ir tas, per maldą patikėdavo Dievui, ir dėl nieko per daug nesielvartaudavo.

Mėlynakis
Dar Milašienės nuolatinis draugas buvo kudlotas šunelis. Kad ir kaip būtų keista, bet jis tikrai buvo gražiomis mėlynomis akimis. Vėlgi neteko daugiau tokio matyti. Pas mudvi su Vita lankydavosi klasiokai, klasiokės — vis tie patys. Įsiklausius į šunelio lojimą, būdavo galima atspėti, kas ateina. Pranešdavo tiksliai! Nė karto nėra apgavęs! Suloja vienaip — Romusis ateina. Viaukšteli šiek tiek kitaip — Juzis ateina. Suloja dar kitokiu variantu — Stasys ateina. Ir taip pranešdavo be klaidos! Milašienė tarsi nematydavo mūsų draugų. Brūzdavo kuknelėje — taigi apytamsėje virtuvėlėje — vis kokį nors darbelį dirbdama.
Klasiokai sėdėdavome aplink stalą. Kartais su šiokiomis tokiomis vaišėmis. Bet nelabai tų vaišių. Kapeikėlių neskambėjo mūsų kišenėse. Susėdę mėgome žaisti žaidimą su degtukais. Uždegame vieną degtuką, pasiunčiame aplinkui — pas ką užgęsta, tas atsako į tris bet kokius klausimus. Apie asmenines svajones dažniausiai, apie ką daugiau. Juk artėjo atsisveikinimas su mokykla, teks išeiti, išsiskirstyti kažin kur. Kartais atsirasdavo ir raudono vyno buteliukas. Tačiau išgerti jį ne visada pavykdavo — per daug. Sėdėdavome kokie penki, šeši — ne daugiau!

Gerumo žygis
Kartą tos pačios itin speiguotos žiemos naktį po Nevarėnus ėmė braižytis vaikinas iš kažkokių tolimų vaikų namų. Ieškojo savo tetos, kurios tik pavardę žinojo ir daugiau nieko. Kiek mūsų klasiokų buvo tuomet miestelyje, tiek tą naktį atsikėlėme ir vedėme vaikiną į tolimą kaimą. Ar ne į Ketūnų pusę? Kažkas iš nevarėniškių pasakė, kad tokia moteris gyvena, tik ne miestelyje, o toli, nuošalioje sodyboje. Nors nelengvai ir negreitai, bet suradome! Paskui ilgai susirašinėjo visa klasė su tuo vaikinu. Deja, nebeprisimenu nei vardo, nei pavardės. Bet žygis buvo įspūdingas, kai pulkas jaunuolių beldžiamės į miegančių sodybų langus, o mums žmonės mielai ir nuoširdžiai aiškina, kur toliau reikia eiti. Be piktumo, be išgąsčio, tik su atjauta. Koks padorus, koks nuoširdus ir koks atjaučiantis buvo kaimo žmogus tada. Ir jaunas, ir senas.
Tą pačią žiemą gėrėjomės klasioko Bladžiaus — Vladimiro Šušilovo menais. Kieme per atlydį iš sniego jis nulipdė didelę dailią skulptūrą — moterį, o namuose surengė pirmąją savo tapybos parodą. Lankėme, žiūrėjome ir buvome pirmieji jo kritikai. Beje, negailestingi… Bladis pasiekė aukštumų, yra žinomas dailininkas, geras dailės pedagogas, gyvena, dirba ir kuria Klaipėdoje. Beje, rašo ir puikią poeziją. Dar mokykloje yra skynęs rajono literatų konkurso laurus.
(Bus daugiau)