Medžiui užaugti reikia laiko

Vos nenurėžtas Vydūno kaštonas — gyvas priekaištas jo žūties sumanytojams. Gal išsaugokime vydūniškąjį palikimą?

Vos atkeliauja pavasaris — taip jau mūsuose atsitinka — imame kalbėti medžių tema. Pernai daug aistrų įžiebė Katedros aikštėje rymančiuose kaštonuose suūžę medkirčių pjūklai, šiemet — negailestingai išplikinta Medininkų aikštė Varniuose bei iš kelininkų kelio ties Germantu turėję pasitraukti galiūnai ąžuolai…

Lina Dijokienė

Dilema
Kada senam medžiui dera trauktis ir užleisti vietą jaunam, naujam? Šiuo klausimu, ko gero, visi turime savo nuomonę. Vieniems seni medžiai — tai neatsiejama seno miesto dalis, krašto istorijos liudininkai, gamtos paminklai, be atodairos saugotini ir gerbtini. Kitiems, tarp jų, beje, reikėtų įrašyti ir ne vieną atsakingą asmenį, senas medis — pavojaus šaltinis. Jų nuomone, net menkiausia galimybė, jog gali nulūžti seno medžio šaka ar, neduokdie, jis pats, stipresnio vėjo gūsio pagautas, nuvirsti, kelia tikrą siaubą.

Skveras bus sutvarkytas
Šįkart pamąstyti apie Žemaitijos sostinės senolių medžių likimą privertė vienas laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ skaitytojas. Jis nerimavo, jog pernai Juodajame skverelyje (Goeldnerio skv.) pasodintos liepos, jo nuomone, prastos būklės, sergančios, suvargusios. „Nukirto tokius medžius, didžiulius, gražius. Esą ligoti, seni. Iškilmingai sodino jaunus, mokėjo didelius pinigus. O jūs pažiūrėkit, kas dabar: tie naujokai, kainavę tūkstančius, suvargę, leisgyviai, o iš senųjų liepų kamienų gyvybė veržte veržiasi — ūglius į saulę kelia. Žalią gyvastį gali greit sunaikinti, bet ar pajėgus šiandienis žmogus su savo amžinu skubėjimu ir nerimu tokį pat stiprų ir galingą medį, kaip anuomet mūsų senoliai, užauginti?“,— klausė neabejingas miesto žaliojo rūbo likimui laikraščio skaitytojas.
Jo klausimu ir nerimu dėl naujųjų medžių pasidalijome su Telšių rajono savivaldybės administracijos Aplinkos ir civilinės saugos poskyrio vedėju Raimundu Račkausku.
Jis teigė nematąs jokio reikalo nerimauti. „Kol kas labai sunku atsakyti dėl tų liepų būklės. Dar tik gegužės mėnuo, aiškiau bus tik į vasaros vidurį. Nemanau, kad jos serga, iš pradžių didesni medeliai stresuoja, paskui šaknys išsivysto ir būklė susinormalizuoja. Bet kuriuo atveju skveras bus sutvarkytas“,— pažadėjo poskyrio vedėjas.

Mada neturėtų išplisti
Skveras, tikėtina, tikrai bus sutvarkytas. Tačiau, ar beatodairiška mada pjauti tuos, kas jau seni, neišplis taip pavojingai, jog per tokią kaitrą, kokią atnešė šiųmetė gegužė, Žemaitijos sostinės miestelėnai ne po ūksminga medžių laja galės lįsti, o skėčius traukti.
Taigi, net specialistai pripažįsta, jog ne vytelėms, o kiek didesniems medeliams sunku prigyti, įaugti ir suvešėti naujoje vietoje. Gal turi rimto pagrindo ir medžių gynėjų argumentai, jog pernelyg lengva ranka nurašomi senieji galiūnai.
Antai Andrius Dacius, aršiai stojantis senų, saugotinų medžių pusėn ir negailintis karčių žodžių jų kirtėjams, sako, kad Telšių valdininkai tiesiog nusikalstamai elgiasi. Pasak jo, medžiui užaugti reikia dešimčių metų, net šimtmečių. Ypač jis širsta dėl nurėžtų ąžuolų, augusių šalia kelio, į Germantą vedančio. Ar tikrai kelių šimtų metų amžiaus ąžuolus vertas aukoti dėl dviračio tako? Dėl pigesnio projekto?
Kiekvienas turime šiuo atveju turbūt savo nuomonę. O kad senieji medžiai itin gyvybingi, ypač iškalbingai įrodo Katedros aikštėje dar taip neseniai žiedų žvakes į saulę kėlę šimtamečiai Vydūno kaštonai. Net labiausiai medkirčių pjūklo nuskriaustas senolis šiemet tiesiog juodžalis, pilnas gyvybės… kaip, žvelgdamas į jį, nepatikėsi šitų kaštonų gynėjų žodžiais: ne kirsti, o gražiai, protingai išgenėti juos reikia!
Taigi nuomonės kertasi, aistros verda ir toliau. Kol kas, atrodo, jėga pusėje tų, kas priima sprendimus, galbūt ne visada teisingus… O juk teisybė, kaip dažnai gyvenime būna, ko gero, vaikščioja kažkur per vidurį.