Dievų valdovo nuotykiai savivaldovybėje

Dievų valdovui Nunadieviui nerūpėjo žmonelių maldos. Jas išklausyti ir tenkinti arba ne įpareigojo dievus ir deives. Bet sykį, užslinkus rudeniškai tamsai ir rūkui, kažkas sutriko dangiškame mechanizme ir plūstelėjo į Nunadievio ausis kriokliai aimanų, maldų. Pasipurtė galvą dievų valdovas, nepadeda. Užsitraukė patalus ant galvos. Kur tau: lenda tos aimanos ir maldos. Užsikimšo ausis. Vis viena tas pats. Visą naktį nemiegojo Nunadievis. Rytą nusprendė: kažkas čia ne taip. Ar dievai aptingo, ar Telšių kunigaikštijoje pragaras verda.
Nu, reikia išsiaiškinti. Paryčiais, pasiremdamas lazdele, ilga barzda taką šluodamas, nuturseno į Perkūno kontorą. Visi kampai užversti krūvomis neišnagrinėtų maldų. Seniai jų dievų valdovas neskaitė. Ko prašo žmoneliai: sutaisyti kapinių tvorą, įstatyti naujas duris mokykloje, išvalyti šulinius, sutramdyti kaimynų šunis, išgaudyti chuliganus gatvėse ir panašiai. „Čia kas per biesas? — nusistebėjo Nunadievis. — Kam žmoneliams duoti valdoviukai?“

Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 85 (10197)

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.