Iš Telšių kilusi šiuolaikinio šokio atlikėja ir kūrėja Goda Žukauskaitė gyvena Amsterdame, kur sėkmingai vysto savo menininkės karjerą. Talentinga mergina bendradarbiauja su nepriklausomais menininkais ir kompanijomis Nyderlanduose bei Lietuvoje, nuolat veda seminarus su žymiausiais pasaulio choreografais/šokėjais, kuria savo pasirodymus ir praktikas. Išskirtiniame interviu Goda papasakojo apie savo polėkį šokiui, kūrybinius ieškojimus bei susijungimą su gamtos ciklais, kurį stiprina gyvenimas laive.
Justina Lukošienė
— Kada Tavo gyvenime atsirado šokis bei kaip nusprendei pasirinkti šokio kūrėjos ir atlikėjos profesiją?
— Mano kūnas judėjo nuo pat mažų dienų. Pamenu, kaip užsidarydavau kambaryje, pasileisdavau muziką ir šokdavau ištisus koncertus. Judėdavau ir įsivaizduodavau, kaip aplink mane juda kiti šokėjai, kokia scenografija, šviesos, kostiumai ir pan. Pradinėse klasėse pradėjau lankyti šokių būrelį mokykloje, man ten gerai sekėsi, dalyvaudavau konkursuose. Galiausiai, kai man buvo maždaug 11 metų, draugė nusivedė mane į šokio ir teatro studiją „Aglija“. Ten šokis ir teatras mane visiškai užvaldė ir jau tada pasidarė aišku, jog norėsiu savo ateitį sieti su šiomis meno formomis.
— Ar gali pasakyti, kad Telšiai buvo ta terpė, kurioje brendai kaip šokėja?
— Taip, Telšiuose mano kūnas atrado šokį ir leido suprasti, jog tai yra pagrindinė mano išraiškos forma. Studijoje „Aglija“ labai intensyviai dirbau su vadove Ina Petrakova-Levickiene. Ji suteikė mano kūnui pagrindus ir suvokimą apie šokį, jo estetinę formą. Taip pat davė man pasitikėjimo savimi. Nuolat jaučiau palaikymą tiek iš vadovių, tiek iš šeimos, buvau vertinama už tai, jog galiu kūnu išreikšti ir kalbėti ant scenos. Studijos „Aglija“ režisierė Laima Adomaitienė (Felicija Feiferė) taip pat perdavė suvokimą ir meilę teatrui. Kiekvienas spektaklis man būdavo lyg be galo svarbus ritualas, tam tikros magijos skleidimas. Režisierė taip pat labai tikėjo manimi ir skatino eiti toliau ir toliau. Manau, „Aglija“ manyje pasėjo meilę šokiui ir teatrui bei tikėjimą, kad tai gali būti mano profesija. Iširus studijai, tęsiau paieškas ir kūrybą. Tai parodė, jog negaliu gyventi be meno. Tada prasidėjo mano individualus augimas, ieškojimas kūno kalbos, savitų išraiškų ir būdų tai perteikti kitiems. Dirbau su vaikais iš Vaikų globos namų, statydavau šokio pasirodymus su bendraamžiais, pastačiau šokio spektaklį Žemaitės dramos teatre ir t.t. Tad Telšiai tikrai buvo vieta, kurioje atradau ir „apšildžiau“ save kaip šokėją-kūrėją.
— Ketverius metus taip pat ragavai ne tik šokėjos, bet ir aktorės duonos Lietuvos rusų dramos teatre ir Vilniaus mažajame dramos teatre. Šiek tiek papasakok apie šį savo gyvenimo tarpsnį.
— Būdama mokykloje, norėjau studijuoti vaidybą. Po 11 klasių nuvažiavau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją pameluodama, jog esu baigusi mokyklą, ir įstojau į vaidybą. Tada mano gyvenimas apsivertė: persikrausčiau į Vilnių ir neoficialiai studijavau vaidybą, tuo pačiu metu baiginėdama mokyklą ir mokydamasi savarankiškai. Tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Per tuos metus daug ką supratau ir patyriau, o pats svarbiausiais suvokimas buvo, kad ne vaidyba, bet judesys yra mano išraiškos forma.
Studijuodama vaidybą, nuolat viską išreikšdavau judesiu, man žodžių nereikėjo. Buvau pakviesta į Lietuvos rusų dramos teatrą dalyvauti naujo šokio spektaklio „Romeo ir Džiuljeta“ statyme kartu su choreografu Peter Uray. Tada visa galva pasinėriau į tą procesą ir padariau sprendimą mesti vaidybos studijas bei perstoti į šokio specialybę. Į Lietuvos rusų dramos teatrą pradėjau važinėti ir vaidinti spektakliuose dar būdama mokykloje. Režisierei Laimai Adomaitienei pradėjus ten dirbti, ji mane pasikvietė į savo spektaklį „Bėganti su vilkais“.
Kelerius metus važinėdavau į Vilnių. Tai buvo neįkanojama patirtis: darbas su profesionaliais aktoriais profesionaliame teatre daug ką parodė, davė pasitikėjimo savimi ir kontaktų, kuriuos iki šiol palaikau ir auginu. Vilniaus mažajame teatre taip pat vaidinau Laimos Adomaitienės spektaklyje „Meška“. Dėkoju režisierei už šias patirtis, kad leido man nuo pat mažų dienų patirti tai, ką reiškia profesionalus aktoriaus/šokėjo darbas, kokie viso to užkulisiai ir suvokti, jog tikrai noriu žengti šiuo keliu.
— Kodėl savo menininkės karjerą pasirinkai vystyti Nyderlanduose, o ne Lietuvoje? Kokios priežastys paskatino įleisti šaknis svečioje šalyje?
— Po neoficialių vaidybos studijų perstojau į šiuolaikinio šokio specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mūsų kurse buvo penkios merginos. Studijos buvo intensyvios, aš jaučiausi savo vietoje ir dirbau dieną naktį. Po pusės metų dvi merginos paliko studijas, po pusės antro pusmečio išėjo dar viena mergina — likome dviese. Labai dažnai pasitaikydavo, kad į paskaitas ateidavau išvis viena.
Studijuoti šokį vienam — ne išeitis. Taip pat neturėjome didelio pasirinkimo tarp dėstytojų. Žodžiu, studijų kokybė ir sąlygos nebuvo pačios geriausios. Bet aš to negalėjau pripažinti ir dirbdavau iki išnaktų, pasiimdavau ir atiduodavau viską, ką galėdavau. Kol galiausiai su manimi pradėjo kalbėtis šokio specialybės magistrantės, kurios matė mano darbą ir sekė mano pažangą. Jos paskatino mane važiuoti studijuoti į užsienį, sakydamos, jog man reikia platesnių vandenų ir daugiau galimybių. Jų paskatinta ir pasikalbėjusi su kitais profesionalais šokio menininkais, pradėjau universitetų paieškas užsienyje. Amsterdame radau mokyklą, kurios aprašymas man pasirodė idealus. Profesionalios šiuolaikinio šokio studijos, turinčios nemažai kūrybos ir ugdančios šokėjus/kūrėjus. Nuvažiavau į stojamuosius ir iš 500 stojančiųjų buvau tarp 18-os, kurie buvo pakviesti studijuoti.
Po sėkmingų studijų likau Nyderlanduoe, dirbu su keliomis šokio ir teatro kompanijomis, kuriu savo darbus bei bendradarbiauju su kitais menininkais. Ši šalis leidžia man toliau kurti ir tobulėti kaip atlikėjai bei iš to išgyventi, todėl ir esu ten.
— Pakalbėkime apie Tavo kūrybą… Žiūrovams esi pristačiusi solo darbus „st.One“, „Rite“, duetą „Deep water is deep“. Kokia šių performansų koncepcija bei kokią žinią sieki perduoti žiūrovui šių pasirodymų metu?
— Su kiekvienu pasirodymu žinutė skiriasi. Kas man svarbiausia mano kūryboje, tai grįžimas į „tikrąjį“ save, savęs „apnuoginimas“, kaukių nusimetimas, nuoširdumas ir parodymas žiūrovui tikrus jausmus, pasidalinimas nuoširdžiomis mintimis ir savo nuomonės atskleidimas be bandymų įtikti ar patikti. Performansų metu man norisi grįžti, priartėti prie žmonių ir pasakyti, jog esu tokia pati, kaip ir jie, išgyvenu tuos pačius liūdesius ir džiaugsmus, esu stipri ir silpna. Performansų metu man norisi pakalbėti su žiūrovais, atsiverti ir leisti būti perskaitomai. Tai man yra priemonė išreikšti savo mintis ir susijungti su kitais žmonėmis iš gilesnės pusės.
Kiekvieno pasirodymo metu stengiuosi sukurti priminimą apie paprastus, bet užmirštus dalykus. Kviečiu grįžti prie kūno ir pojūčių, kuriuos kartais užspaudžiame. Daugelio mano performansų pagrindu tampa tam tikras iš gamtos atėjęs elementas, o mano kūne suaštrėja tam tikri gyvūniški instinktai. Per kūrybą nusimetu socialinius sluoksnius ir grįžtu prie žmogaus/gyvūno būvio. Žiūrovams tai leidžia patirti naujų jausmų ir labai dažnai sukelia tam tikrus prisiminimus apie save pačius arba pabudina užslėptus norus, svajones, troškimus. Dažnai kuriu performansus, kurie trunka ilgą laiką. Esu pristačiusi 9, 12, 15, 36, 78 valandų trukmės darbus. Tokie darbai laužo žmogaus kūno bei psichologinius limitus. Jie sukuria skirtingą erdvės ir laiko suvokimą, ugdo valią. Savo kūryba man svarbu sulaužyti tam tikrus limitus, nusistovėjusias normas ir požiūrius. Aš noriu kiek įmanoma išplėsti žmogaus kūno ir minčų galimybes ir pamatyti daugiau nei esame įpratę matyti ir suvokti.
— Performanse su akmenimis nagrinėji žmogaus būties klausimus. Iš kur kilo ši pasirodymo idėja?
— Su akmenimis pradėjau dirbti jau 2014 metais. Tai buvo mano pirmieji gyvenimo metai Nyderlanduose, pirmieji mano studijų metai. Pirmiausia akmuo mane sužavėjo kaip materija. Ieškojau kažko, kas neprisitaikytų prie mano kūno, todėl turėčiau ieškoti naujų būdų, kaip judėti kartu su šia materija. Akmuo pasirodė ideali priemonė tam pasiekti. Taip pat akmuo man nuolat kažką pasako. Kiekvieną kartą nuvažiavus į kitą šalį ar net į kitą miestą, parinkus ten akmenų, gali perskaityti tos vietos istoriją, pamatyti jos savitumą ir bandyti suvokti kažką apie tą vietą, pajausti jos istoriją ir buvimą. Kiekvienas akmuo yra skirtingas ir jis nuolat keičiasi, nors mes to plika akimi nematome.
Daugelis akmenų egzistuoja šioje planetoje žymiai ilgesnį laiką nei mes — žmonės, tad jie renka ir kaupia amžių dulkes, paslaptis. Akmuo gali kurti, statyti, taip pat griauti ir sužeisti. Kurdama performansus su akmenimis, supratau, jog akmuo prašosi būti klausomu. Jei tik kažkurį momentą tavo mintys nukryps kitur, nei buvime čia ir dabar, akmuo tave sužeis. Tol, kol esi kartu su akmeniu, jauti, girdi ir užuodi jį — jis bus tavo geriausias draugas ir leisis būti tavo ginklu. Akmuo egzistuoja seniausiuose mituose, apie jį sukurta daugybę posakių ir vaizdinių. Jis — žmonijos mitas. Jis yra amžinas.
— Rugpjūčio 5-ąją Orvidų sodyboje-muziejuje vyko performansas-spektaklis „AK*MUO“ — 5 valandų menų sintezė, skirta akmenų muziejaus įkūrėjui, skulptoriui Viliui Orvidui atminti. Koks šįkart buvo tas susitikimas su akmeniu?
— Šį kartą susitikimas su akmeniu vyko per daugybę kitų sluoksnių ir patyrimų. Akmuo mus palaikė, akmuo kūrė erdvę, akmuo buvo ten tam, kad galėtume įsikibti, kai sunku. O visa kita buvo daugybės metų ir istorijų pravėrimas, Orvido sodybos atgaivinimas ir prisilietimas, pokalbiai su ten likusiomis dvasomis, potyriais, nuoskaudomis, viltimis. Šio performanso metu žmonės buvo įleisti į sodybą, kad atgaivintų tam tikrus jos kampelius, išgirstų juos ir perleistų per savo kūną.
Šio spektaklio metu didelį vaidmenį atliko pati erdvė, kurioje akmenys kalbėjo ir be žmogaus kūno pagalbos. Viską jungė pagarba ir prisiminimas žmogaus, kuris visa tai sukūrė — Viliaus Orvido. Šį kartą darbas buvo kuriamas ir koordinuojamas režisierės, menininkės, su kuria dirbu jau daugelį metų — Ingos Stankaitytės. Beveik visus metus ji lankėsi šioje sodyboje ir tyrinėjo jos istoriją, bandė atrasti vaizdinius, kuriuos buvo būtina prikelti. Spektaklis įtraukė apie 16 skirtingų menininkų, todėl darbas reikalavo vienas kito išklausymo ir susijungimo. Ir vėlgi, tai atliko akmenys. Tai buvo materija, kuri mus sujungė. Šis spektaklis buvo antra dalis mano ir Ingos susitikimo su akmeniu istorijoje. Pirmoji dalis įvyko 2019 metais, kai pristatėme 36 valandų performansą „st.One“ MO muziejuje. O trečioji dalis planuojama 2023 metais. Tai turėtų būti mėnesio trukmės performansas, kertantis vandenyną.
— Vystai savitą „Gyvo Judesio Praktikos“ metodą bei vykdai kūrybinius ieškojimus su projektu „Performatyvi realybė“. Koks tai žanras ir kodėl pasirinkai būtent šį?
— Tai žanras, kuris susiformavo iš mano pačios praktikos. Tiek „Gyvo Judesio Praktika“, tiek „Performatyvi Realybė“ gimė iš mano patirties ant scenos kaip atlikėjos, tiek iš patirties dirbant su kitais žmonėmis ir kuriant savo performansus. Kiekvienas susitikimas su žmonėmis ir dalinimasis kūno kalba, jo galimybių išplėtimu, man atneša labai daug informacijos, kurią kaupiu ir darau eksperimentus, formuodama į tam tikras praktikas. „Gyvo Judesio Praktika“ prasidėjo tada, kai Inga Stankaitytė mane pakvietė vesti šokio užsiėmimų jos mokykloje „Atvira Pamoka“. Aš niekada nejaučiau didelio malonumo vesti šokio technikos pamokas, todėl sugalvojau sukurti judėjimo praktiką, paremtą improvizacija. Taip gimė „Gyvo Judesio Praktika“, kuri nuolat keičiasi priklausomai nuo žmonių, kurie joje dalyvauja.
„Performatyvi Realybė“ gimė iš klausimo, kuris mane kamavo kelerius metus: kiek realybė yra performansas ir kiek performansas yra realybė? Labai dažnai matau realaus gyvenimo situacijas, stebiu žmones ir galvoju, jog jie atlieka kažkokį vaidmenį, vaizduoja charakterį, kuris atitinka ir yra būtinas tam tikrose socialinėse situacijose. Tuo tarpu peformanso metu dažnai pamatau, kaip labai realūs, gyvenimiški veiksmai gali virsti nuostabiausiu performansu, ir kaip performanso metu atlikėjas tampa atvira ir nuoširdžia būtybe, kuria jis ar ji iš tikro ir yra. Taip pat pastebėjau, jog tam tikri performansui ir kūrybai naudojami pratimai, atlikimo priemonės gali labai padėti ir realiame gyvenime. Kadangi mano gyvenimas ir darbas yra gana sujungti (semiasi įkvėpimo vienas iš kito), pastebėjau, jog, naudojant performanso meno atlikimo priemones paprastuose kasdienėse situacijose, gyvenimas tampa žymiai spalvingesnis, lengvesnis ir tu gali sparčiau augti kaip žmogus, asmenybė.
Panorau tuo pasidalinti su kitais, todėl sukūriau „Perfomatyvios Realybės“ praktiką, kurios metu tarsi nuimu vieną sluoksnį nuo kasdienio gyvenimo įvaizdžio ir uždedu kitus filtrus, kurie yra sukurti naudojant vaizduotę, kūrybinį mąstymą bei kūno sąmoningumą. Nuostabu matyti, kiek daug tai duoda žmonėms ir kaip pakeičia jų kasdienybę, asmeninį tobulėjimą bei savęs suvokimą. Taip pat ir performansuose. Performatyvios realybės metu stengiuosi priminti atlikėjams, kad įkvėpimo galima semtis iš kasdienybės aplinkos, papildyti savo atlikimo veiksmus paprastais, realybėje naudojamais veiksmais ir suteikti jiems kitą prasmę.
— Kas Tavo gyvenime, be šokio, taip pat užimą svarbią vietą? Galbūt turi kitokių pomėgių ar saviraiškos būdų, kuriuos susieji su šokiu?
— Šokis ir teatras užima didžiąją mano gyvenimo dalį. Dar nuo pat mažų dienų mėgstu skaityti ir rašyti. Mėgstu muziką, groju būgnais. Taip pat mėgstu klaidžioti gamtoje, išvažiuoti į keliones, aplankyti šalis, kuriose galiu patirti didžiulį kultūrų skirtumą. Man patinka atrasti būdų, kaip galiu bendrauti su žmonėmis, kaip galiu juos suprasti ir būti suprasta, kaip ir kiek galiu išmokti iš kitokios kultūros. Mane tai žavi ir įkvepia. Taip pat mėgstu stebėti gamtą.
Šiuo metu gyvenu laive, todėl esu labai susijungusi su gamtos ciklais. Kas dieną šoku į vandenį, stebiu, kaip jis pasikeičia per dieną, koks vėjas, kokia temperatūra, kaip gyvena vandens paukščiai ir pan. Turiu sodą ant laivo denio, stengiuosi save išmokyti ir suvokti auginimo meno procesą, įvertinti tai, ką galime patys sukurti, užauginti ir pažinti. Mėgstu laipioti sienomis, išbandyti nežinomus statybos darbus, organizuoti renginius ir kalbėtis su žmonėmis.
— Ko palinkėtum jaunam, savęs ieškančiam kūrėjui?
— Nebijok. Visada atsiras žmonių, kuriems nepatiks tai, ką darai, kuriems norėsis pakomentuoti ir įgelti sakant, jog tavo kūryba neturi prasmės, kad tu tiesiog švaistai savo laiką ir jau geriau dirbtum „padorų darbą“. Nusišypsok jiems, pasakyk „ačiū“ ir tęsk tai, ką darai. Jei tu tiki savo kūryba ir kažkur kūne jauti malonų virpulį, jauti ugnį, jauti, jog tau tai yra svarbu — eini teisingu keliu. Galbūt dar sunku įvardinti konkrečiais žodžiais tai, ką darai, bet tai yra kūryba, kuriai nereikia paaiškinimų.
— Dėkoju už pokalbį.
Puikus straipsnis apie jauną drąsią kūrėją iš nedidelio miesto, savo kūrybiniais sumanymais, stebinančią tolimiausius kraštus. Džiugu skaityti apie talentingus, jaunus žmones.