Girininkė, sutaikiusi vanagą su balandžiu

Valstybinės miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio Labardžių girininkijos girininkė Birutė Mickienė.

Pirmutinis sumanymas buvo parengti interviu su Valstybinės miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio Labardžių girininkijos girininke Birute Mickiene, tačiau, gavus atsakymus į pateiktus klausimus, paaiškėjo, jog jie tokie vientisi ir nuoširdūs, kad geriau neskaidyti į atskirus „gabalėlius“. Tad geriausiai su skaitytojais tegul pati kalba ne tik girininkė, bet ir puiki fotografė, kraštotyrininkė, motociklininkė, sportininkė bei kitokiais talentais apdovanota moteris.

Algirdas Dačkevičius

„Miškininke pradėjau dirbti 1985 metų rudenį tuomečiame Rietavo miško pramonės ūkyje, Giliogirio girininkijoje, girininko padėjėja. Tai šiemet jau skaičiuoju 37-us darbo metus. Kas atvedė į mišką? Gimiau ir augau Plungės rajono Beržvaičio kaime — miškų ir žvėrių apsuptyje. Nuo mažens patiko mūsų vienkiemis, apaugęs dideliais medžiais, užsukantys beveik į kiemą žvėrys ir visa kita, kas susiję su gamta.
Mano tėvelis 40 metų išdirbo miške, Tverų girininkijoje, kirto ir traukė mišką. Tuo metu darbavosi sunkiu motopjūklu „Družba“, o mediena buvo traukiama arkliais. Kadangi šeimoje buvome dvi dukros, tai nuo mažų dienų tėvelis, kai ruošdavo malkas kurui, veždavosi mus kaip pagalbininkes. Užkurdavo laužą, kepdavome lašinius, o aš jau tada svajodavau, kad būsiu miškininke. Tėtis juokaudamas sakydavo: „O ką tu, Birutėle, dirbsi tame miške, juk medžių nepjausi, net pjūklo nepakelsi“. Susimąstydavau, kad tikrai taip sunkiai nedirbsiu, bet noriu būt miškininke, ir tiek. Taip ir lydėjo svajonė, kol reikėjo rinktis studijų kelią. Tais laikais rinktis, kur studijuoti, buvo galima baigus 8 klases, tad ir nusprendžiau mokytis miškininkystės Kaune, tuomečiame A.Kvedaro miškų technikume. Tačiau norus teko atidėti dėl mamytės, ji taip sielojosi, net iki ašarų, sakydama, kad Kaunas toks didelis miestas ir taip toli. Nenuostabu, gyvenant miškų apsupty, laikinoji sostinė atrodė kaip tolimas užsienis. Pagailo mamos, tad įstojau į Rietavo technikumą mokytis agronomijos specialybės. Baigiau „raudonu diplomu“ (tuomet toks diplomas buvo teikiamas už aukščiausiais balais išlaikytus egzaminus), tai iškart gavau pasiūlymą dirbti Lietuvos žemdirbystės institute Dotnuvoje. Deja, mano norai buvo ne tokie, tad pagaliau išpildžiau savo seną svajonę studijuoti miškininkystę. Baigiau Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgydama miškų ūkio inžinierės specialybę.
Ir net nepajutau, kad jau šitiek metų prabėgo, dirbant miškininke. Keitėsi ne tik įmonės pavadinimas (nuo 1990 metų tapo Rietavo miškų urėdija, o šiuo metu jau Telšių regioninis padalinys), bet ir darbo specifika. Tada girininkijose dirbdavo daug darbininkų, nes nebuvo tokios galingos miško technikos, kaip dabar. Mišką pjaudavo sunkiais motopjūklais, o rąstus įprastai traukdavo arkliais. Suprantama, kad tokius darbus daugiausiai dirbo vyrai, tad nuo pat pradžių atsidūriau vyriškoje kompanijoje. Galiu tik pasidžiaugti, kad mane šiltai priėmė tiek pirmojoje darbo vietoje Giliogirio girininkijoje, tiek po dvejų metų, kai perkėlė dirbti į Labardžių girininkiją, kurioje iki šiol tebedirbu. Pasikeitė tik užimamos pareigos.
Per ilgus darbo metus visko buvo, visko nutiko, džiaugiuosi, kad tie nuotykiai daugiausiai keliantys šypseną. Pamenu, darbo pradžioje kaimynai atnešė sužalotu sparnu paukštvanagį ir ką tik išsiritusį balandį — dar visai „pliką“. Sako: tą balandį sumaitinsi vanagui. Žinoma, balandėlio vanagui neatidaviau, o užauginau. Vanagui sparną irgi išgydžiau, tai jie abu kambaryje laisvai gyveno. Gaila, kad vanagas taip ir nebeskraidė, tik sugebėdavo nutūpti ant sienos pakabintų elnio ragų ir ten tupėdavo. Na, o balandį, kai išmoko skraidyti, nešdavausi į lauką, tai jis paskraidydavo ir nutūpdavo man ant peties, kol vieną dieną, kelis ratus virš kiemo apsukęs, išskrido, matyt, pas saviškius.
Ypač nepamirštamas nuotykis su vilkais. Dar tada, kai Žvėrinčiuje buvo laikomi vilkai, nuvykome ten su kolegomis. Paprašiau Žvėrinčiaus įkūrėjo Petro Dabrišiaus, kad leisų įeiti į vilkų aptvarą. Buvo šaunu vaikštinėti tarp vilkų šeimynų. Dar geriau, nuėjau prie atskirai gyvenančio vilko ir laukiau, kol jis prieis. Ir ką gi — pilkis lėtais žingsniais priėjo, į veidą nosimi pabaksnojo ir atsitūpė šalia.
Niekam ne paslaptis, anuomet miškuose būdavo „naminukės“ bravorų. Eini ir matai rūkstantį dūmelį. Esame radę tokį didelį bravorą, kad fabrikėliu galėtum pavadinti. Įamžinau jį nuotraukose ir pakabinau girininkijoje. Kartą, atvykę auditoriai iš užsienio, žiūrėjo žiūrėjo, o kai paaiškinome, kas užfiksuota, pradėjo kvatotis.
Su gamta susijęs ir vienas iš mano mieliausių pomėgių — fotografija. Pirmosioms nuotraukoms — jau 45 metai, nes fotografuoju nuo penktos klasės. Tuo metu pati ir juosteles ryškinau, ir nuotraukas dariau. Buvo nuostabios akimirkos, kai pradėdavo ryškėti nufotografuoti vaizdai, tai ne dabar, kai iškart matai kiekvieną užfiksuotą kadrą. Pamenu, su seserike pasiimdavome jos mažus vaikučius ir patraukdavome į mišką ar kitur. Vaikučiai patenkinti pozuodavo. Ir dabar tos nuotraukos man pačios mieliausios.
Laikui bėgant, viskas keitėsi, pati nuotraukų nebedarau — būtų per sudėtinga. Na, o su fotoaparatu nesiskiriu iki šių dienų. Labiausiai mėgstu fotografuoti gamtą, ypač tai, kas joje vyksta. Tai ir metų laikai, jų spalvos, gyvūnai, paukščiai, gėlės, net voratinkliai. Patinka užfiksuoti saulėlydžius, debesis ar net mėnulį. Taip pat mėgstu keliauti ir įamžinti kelionių akimirkas.
Miške yra kur „akį paganyti“. Girininkijoje turime įdomų Lietuvos Raudonosios knygos gyventoją — juodąjį gandrą. Yra du jo lizdai. Tai saugomas paukštis, todėl 200 metrų spinduliu nuo lizdavietės draudžiami pagrindiniai kirtimai, taip pat ribojami ir kitokie kirtimai. Jis yra baikštus paukštis, nemėgstantis atvirų vietų. Norint jį nufotografuoti, reikia ilgokai sugaišti ir labai tyliai prisėlinti, bet tuo juodasis gandras ir paslaptingas. Kol kas man pavyksta jį „pagauti“.
Daug nuotraukų sugulė į fotoalbumus, didelė dalis jų — įvairiose laikmenose. Užfiksuotos akimirkos labiausiai džiugina mane pačią. Dalyvavau ne viename konkurse, daugiausiai mano nuotraukų spausdinta „JI“ žurnalo konkursuose, kur esu laimėjusi ir keletą prizų.
Su fotoaparatu daug „primedžiojau“ per savo gyvenimą, o tikra medžiotoja netapau ir negalėčiau tapti, nes per daug myliu gyvūnus, net pikčiausio padaro negalėčiau nušauti. Bet ir prieš sąžiningus medžiotojus neturiu nieko, nes jie reguliuoja žvėrių populiaciją — vien natūralios atrankos nepakanka.
Kai kurie mano pomėgiai kelia gana linksmus prisiminimus. Nuo vaikystės patiko technika, ypač motociklai. Tai buvo džiaugsmo, kai kaimo vaikinai išmokė važiuoti motociklu „Voschod“. Buvau paauglė, atsisėdusi prie vairo nelabai siekdavau kojomis žemę, bet išpildžiau savo norą ir nuo to karto visada „draugavau“ su motociklais. Turėjau jų keletą, bet buvo ir nesėkmių: vieną visai naują pavogė, o dabartiniam „čioperiukui“ reikalingas remontas, tai stovi garaže, kaip toj dainoj „dulkėtas garažas, kampe motociklas…“.
Esu išmėginusi ir kitokios technikos, kai mokiausi Rietavo technikume: teko traktoriumi T-150 silosą minti, išmokau ir vikšrinį traktorių vairuoti, net reikėjo sniegą nuo kelio į tėviškę valyti su DT-75.
Dar vienas pomėgis, išlikęs iki šių dienų — sportas. Šiemet sukanka 25-metis, kai lankau aerobikos treniruotes, daugybę metų šoku linijinius šokius. Su šokių kolektyvu vykstame į respublikinius renginius Palangoje. Patinka bėgioti — tai pats seniausias mano sportinis pomėgis. Tik pradėjusi dirbti miškų ūkyje, vykdavau į varžybas, kurios būdavo organizuojamos tarp miškininkų. Na, o šiuo metu bėgioju savo malonumui. Dar keletą metų, kol nebuvo karantino, dalyvaudavau Moterų bėgime Vilniuje.
Sportui skiriu laiką vakarais — po darbo, žinoma, ne kiekvieną vakarą. Kai kas paklausia, kaip visur suspėji, tada pagalvoju, jog būtų gerai laisvo laiko turėti daugiau, tačiau siekiai ir svajonės veda į priekį.
Mes savo gyvenimu kuriame istoriją, todėl saugau šimto metų senumo šeimos nuotraukas, knygas, maldaknyges, net mamos tėvelio žemės planą su vandens ženklais. Ir toliau saugau labai senus Labardžių girininkijos teritorijos miškų planus.
Grįžtant prie miško, mano manymu, jis ir apskritai visa gamta yra atgaiva kūnui ir sielai. Čia randu poilsį, ramybę, džiaugsmą, bet niekaip nesuprantu tų žmonių, kurie teršia miškus įvairiomis atliekomis. Nuo pat vaikystės, nors ir gyvenome tarp miškų, tėveliai mokė, kad kieme nepaliktume net saldainių popierėlių. Keista, iš kur toks kai kurių žmonių požiūris, kai jie į miškus atveža ne tik smulkių šiukšlių, bet ir padangų, statybinių atliekų, šaldytuvų, net lovų. O mes, miškininkai, darome švarinimo akcijas ir kuopiame jų šiukšles. Galima tik tiek pasidžiaugti, jog gaisrų nesukelia miškų lankytojai. Kiek pamenu, girininkijos valstybiniuose miškuose daugiau kaip 10 metų jų nebuvo.
Dažnai apie miškininkus kalbama, kad jie naikina miškus vien dėl to, kad gautų pelno. Deja, taip nėra, valstybiniai miškai tvarkomi atsakingai. Miško kirtimai vykdomi pagal iš anksto paruoštus miškotvarkos projektus. Tiesa yra tokia: kiek miškų iškertama plynai, tiek jų ir atkuriama. Jeigu lygintume plynai iškirstų biržių ir pasodintų miškų plotą, susidarytų nedidelis skirtumas, pavyzdžiui, girininkijoje iškirsta plynai: 2021 m. — 20,4 ha; 2020 m. — 18,8 ha; 2019 m. — 18,4 ha, o pasodinta: 2021 m. — 17,9 ha; 2020 m. — 14,2 ha; 2019 m. — 16,1 ha. Bet tas skirtumas nereiškia, jog miškas lieka neatkurtas, nes pagal tam tikrus kriterijus, kai kurios plynai iškirstos biržės yra paliekamos natūraliai atželti.
Dažnai miškų atkuriama netgi daugiau nei jų iškertama. Tai yra todėl, kad įveisiame juos ne po kirtimų, o žemėse, skirtose miškui įveisti. Labardžių girininkijoje tokių miškų jau įveista kelios dešimtys hektarų. Ir šiais metais jų pasodinsime 4,1 ha, pernai pasodinome 2 ha, užpernai — 5,1 ha. Kasmet girininkioje pasodiname daugiau kaip 60 tūkst. vnt. sodmenų. Buvo metų, kai sodinome ir po 100 tūkst. vnt. sodmenų ir net daugiau.
Mes, miškininkai, ne tik kertame miškus plynai, bet ir vykdome kitus kirtimus, kuriais formuojami medynai ateičiai. Taip pat atliekami įvairūs miškų priežiūros darbai, rūpinamasi sanitarine apsauga. Nepamirštame ir miško gyventojų. Kasmet girininkijos miškuose įkeliame po 25 inkilus paukščiams.
Rūpintis gamta ir jos gyventojais nuo mažų dienų išmokė tėveliai. Pamenu, turėjome namų darbo slides, tai žiemomis su seserike veždavome į mišką šieno, burokų žvėreliams. Prie namų lesindavome paukštelius, o žiemomis tėvelis darydavo inkilus ir pavasarį įkeldavo į sodyboje augančius medžius. Visa mūsų šeima vienaip ar kitaip buvo susijusi su mišku. Kaip minėjau, tėvelis ten sunkiai dirbo, mama, nors ir nebuvo miškininkė, kiekvieną pavasarį eidavo sodinti miško. Ji labai mylėjo ir saugojo gamtą — gailėdavosi kiekvieno nuskriausto gyvio, turint galvoje, kad ir medis yra gyvas. Sesuo ištekėjo už miškininko ir daug metų dirbo Tverų girininkijoje darbininke. Deja, ir tėveliai, ir sesutė jau iškeliavę Anapilin.
Dukra Aušra, nors ir nepasuko mano pėdomis, nuo mažų dienų į girininkiją mielai kartu traukdavome, ji dar ir draugių pasiimdavo. Šiuo metu Aušra dirba Rietavo atvirame jaunimo centre. Tenka ir jai prisiliesti prie gamtos, nes jaunimui organizuoja įvairias išvykas, vyksta susitikimai, renginiai gamtoje, žygiai į miškus su nakvyne. Taip ugdomas jaunimas, kaip reikia „draugauti“ su gamta.
Žvelgdama į praeitį, prisimenu savo darbe sutiktus puikius miškininkus. Pirmojoje darbovietėje buvo girininkas Jonas Šiaulys. Drąsiai galiu vadinti jį pirmuoju savo mokytoju. Tai buvo kruopštumo darbe pavyzdys. Ilgą laiką Labardžių girininkijoje dirbau su girininku Jonu Šedbaru. Tai žmogus, kuriam labai rūpėjo miškai, jų dabartis ir ateitis. Galiu sakyti, kad jo dėka ir „užaugau“ iki girininkės. Kartu dirbo eigulys Antanas Karalavičius — darbštus ir atsakingas miškininkas. Šiuo metu Antanas — mano pavaduotojas, galiu tik pasidžiaugti jo darbu.
Mūsų girininkijoje tiek anksčiau, tiek dabar, galima sakyti, nėra „viršininkų“ — tiesiog visi žinome, ką reikia daryti ir tai darome. Gaila, kad su kiekviena miškų reforma girininkijose dirbančiųjų skaičius mažinamas, o darbų nemažėja. Jau kalbama ir apie naują reformą, kuri palies būtent girininkijas, nors po ankstesnės reformos buvo žadama, kad jos nebus liečiamos. Kaip sakoma, pagyvensim, pamatysim.“