Antanas Banys: siekiu įrodyti, kad per savanorystę galima atrasti save

Ką tik pasižadėjęs Maltos ordinui Jaunųjų maltiečių Telšių grupės vadovas Antanas Banys su Jaunųjų maltiečių vadove Neringa Sukauskaite.

Jaunuolių, norinčių padėti žmonėms, kuriems labai reikia pagalbos, emocinės paramos, subūrimas — Antano Banio savanorystės vaisius. 22- ejų telšiškis Maltos ordino savanoris, Jaunųjų maltiečių Telšių grupės vadovas A.Banys pasidalino savo mintimis apie savanorystės svarbą, kokių galimybių ji suteikia jaunam žmogui ir kaip prisideda prie savęs atradimo. Pašnekovas įrodė, jog ši veikla sukelia labai daug įvairių teigiamų emocijų tiek pačiam, tiek žmonėms, kuriems savanoris padeda.

Agota Beresnevičiūtė

— Jūsų manymu, kodėl savanorystė svarbi jaunam žmogui?
— Manau, kad savanorystė padeda atrasti save, pamatyti, kurį kelią rinktis, ką studijuoti, baigus mokyklą. Bet kokiu atveju — tai ir saviugda. Prisimenu kiekvieną naują žmogų, kuris buvo nedrąsus, išsigandęs ir pasimetęs, bet mano pradžia buvo tokia pati, visgi pažinojau tik savo žmoną iš viso būrio jaunuolių. Taip pat tai ir nauji draugai, pažintys, pergalės prieš savo baimes, pamokos, kurių mokomės padarę klaidų ir t.t.
Visada sakau, kad reikia pamėginti rasti organizaciją sau, kurioje galima save realizuoti. Nebūtinai tai bus Jaunieji maltiečiai, yra daug kitų akredituotų organizacijų, kuriose galima savanoriauti.
— Kiek laiko esate įsitraukęs į savanorystės veiklą?
— Prieš kokius septynerius metus pradėjau savanoriauti Telšių futbolo klube „Džiugas“. Viskas prasidėjo nuo dabartinio Telšių sporto mokyklos direktoriaus Vaciuko (red. Vacio Butkaus) žinutės, kurioje buvo aprašytas mano aktyvumas ir noras įsitraukti į įvairias veiklas. Nesigailėjau ir nesigailiu nė minutės, praleistos su „Džiugo“ bendruomene. Vėliau, 2018 metais, prisijungiau prie Telšių jaunųjų maltiečių. Maltiečius žinojau, bet labiausiai padėjo apsispręsti draugė, kurią šiandien jau vadinu žmona. Tiesa, prieš keletą metų savanoriavau Telšių jaunimo centre, kuriame taip pat niekada nebuvo liūdna. Prieš pandemiją nemenkas jaunuolių būrys aktyviai įsitraukdavome į Telšių kultūros centro šventes, renginius, minėjimus.
— Ką Jums asmeniškai reiškia neseniai duotas pasižadėjimas Maltos ordinui?
— Jaučiu, kad nestoviu vietoj. Džiaugiuosi, kad būtent Maltos ordino pagalbos tarnybą (MOPT) pasirinkau ir esu šios nuostabios bendruomenės dalis. Nesureikšminu įvairių dalykų, taip pat ir pasižadėjimo. Smagu, bet reikia prisiminti, kad ne dėl pasižadėjimo aš čia, o dėl to, kad kažkam manęs reikia.
— Esate Jaunųjų maltiečių Telšių grupės vadovas. Kokia svarbiausia šios pareigybės atsakomybė?
— Pareigybių ir atsakomybių yra daug, bet aš labiausiai siekiu užauginti jauną žmogų, parodyti, kad per savanorystę galima save atrasti. Tik savanorystės dėka pasiekiau viską, ką turiu šiandien, tai tikiuosi, kad kiekvienas, būdamas jaunuoju maltiečiu, kažkada atras save taip, kaip aš atradau save.
— Į kokias veiklas orientuoti Jaunieji maltiečiai?
— Į savanorystę vaikų dienos centruose, senelių slaugos/globos namuose. Taip pat — vienišų senelių ir žmonių su negalia lankymas. Būtina pabrėžti, kad MOPT yra Katalikų bažnyčios bendruomenė, vadinasi, kiekvienas maltietis yra mokomas dvasinio ugdymo savo maltietiškame kelyje.
— Kodėl pastaruoju metu labiau orientuojiesi į pagalbą senyviems žmonėms?
— Kai pradėjau savanoriauti, pati pradžia buvo darbas ir užsiėmimai su senyvo amžiaus asmenimis. Ilgi pokalbiai su vienišais senoliais nebuvo mano stiprioji pusė, bet kai pamatydavau laimingą žmogų, ir pats pasijausdavau gerai. Per tuos metus išmokau būti geras klausytojas ir pašnekovas, tai dabar su senoliu galiu kalbėti bet kuria jam rūpima ir įdomia tema. Kažkada mums taip pat ateis laikas, kai norėsis draugijos, tai mokausi iš senjorų, kaip gauti daugiau dėmesio. Man patinka ir manau, kad tai mano pašaukimas. Jaučiuosi puikiai, kai galiu padėti.
— Papasakokite kokią nors istoriją, kai supratote, jog senyvam žmogui Jūsų savanorystės veikla yra labai svarbi ir reikšminga.
— Matai žmonių šypsenas, reakcijas, emocijas — supranti, kad tikrai esi reikalingas. Senyvi žmonės mane pasitinka su šypsenomis, išlydi su ašaromis akyse, bet tai normalu. Suprantu, kad jie norėtų ilgesnės viešnagės, bet negaliu sau to leisti — turiu ir darbą, ir šeimą. Per savaitę senolį aplankau bent du kartus, manau, kad tai nemažai.
— Kokios emocijos sukyla, kai suprantate, jog realiai padedate žmonėms, kuriems reikia pagalbos?
— Kiekvienam žmogui reikia pagalbos, taip pat ir man, todėl padedu visiems. Jaučiuosi puikiai, būnu laimingas ir linksmas. Džiaugiuosi, kai žmonės sugeba pripažinti problemą ir nori ją spręsti, o ne užsidaryti savyje ir nematyti jos. Žinoma, dar pasitaiko asmenų su išlikusiu „tarybiniu“ mąstymu ir baime prisileisti svetimą žmogų, kuris siūlo problemos sprendimo kelią. Tai mane tikrai glumina, bet stengiamės surasti išeitį, nors dažniausiai tokiu atveju nei aš, nei kitas savanoris negalime priversti tokių žmonių mąstyti kitaip.
— Kaip manote, ar Telšiuose trūksta jaunimo įsitraukimo į savanorystę, ar vis dėlto jo pakanka?
— Manau, kad labai trūksta. Daugiau rankų — daugiau darbų. Ir smagiau pačiam, kai turi užsiėmimą, o ne pasislėpęs su „draugais“ be jokio tikslo važinėji po miestą ir degini kurą, „kimarini“ stovėjimo aikštelėje ir visaip kitaip beprasmiškai leidi laiką. Kaip ir minėjau ankščiau, dažnu atveju save atrandi per savanorystę, tai ne tik nauda tau, bet ir visuomenei, kuri darosi vis mažiau susiskaldžiusi, žmonės tampa mažiau diskriminuojami dėl savo amžiaus, socialinės padėties, tautybės.
— Kaip manote, kodėl kai kurių jaunuolių savanorystė netraukia? Ar gali būti, kad tai skirta ne kiekvienam?
— Esu įsitikinęs, kad savanorystė tinka kiekvienam jaunuoliui. Tik nereikia nusistatyti, kad savęs nematai kaip savanorio. Organizacijų daug, pasirinkimas didelis, tad jei iš pirmo karto savęs realizuoti ir atrasti kažkurioje organizacijoje nepavyko, reikėtų eiti savęs ieškoti kitur.
— Nuo ko reikėtų pradėti žmogui, norinčiam savanoriauti?
— Reikia tik noro ir minties, kur norėtum save realizuoti, o tada viskas vyksta savaime. Internete galima rasti visą informaciją apie kiekvieną organizaciją — veiklos sritys, kontaktai, nuotraukos. Svarbu nepatingėti paieškoti tos informacijos. Be to, reiktų apgalvoti, galbūt turi pažįstamų savanorių ir jie tave galėtų nukreipti tiesiai į grupę ar pas skyriaus vadovą, kuris padėtų pradėti savanorystės kelią.
— Ar vis dar teisėjaujate futbolo varžyboms?
— Taip, kažkiek teisėjauju, bet jau ne tiek kaip anksčiau. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvau labiau nusiteikęs padėti nuo nelaimės bėgantiems ukrainiečiams, o ne teisėjauti, todėl nedalyvavau fizinio pasirengimo normatyvuose ir seminare apie taisykles. Prie šio sprendimo prisidėjo ir pandemija. Sunkiai sekėsi atstatyti fizinį pasirengimą po to, kai sirgau koronavirusu. Iki šių dienų jaučiu, kad esu ne visiškai atsigavęs ir negaliu tiek bėgioti, kiek galėjau anksčiau.
— Kaip manote, kas yra svarbiausia, norint suspėti skirti laiko ir žmogui svarbioms veikloms, ir darbui, ir šeimai?
— Svarbiausia — laikas, kurį kontroliuojame patys. Daugelis nemokame to daryti, tačiau jeigu norime suspėti visur, privalome išmokti kontrolės. Anksčiau tai sunkiai pavykdavo, norėjosi, jog paroje būtų 3-4 valandomis daugiau. Dabar galiu pasidžiaugti, jog visai neseniai išmokau kontroliuoti savo laiką.
— Dėkoju už pokalbį.

Be the first to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.