Iš Telšių kilusi meno kūrėja, senosios muzikos ekspertė ir net septyniomis užsienio kalbomis kalbanti Ieva Baublytė interviu pasakoja apie pasirinkto muzikinio kelio pradžią ir kainą. Pašnekovė su šypsena prisimena studijų metus, atskleidžia senovinių instrumentų bei muzikos grožį ir prabyla apie neeilinę patirtį Argentinoje.
Greta Gureckytė
— Ieva, kada ir kaip prasidėjo Jūsų muzikinis kelias?
— Kadangi mano mama buvo muzikos mokytoja, o sesuo grojo fleita, man buvo maždaug septyneri ar aštuoneri metai, kai mane nuvedė į Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą ir aš ten pradėjau groti kanklėmis.
Prisimenu, jog mano tėvelis manė, kad kanklės yra savotiškas ir įdomus tradicinis instrumentas, tad grodama jomis turėsiu daugiau galimybių išvažiuoti koncertuoti į užsienį. Tačiau aš, kaip ir sesė, norėjau groti fleita, tad po kelerių metų pasirinkau išilginę fleitą.
— Kuo Jus žavi šis instrumentas?
— Ja galiu tarsi piešti melodiją. Jau paauglystėje pradėjau atrasti renesanso, viduramžių muziką, todėl ir nusprendžiau likti prie išilginės fleitos, nes ji labiau tinka groti senovinę baroko, renesanso muziką.
— Kodėl patraukė būtent tokia muzika?
— Ši muzika ir jos harmonija mane labai atitiko, nes klasikinėje, mums įprastoje muzikoje, savęs neatradau. Gal todėl, kad truputį linkusi improvizuoti ir ne viską daryti pagal taisykles. Norint, kad senoji muzika suskambėtų įdomiai, reikia labai daug pridėti nuo savęs. (Šypsosi.)
— Ar muzikavimas nepakenkė mokslams mokykloje?
— Ne, viską suspėdavau, nes kai turi mažai laiko, mobilizuojiesi. Ir dvyliktoje klasėje, kai nusprendžiau, jog po mokyklos baigimo noriu stoti į Šveicarijoje įsikūrusią senosios muzikos akademiją, labai daug grojau.
Mano mama dar dabar prisimena, kaip keldavausi pusę penkių ryto ir nuo pusės šešių ar septynių grodavau mokyklos chemijos kabinete, tada grįždavau namo pavalgyti ir — vėl į pamokas. (Juokiasi.) Taupydama laiką, pamokas įsirašinėdavau į diktofoną ir važiuodama namo troleibusu klausydavausi įrašų bei konspektuodavau.
— Nusprendėte stoti į senosios muzikos akademiją Šveicarijoje. Kodėl?
— Paprasčiausiai Lietuvoje nebuvo tokios studijų programos. Iš tiesų buvo sunku. Išvykau būdama aštuoniolikos, o Šveicarijoje studijavau penkerius su puse metų. Studijos vyko vokiečių kalba, bet dalis paskaitų — angliškai. Didžioji dalis iš jų — individualios. Studentai susirinkę iš viso pasaulio su savo kultūra, kuri tau realiai nežinoma, todėl kiek užtrukau, kol pripratau. Kadangi buvau vienintelė lietuvė, tai galbūt dėl to buvo sudėtinga, bet jaučiausi drąsiai. (Nusijuokia.) Na, o sunkiausia buvo įvairūs buitiniai dalykai: kaip sumokėti sąskaitas ir panašiai.
— Kur gyvenote studijų metu?
— Labai daug krausčiausi. Iš pradžių nuomojausi kambarį, vėliau kartu su muzikante iš Japonijos — butą name, kuriame gyveno vien japonai, nes savininkai buvo Japonijos gerbėjai. Vėliau manęs paprašė išsikraustyti, motyvuodami tuo, jog aš ne japonė. (Nusijuokia.) Na, o tris paskutinius metus gyvenau bute visai netoli akademijos kartu su labai „faina“ šveicare.
— Kaip atrodė studentiškas gyvenimas?
— Įdomiai. Kelerius metus net neleidau sau važinėti tramvajumi ar nueiti į barą. Šiaip gaudavau stipendiją, tačiau reikėdavo užsidirbti ir papildomai, tai vesdavau privačias muzikos pamokas vienos šveicarų šeimos mergaitėms.
Taip pat atsimenu, kad viena dėstytoja padėjo susirasti darbą, kur valydavau buto langus. Bet, aišku, vesdavau nemažai privačių pamokų, tai uždarbis už jas būdavo dvigubai didesnis nei už langų valymą. (Juokiasi.)
Tačiau pats studijų procesas buvo labai įdomus. Smagiausia, jog tu matai, kad net patys dėstytojai „dega“ tuo, ką jie daro.
— Ar dažnai tekdavo pataupyti, atsisakyti tam tikrų dalykų?
— Taip, bet vėliau, kai uždirbdavau padoriau, leisdavau sau ir kavos nusipirkti, ir net paslidinėti.
O maisto kartais važiuodavom su dviratuku į Vokietiją pirkti, nes visai netoli gyvenom ir ten gerokai pigiau.
— O kokiais instrumentais grojote, kai studijavote?
— Grojau įvairiomis fleitomis, klavesinu, kaip papildomu instrumentu. Na, o po to pradėjau groti senovine arfa, dabar ja groju pakankamai daug.
— Gal koncerto metu yra nutikę juokingų ir netikėtų įvykių?
— Kadangi prieš grojant fleita, ją reikia sušildyti iki kūno temperatūros, tai prieš pasirodymą instrumentą šildau prie kūno, savo rankovėje. Kartą atsitiko taip — tuoj reikės groti, o aš niekaip negaliu ištraukti tos fleitos, bet paskutinę sekundę visgi kažkaip pavyko. Atsimenu: krapštau, krapštau ir niekaip nerandu tos fleitos. (Juokiasi.)
— Ieva, ką veikiate gyvenime, kai nemuzikuojate?
— Šiuo metu sportuoju, lankau masažus, noriu baigti mokymus asmeninio tobulėjimo srityje, kad suprasčiau, kaip noriu gyventi, išsigryninčiau tam tikrus tikslus.
— Ar kada esate pagalvojusi, jog pasirinktas muzikinis kelias visgi ne Jums?
— Kad ne man, gal taip nėra buvę. Tačiau kartais būtų įdomu pabandyti užsiimti kitais dalykais, kad atsverčiau kūrybinę veiklą. Bet tikrai yra buvę, kad norėjau sustoti ir nebegroti, nes jaučiau, kad tai kainuoja daug daugiau emocinių jėgų ir nuovargio nei galiu atiduoti.
Tačiau dabar supratau, kad nebūtina visko iškart mesti, o kiekvienais metais reikia labai griežtai pasirūpinti atostogomis. (Nusišypso.)
— Ar labai didelis krūvis, kad kartais visko atrodo per daug?
— Taip, nes jau nuo vaikystės koncertai dažniausiai vyksta savaitgaliais ir pajunti, kad gyveni be atostogų ir laisvų dienų. Kartais, kai ir negroji, vyksta susirašinėjimai, koncertų planavimai ir kt.
Vadinasi, būtina suprasti, kad tam tikrų pasiūlymų reikia išmokti atsisakyti ir pačiam sau pasakyti, kad aš tuo metu ilsėsiuosi. Tai apsaugo nuo didelių krizių, kai viską norisi mesti ilgam.
— Žinau, jog savanoriavote Argentinoje. Papasakokite apie patirtį plačiau.
— Kai studijavau Šveicarijoje, Bazely, atradau vieną katalikiškąją organizaciją, kuri siunčia savanorius į visą pasaulį padėti. Ir man iškart tapo aišku, kad tai yra tai, ką aš noriu daryti. Net žadėjau mesti studijas, bet draugai perkalbėjo.
Po baigtų studijų tas noras savanoriauti niekur nedingo ir norėjau save išbandyti kitoj veikloj, nes kartais savęs neklausi, kas būčiau, jei negročiau. Galbūt jau buvau pavargusi nuo streso ir grojimo.
Išklausiau mokymus ir išsipildė mano svajonė nuvažiuoti į Pietų Ameriką. Mane išsiuntė į Buenos Aires. Ten viena iš veiklų buvo tiesiog likti namie, atėjus vaikams — užsiimti su jais, žaisti. Kiti eidavo aplankyti žmonių, kuriems reikėdavo tam tikros pagalbos. Man labiausiai patikdavo gerti arbatą su vienišais seneliais. (Šypsosi.) Taip pat lankydavom ligonius, užsiimdavom kultūrine veikla ar tiesiog būdavom tais draugais, kurie paaugliams padeda kažko siekti.
Ten, kur įsikūrėme, nebuvo jokio privatumo — panelės ir vaikinai gyvenome viename kambary. Žinoma, tai buvo labai sunki, bet graži patirtis. Aš save pamačiau tokią, kokia esu, įsitikinau, kad žmogiškumo yra visur, yra visokių žmonių, o su šia organizacija santykius palaikau ir iki šiol.
Ir grįžus neapleido įprotis — prie parduotuvės ar gatvėj pasikalbėti su benamiais. (Juokiasi.)
— Dėkoju už pokalbį.