Smagu per kūrybą atrasti save

Telšių kultūros centro ekspozicijų salėje atidaryta vaistininkės Jūratės Beržinienės personalinė kūrybos paroda „Ir rimtai, ir juokais“.

Jūratė Beržinienė — grynakraujė telšiškė. Gimė Telšiuose, čia augo, baigė Telšių 4-ąją vidurinę mokyklą (dabar — „Atžalyno“ progimnazija). Įstojusi į Kauno medicinos akademiją (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), iš Žemaitijos sostinės išvyko į laikinąją sostinę. Po farmacijos studijų su provizoriaus specialybės diplomu jau nebe Ročiutė, o Beržinienė išvyko pas Sangrūdoje (Marijampolės rajonas) jos laukiantį vyrą Kęstutį. Svetingoje Sūduvoje padirbėję keletą metų, išsiilgę Žemaitijos kalvų, grįžo į Telšius ir atsakingai čia dirba daugiau nei ketvirtį amžiaus. Su pasiaukojimu ir meile užaugino tris vaikus.
Jūratė visada mėgo rankdarbius. Mokyklos metais nėrė uniformai „kalnieriukus“, servetėles, mezgė megztinius, siuvinėjo. Patarimų ir pamokymų gavo iš mamos, daug nėrimo raštų ir paslapčių sužinojo iš Panevėžyje gyvenusios mamos brolienės ir jos sesių. Kiekvienų vasaros atostogų keletas savaičių prabėgo Panevėžyje persibraižant, perpiešiant mezgimo, nėrimo raštus.
Studijų metais Jūratė, sėdėdama paskaitose, vis paslapčia galvodavo, kaip grįžusi puls prie bendrabučio kambaryje palikto mezginio. Daug ir rimtesnių mezginių, ir servetėlių, ir apnertų nosinaičių iškeliavo į namiškių ar draugų namus. Savo vestuvėms išsiuvinėjo per pusšimčio stalo medžiaginių servetėlių.
„Kiek save pamenu, vis ką nors rakalioju. Kokią audinio skiautę paimu ir suku. Dukra juokauja, kad mama jau „gėlytes“ daro. Taip ir suku, taip ir prikeliu antram gyvenimui nebenešiojamų rūbų užtrauktukus, sagas, diržų sagtis, skiauteles, atraižas. Daugybę pasiūlymų kūrybai sulaukiu iš Telšių kultūros centro, Telšių švietimo centro, stengiuosi nepraleisti nė vieno vadovės Ritos Macijauskienės suorganizuoto „Meno vitaminų“ užsiėmimo ar „Pašnekesių su akvarele“ su dailininke Aušra Sirutiene.
O prie viso to dar pridėkime fleitos ir fortepijono pamokas Telšių meno mokykloje pas mokytoją Dalią Praspaliauskienę ir mokytoją Reginą Stonkuvienę.
Visomis šiomis galimybėmis saviraiškai galiu naudotis tik todėl, kad turiu puikią šeimą ir nuostabų, supratingą vyrą Kęstutį, kuris ant savo pečių paima visus darbus, visus virtuvės rūpesčius. Už tai jam esu begaliniai dėkinga.
Apie parodą niekada net nedrįsau galvoti, tik vis ramybės nedavė draugai. „Tu ne savo vietoje dirbi… Nelaikyk visko tik sau, parodyk ir kitiems… Mes ateiname į vaistinę tik pažiūrėti, su kokia sage šiandien mūsų vaistininkė…“ Tad Sigitai Dacienei pasiūlius rengti parodą, ilgai nedvejojau. Sutikau ir pati išsigandau — o ką aš parodysiu, ar patiks mano paprastučiai darbeliai, ar išvis tai gali būti rodoma. Išdrįsau, rodau ir pateikiu visiems įvertinti.
Kurti smagu! Visiems linkiu per kūrybą atrasti save ir savo darbus parodyti. Pažadu, ateisiu pažiūrėti ir Jūsų parodų“,— sakė parodos autorė Jūratė Beržinienė.