Telšių Žemaitės gimnazijos vienuoliktokė Gintarė Daubarytė nuo 2021-ųjų metų dalyvauja Atviro Telšių jaunimo centro veiklose. Anot gimnazistės, Jaunimo centras yra vieta, kur ir veiklus, ir pasyvus jaunuolis gali įprasminti laiką ir realizuoti savo idėjas. Pokalbio metu mergina pristatė veiklas, kuriomis užsiima kartu su bendraamžiais, taip pat skatino jose aktyviai dalyvauti Telšių jaunimą.
Julija Mažonaitė
– Kada ir kaip pradėjai dalyvauti Jaunimo centro veiklose?
– Mano draugė pradėjo aktyviai dalyvauti Jaunimo centro veiklose, tad ir aš susidomėjau. Pamačiau, kad jie ieško savanorių projektui. Nesudvejojau, parašiau trumpą aprašymą, įvardinau siekius ir galimybes įsitraukti į savanorystę Jaunimo centre. Jie parašė man po kelių dienų, jau buvau pradėjusi manyti, kad nepriims, tačiau, neilgai trukus, buvau šiltai priimta ir supažindinta su Jaunimo centro vertybėmis, kurios man pasirodė tyros ir nuoširdžios. Parašiau, kad galiu prisidėti fotografuodama. Kaip tik tuo metu įsigijau fotoaparatą, jį turėjau mėnesį, bet stokojau idėjų, ką su juo daryti. Fotografuoju daugiausia vasarą, kai Jaunimo centre vyksta lauko renginiai, o dabar savo savanorystę tęsiu dalyvaudama tarptautiniame projekte ,,Generation Europe“.
– Kiek laiko skiri Jaunimo centro veikloms?
– Vasarą jo skiriu daugiau. Šią vasarą vykome į Vokietiją dalyvauti projekte „Generation Europe“, kuriame susidūrė skirtingos kultūros: vokiečiai, italai ir lietuviai. Geroji iš projekto gauta patirtis buvo komunikacijos būdų ieškojimas, nes kai kurie dalyviai nemokėjo anglų kalbos, tad bendravo gestais, kūno kalba. Šaltuoju metų laiku Jaunimo centre daugiausia laiko ir skiriame šiam projektui. Išsirinkome temą apie tvarią madą, tad dabar tuo užsiimam, žiūrėsim, kaip seksis. Kol kas yra tas periodas, kuomet mes, dalyviai, patys susipažįstame su tema, o vėliau bandysime į tai įtraukti ir visuomenę, kalbėti apie temos svarbą. Paskelbę, jog prie šio projekto užkulisių, idėjų pateikimo bei jų realizavimo gali prisidėti nauja jaunuolių grupė, sulaukėme gausybės naujų, motyvuotų ir pasiruošusių veikti jaunuolių.
– Ar nesunku rinktis tarp savanorystės ir „savanaudystės“?
– Manau, kad neretu atveju savanorystė ir tampa ,,savanaudyste“. Teikdami pagalbą kitam, mes iš dalies nesitikime nieko, tačiau visada puikiai žinome, kad mainais gausime daug daugiau, nei sugebėjome duoti – neįkainojamą patirtį, pojūčius, emocijas, kurios kaskart yra skirtingos, nenuspėjamos, bet tuo ir įdomios, malonios. Tikiu, jog duodanti ranka niekada nelieka tuščia.
– Ar Jaunimo centras gali įkvėpti neveiklius, nemotyvuotus, nieko nenorinčius jaunuolius kažką veikti?
– Jaunimo centras gali padėti, bet pirmiausia pats žmogus turi to norėti. Centro darbuotojai skatina propaguoti savo idėjas, kažką veikti, kažką daryti, prisidėti prie renginių organizavimo, o geriausia tai, kad Jaunimo centre kiekvienam atėjusiam yra skiriama labai daug asmeninio dėmesio. Man atrodo, tai ir yra didžiausia motyvacija. Manau, jog visų pirma pats jaunuolis savyje turi pajusti pamažu užsidegančią liepsnelę veikti, o Jaunimo centras gali tapti pačia tinkamiausia vieta tą ,,ugnelę“ įžiebti kryptingai.
– Dažnai iš mokytojų ir apskritai suaugusių žmonių girdime, kad mūsų karta yra „sugadinta“. Kaip manai, kodėl pusamžiai žmonės taip vertina kartą, už kurios auklėjimą patys buvo atsakingi?
– Manau, kad, atsiradus naujoms technologijoms, inovatyviems būdams veikti, gyventi, kai atsirado platesnis požiūris į emocinę sveikatą ir žmogaus tapatybę, vyresniems žmonėms išėjus iš sovietmečio ir einant į naujus laikus tikrai turėjo būti kultūrinis šokas. Kiekviena karta užaugo vadovaudamasi skirtingu gyvenimo ,,receptu“, todėl natūralu, jog dažnai mūsų ir vyresnės kartos požiūriai, siekiai ir prioritetai prasilenkia. Kai žmonės išmoko pasakyti ne, atsirado didelė priešprieša: vienoje pusėje nuolatinis privalėjimas paklusti, nes tiesiog buvo tokia santvarka, o kitoje – galimybė rinktis, ką nori daryti. Bet iš viso to gražiausia yra tai, kad mūsų kartos panašios jaunyste. Su savo tėvais dar galime atrasti sąlyčio taškų. Kiek skaičiau, vaikas susiformuoja iki 9-11 metų. Kaip jį išauklėjai – tokį ir turėsi. Toliau jis yra veikiamas aplinkos. Kai jauni žmonės randa alternatyvų kaip kitaip užsidirbti, kaip darbą padaryti lengviau, kaip savo poreikius iškomunikuoti kitaip, tai kartais būna nepriimtina vyresniems tėvams. Man atrodo, kad kartų priešprieša yra natūralus dalykas, buvęs tarp visų kartų. Galbūt mums, įsiliejus į socialinius tinklus, ji dar labiau išryškėja, nes žmonės apie tai daugiau kalba. Žmonės rečiau renkasi tylėti, nepasisakyti. Mūsų karta tikrai ne ,,sugadinta“, o ieškanti naujų perspektyvų, galimybių ir būdų tobulėti.
– Jei paklaustume savo bendraamžių, turbūt daugiau nei pusė atsakytų, kad pabaigę mokslus – nenorėtų nei grįžti į Telšius, nei apskritai čia gyventi. Kaip manai, ar tai yra tik Telšių, ar visų mažų miestų problema?
– Natūralu, kad tai vyksta. Pavyzdžiui, Telšiuose neatidarysi tarptautinio didelio verslo – čia nebus kam dirbti. Turi įdėti labai daug pastangų, kad pritrauktum žmonių, tam rastum vietą, o mažame mieste tai yra daug sunkiau. Man atrodo, kad kiekviena karta kelia vis didesnius lūkesčius sau, kitiems, aplinkai, turi didesnių svajonių, o jas įgyvendinti Telšiuose yra sunku. Tai, kad žmonės išvyksta, mano nuomone, nėra blogai.