Telšiuose netrūksta nuostabių žmonių, kuriuos norisi pakalbinti, nusišypsoti, prisiminti bendrus potyrius, gyvenimo akimirkas, taip pat papasakoti apie juos ir kitiems. Šįkart mano akiratyje – drąsi, ryžtinga moteris, nebijanti rizikuoti, svajoti, suklupti, pakilti ir judėti pirmyn, priimant naujus sprendimus. Nesuvaidintu nuoširdumu traukianti aplinkinius lyg magnetas, griežta, bet nepailstanti optimistė, visada linksma, sąmojinga, atvira, sakanti taikliai ir turinti nepaprastą humoro jausmą, gebanti džiaugtis gyvenimu. Tai puiki muzikė, specialistė, buvusi tuometės Žemaitijos kolegijos dėstytoja Milda Ulkštinaitė.
Ernesta Dačkevičienė
Iš muzikalios šeimos
Milda gimė ir augo Telšiuose, paprastų žmonių šeimoje, kartu su seserimi Nijole. Beveik 25 metus gyveno Simono Daukanto gatvėje buvusioje mokykloje, kur dabar įsikūręs Telšių regioninis profesinio rengimo centras. Tėtis buvo sargas, mama dirbo „Masčio“ fabrike.
Paklausta apie muzikavimo pradžią, moteris atsakė, jog šeimoje jokių ypatingų muzikavimo tradicijų nebuvę, tačiau pridūrė, kad vis dėlto mamos šeima buvo dainininkai, o mamos brolis – savamokslis smuikininkas, turintis puikų humoro jausmą. Buvo net Ulkštinų kapela, kurioje viena Mildos teta (tėčio sesuo) grojo gitara, kita – basedle, o pats tėtis griežė smuiku.
„Būdama 14 metų, sesuo Nijolė išvažiavo mokytis groti akordeonu į dabartinę Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, o dėl mano pasirinkimo „kaltos“ draugės. Jos stojo į muzikos mokyklą, nuėjau ir aš, jos išvažiavo studijuoti – išvažiavau ir aš. Kai muzikos mokykloje trečioje klasėje pasakiau, kad nebenoriu mokytis muzikos, o noriu būti pardavėja, man griežtai buvo pasakyta: pradėjai – turi pabaigti, vėliau galėsi būti ir pardavėja“, – pradžią į muzikos pasaulį prisiminė Milda.
Studijos, darbas
Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje mergina baigė chorinio dirigavimo studijas ir vėl sau pasakė niekada nevadovausianti jokiam chorui. Bet, kaip sakoma… žmogus planuoja, o Dievas juokiasi… Baigusi studijas, gavo paskyrimą į Šilutę, o 1978 m. parvažiavo į Telšius.
„Praktiniam“ Mildos Ulkštinaitės muzikiniam išsilavinimui didelės įtakos turėjo įvairios patirtys. „14 metų su dėde smuikininku, išmokiusiu mane groti iš „raidžių“, grojome vestuvėse, taip pat pavadavau seserį, kuri akompanavo Šilutėje šokių kolektyvui „Rezginėlė“, ten išmokau greito natų „skaitymo iš lapo“. Dalyvavimas „Insulos“ folkloro kolektyve (vad. Milda Ričkutė) leido pajausti lietuvių liaudies dainų atlikimo subtilybes“, – įgūdžių mokyklas vardijo muzikė.
Telšių krašte savo darbą kultūros srityje Milda Ulkštinaitė pradėjo Kuršų kultūros namuose, po to dirbo Eigirdžių kultūros namuose, Telšių kultūros namuose. Atsidarius Kultūros mokyklai (vėliau pervadintai Žemaitijos kolegija), pradėjo dėstytojauti. Visose darbovietėse vadovavo vokaliniams, folkloro ansambliams, pasak jos, „dainavome kaip mokėjome ir sugebėjome“.
Daina suteikia stiprybės
1989 m. Reginos ir Algimanto Chmieliauskų iniciatyva veiklą pradėjo politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremties aidai“, kuriam vadovauti buvo patikėta Mildai. „Gražūs buvo mūsų koncertai tiek Telšiuose, tiek išvykose: ne tik dainavome dainas, skambėjusias tremtyje, bet choristai dalijosi savo prisiminimais, skausmais ir džiaugsmais, išgyventais toli nuo namų. 2024 metais planuojame švęsti kolektyvo 35-metį“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad, nepaisant sveikatos problemų ir mažėjančių tremtinių gretų, vis tiek yra dainuojama.
Pasak politinių kalinių ir tremtinių choro „Tremties aidai“ vadovės Mildos Ulkštinaitės, per šį laikotarpį choristai daug ko išmoko. Ir ne tik dainų… „Išmoko ir tebesimoko elementarių sceninės kultūros dalykų. Jeigu anksčiau reikėjo įtikinėti, kad scenoje ilgi batai matysis iš po suknelės, tai dabar nebėra tokios problemos. Ypatingai mane džiugina akimirkos prieš koncertą, kai moterys šukuojasi, pasidažo lūpas, pasikvėpina. Veiklų įvairinimas, koncertinis jaudulys neleidžia nuolat galvoti apie skaudančias kojas ar smarkiau plakančias širdis, scenoje mes turime būti gražūs“, – kalbėjo choro vadovė. Kad ir keista, pasak jos, kuo daugiau turi veiklos, tuo daugiau ir padarai. „Choristai spėja ir šv. Mišiose dalyvauti, ir į repeticijas ateiti, ir dalyvauti įvairiuose renginiuose. O kur dar sodai, daržai. Tai yra geros emocijos, kurių reikia kuo daugiau ir dažniau patirti, ypač pagyvenusiems žmonėms“, – šypsodamasi pasakojo Milda Ulkštinaitė.
Choro repertuaras, pasak muzikės, pasirenkamas remiantis pagrindine mintimi – MEILE. Meile Tėvynei, meile gimtinei, meile artimajam. „Gal viena iš paskatų rengti kasmetį adventinį koncertą „Dievo dovana“ ir buvo dainos žodžiai „Dievo dovana, Lietuva, esi“.
Mokosi iš klaidų
Į klausimą, kuo skiriasi tokio amžiaus kolektyvai nuo jaunimo chorų, pašnekovė atsakė, jog jaunimo, dalyvaujančio meninėje/kūrybinėje veikloje tikslai yra truputį kitokie, – jie siekia greito rezultato. „Mums svarbu turiningas laiko praleidimas, galėjimas jaustis reikalingam ir svarbiam. Mano manymu, chorinis dainavimas pagyvenusiems yra viena iš muzikos terapijos formų. Juk ne visi gali būti solistai, ne visi gali turėti puikias muzikines klausas ir dainavimui suformuotą balsą. Kaip nebūtų keista, sensta ir balsas, – kalbėjo chorvedė. – Žmogus į chorą ateina su savo emocijomis, bėdomis ar džiaugsmais, atsineša nuotaiką iš namų. Norai kartais būna nerealūs, sunkiai arba visiškai neįgyvendinami. Mūsų dainavimas jau nepretenduoja į meno aukštumas. Bet jeigu ir klystame ne tą natą uždainavę – viskas vyksta dėl ypatingo stengimosi ir nuoširdžiai“. Kalbant šia tema, M. Ulkštinaitė prisiminė vieną kuriozinį nutikimą, kai kartą, nuvažiavus į chorų apžiūrą ir einant į sceną dainuoti, kažkas iš choristų vienam dainininkui pasakė: „Išsiimk klausos aparatą, nes komisija girdės, kaip jis cypia“. Žmogus paklausė… „Uždainuojame iki skausmo žinomą dainą „Kur giria žaliuoja“… Ramiai diriguoju… ir staiga vyrų solo – „Krantai Nemunėlio“… Dainininkas be klausos aparato, turintis puikų balsą, visiškai negirdėdamas tonacijos, užtraukia pilna krūtine… Nuo to karto buvo griežtai visiems pasakyta: nė iš vieno niekada daugiau nepaimame nei lazdos, nei protezo, nei kokio tai aparato, nei akinių. Iš klaidų mokomės. Gerai, kad komisija buvo supratinga – žinanti mūsų galimybes“, – dabar jau su šypsena situaciją prisiminė muzikė.
Džiaugiasi sūnaus šeima
Mildos sūnus Linas, kaip pati sako, užaugo kultūros centre. Visur, kur eidavo, vesdavosi ir jį: renginiai, „Insulos“ ansamblis, vėliau, jaunimo iniciatyva, netikėtai susikūrė muzikos grupė „Telšių smagratis“. Pirmoji Lino darbovietė buvo Nevarėnų kultūros namai. „Džiaugiuosi, kad pirmas jo direktorius buvo Albinas Šmukšta – kultūros darbo fanatikas. Būtent jis, mano nuomone, ir išmokė Liną praktinio darbo kultūros srityje. Juk kultūros darbuotojas dirba tiek, kiek reikia ir dar truputį, nežiūrėdamas į laikrodį, į darbo valandas, sprendžia visas iškilusias problemas čia ir dabar“, – pasakojo Milda.
Taip pat moterį džiugina trys anūkai. Nors vaikai auga vienoje šeimoje, pasak Mildos, visi labai skirtingi: Mykolas labiau linkęs prie informacinių technologijų, mašinų remontų, Rapolas – ūkininkas, daržininkas, būsimas verslininkas, įsukęs ir ją: „daiginame Vydūno kaštonus, po to – sodinsime“. Močiutė tikisi, kad gal mažoji anūkėlė Barbora įgyvendins jos svajonę: „Labai norėjau šokti, o reikėjo groti. Barbora gali šokti ir šokti“. Visomis muzikinėmis veiklomis, anot Mildos, rūpinasi tėvai, ji prisideda tik „technine“ pagalba – kai reikia kur nors nuvežti, parvežti ir pan. „Su anūkais reikia būti kartu, kol jie to nori. Ateis laikas, kai jų bus kiti norai, poreikiai. Reikia saugoti ir branginti tą laiką“, – įsitikinusi moteris.
„Visiems pagyvenusiems žmonėms linkiu vieno – išbraukime televizorių iš savo draugų rato, eikime, dalyvaukime, būkime kartu. Juk gali ateiti laikas, kai žiūrėsime pro langą į einančius ir dalyvaujančius. Gyvenkime aktyviai ir mąstykime pozityviai“, – pokalbį baigė optimizmo nestokojanti ir visur įžvelgianti gerąją pusę Milda Ulkštinaitė.