Su neseniai po vaiko auginimo atostogų sugrįžusia dirbti Regioninės Telšių ligoninės gydytoja pulmonologe Simona Simaityte kalbėjomės jos kabinete, suradę laiko nuo kitų gydytojos darbų. Šiame straipsnyje – ligoninės gyvenimas, gydytojo ir paciento santykiai bei kiti medikų kasdienybei įprasti, pacientams gal ne visada pastebimi dalykai.
Stasys Katauskas
Nuotolinės konsultacijos neatstoja bendravimo su pacientu
Simona Simaitytė Regioninėje Telšių ligoninėje turi dvi pareigas – gydytojos pulmonologės bei direktorės pavaduotojos. Gydytoja Telšiuose dirba jau 10 metų. Mūsų miesto ligoninėje teikiamos antrinio lygio pulmonologijos paslaugos. Skaitytojui čia reikėtų paaiškinti, kad pirminio lygio nėra. Tiesiog šeimos gydytojas, matydamas poreikį ir turėdamas nuogąstavimų, kad besikreipiantis žmogus gali sirgti, pacientą siunčia antrinio lygio pulmonologo konsultacijai, esant reikalui – ir gydymui. Trečiasis lygis tėra tik didžiausiose šalies klinikose.
Pasak medikės, į ją besikreipiančių pacientų ligas galima suskirstyti į dvi dalis. Kreipiasi ūminių susirgimų, dažniausiai bronchito, plaučių uždegimo, retesniais, bet sudėtingesniais atvejais, plaučių trombinės embolijos ar kitų bėdų kamuojami žmonės.
Kita pacientų grupė – lėtinėmis ligomis sergantieji. Dažniausios žmonės varginančios plaučių lėtinės ligos – astma bei lėtinė obstrukcinė plaučių liga.
Kalbėdama apie savo darbą, gydytoja pabrėžia, kad nors įvairiausių tyrimų galimybės šiais laikais išties yra labai išsiplėtusios, pulmonologo darbe nuotolinė konsultacija visgi sunkiai įsivaizduojama. Jokie, net geriausi tyrimai negali atstoti paties paciento apžiūros. „Būna, kad įprasti tyrimai nieko blogo nerodo, bet klausaisi ir girdi, kad kas nors vis tiek nėra gerai. Svarbu ir išklausyti žmogų, kuo skundžiasi, ką pastebi, kalbėdamas apie savo savijautą“, – pasakojo gydytoja. Pasak jos, jau auskuntuojant plaučius, daug minčių kyla apie šio gyvybiškai svarbaus organo darbą. Pagrindiniai tyrimo būdai – spirometrija bei radiologiniai tyrimai. Turint įtarimų, kad to nepakanka, pacientas siunčiamas plaučių kompiuterinės tomografijos tyrimams, kurie taip pat atliekami Regioninėje Telšių ligoninėje.
Paklausta ar per darbo metus pastebi kokių pokyčių visuomenėje, medikė akcentuoja, kad dabar daugiau žmonių ateina turėdami išankstinių lūkesčių ir įsivaizdavimų, kas jiems yra ir ką reikia daryti. Deja, kad žmonės mažiau sirgtų, gydytoja negali pasakyti. „Bent jau pulmonologams darbo tikrai nemažėja“, – teigia S. Simaitytė. Juolab, kad jei seniau, tarkim, būdavo tik cigaretės, dabar, nors ir kovojama prieš rūkymą, cigaretes atstojančių priemonių dar padaugėjo. „O dažnai lėtinės plaučių ligos būna susijusios būtent su žalingais įpročiais, pavyzdžiui, lėtinės obstrukcijos pagrindinė priežastis yra rūkymas“, – teigia medikė.
„Turi eiti į priekį“
Sunkiausias periodas per ligšiolinę gydytojos praktiką buvo prasidėjus antrajai COVID-19 pandemijos bangai, kuomet ir liga nauja užgriuvo, ir didelis pacientų antplūdis. Sirgo ir ligoninės personalas. Nemažai pacientų, persirgusių šia liga su plaučių pažeidimais, ilgą laiką turėjo liekamųjų reiškinių, daliai sunkiai atsistatė kvėpavimo funkcija. Skaudžiausios tada, pasak gydytojos, visgi buvo jaunų žmonių netektys. „Imiesi visų priemonių, darai, ką gali, bet liga pasiima savo. Ir prognozuoti jos eigą, ypač prasidėjus komplikacijoms, būdavo labai sudėtinga. Atrodo, vieną dieną jau geryn žmogus eina, o kitą dieną matai, kad jau būtina ventiliuoti plaučius“, – prisimindama tuos mėnesius, pasakojo S. Simaitytė.
Dirbant gydytoja, nėra lengva ir emociškai. „Žmonės juk ateina tada, kai turi problemą, kai negerai“, – kalbėjo medikė. Šiame darbe būtina užjausti pacientą, bet ne mažiau svarbu ir išlaikyti emocinę distanciją. Jau studijų metu po truputį formuojasi supratimas, koks darbas tavęs laukia, ką tu galėsi dirbti. „Juk yra gydytojo specializacijų, pavyzdžiui, radiologo, kur su pacientu beveik nekontaktuoji. O yra tokių, kur kontaktuoji nuolat“, – pasakojo medikė. Anot jos, būna, kad labai išmuša iš vėžių atskiri skaudūs atvejai. „Bet turi susitvardyti, turi eiti į priekį“, – sakė S. Simaitytė. Sunkiausia, pasak gydytojos, dirbantiems Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje, nors kartu tai nėra netikėta. Juk žmonės ten atvyksta dėl skubios bėdos, natūralu, kad dažnai būna irzlesni, reiklesni, mažiau kantrūs.
Kita vertus, sunkumus atperka matymas, kad paskirtas gydymas veikia, padeda žmogui, kad pacientui gerėja. „Tada matai savo darbo prasmę“, – kalbėjo gydytoja.
Labiausiai trūksta slaugytojų
Direktorės pavaduotojos darbas – kita S. Simaitytės veiklos sritis. Bet jame labai svarbu medicinos išmanymas, pabrėžia moteris, akcentuodama, kad ligoninė labai specifinė įstaiga ir be orientavimosi medicinoje gerai dirbti jos administracijoje būtų sunku. Juk reikia derinti daugelio skirtingų skyrių, kurių kiekvienas turi savo specifinių poreikių, darbą. Iš viso Regioninėje Telšių ligoninėje šiuo metu veikia 10 stacionarinių skyrių, naujausias – Geriatrijos skyrius. Dar yra Konsultacinė poliklinika, veikia ir kitokių padalinių. Nors direktorės pavaduotojos pareigos daugiau administracinio pobūdžio, tai ne tik dokumentai, bet ir sudėtingų gydymo atvejų aptarimai, bendravimas su skyrių vedėjais bei daugybė kitokios, dažnai sunkios, daug laiko sąnaudų reikalaujančios veiklos. Juolab ligoninėje numatoma Priėmimo skyriaus, Reanimacijos skyriaus plėtra. Dėmesio reikalauja ir Sveikatos centro steigimas.
Paklausta, kaip sekasi į mūsų miesto ligoninę pritraukti jaunų specialistų, S. Simaitytė minėjo, jog kaip ir visoje šalyje, ligoninei labai trūksta slaugytojų. Telšių rajono savivaldybė imasi priemonių, pavyzdžiui, 3 metus iš eilės moka papildomus 7 tūkstančius eurų per metus į miestą atvykstantiems ir 5 metus Regioninėje Telšių ligoninėje įsipareigojantiems dirbti gydytojams, 5 tūkstančius eurų kitiems aukštos kvalifikacijos medicinos specialistams. Taip pat gali būti apmokamos būsto nuomos, kelionės į darbą išlaidos. Siekiant pritraukti į miestą jaunesnius specialistus, taikomos ir kitokios priemonės. Pavyzdžiui, Savivaldybės lėšomis apmokamos rezidentūros studijų išlaidos gydytojams rezidentams, sutinkantiems po mokslų dirbti Telšiuose. Yra akušerijos-ginekologijos, ortopedijos, traumatologijos, anesteziologijos ir reanimatologijos bei keleto kitų sričių rezidentų, kurie, baigę studijas, turėtų sugrįžti dirbti į Telšius. Tačiau, pasak S. Simaitytės, panašiu keliu eina ir kitos savivaldybės, todėl besidairančių, kur dirbti jaunų specialistų tokiomis sumomis jau nenustebinsi, o dalis slaugytojo profesiją įgijusių žmonių renkasi darbą užsienio ligoninėse, mat slaugytojo profesija ir ten labai paklausi.
Įsiklauso į medikų rūpesčius
S. Simaitytė taip pat jau antrą kadenciją – ir Savivaldybės tarybos narė, dirba Savivaldybės Sveikatos ir socialinių reikalų komitete. „Ėjimas į politiką buvo nulemtas noro prisidėti formuojant aiškesnį sveikatos problemų matymą rajono valdžioje, – teigė moteris. – Juolab, kad kai pats gyveni, dirbi toje srityje, matai viską iš vidaus, matai, ko trūksta, kaip galima pagerinti esamą situaciją, su tuo ir eini“. Pasak jos, kontaktas su kitais politikais, įsiklausymas į medikų poreikius mūsų rajono savivaldybėje tikrai yra padidėjęs.
Paklausta, ką mano apie valstybės vykdomą sveikatos politiką, S. Simaitytė išskyrė šiuo metu Lietuvoje įgyvendinamą Sveikatos centrų kūrimo tinklą. Kartu su šiuo projektu parengtos įvairios skatinimo priemonės, kurios turėtų padėti pritraukti regionuose reikalingų specialistų. Gydytoja pastebi, kad sveikatos reforma, kurią gyventojai dažniausiai mato kaip įvairiose mažesniuose miestuose uždaromus skyrius, kartais yra pagrįsta. Pati reforma, pasak jos, reikalinga, tik svarbu, kad ji nenueitų per toli. „Svarbu, kad pacientas galėtų pasiekti gydytoją, neįmanoma, kad viskas telktųsi tik keliuose didžiuosiuose miestuose“, – kalbėjo medikė.
Baigdamas rašyti šį straipsnį, galvojau, jog kiekvienas sutiktų, kad geriausia būti sveikam, saugoti savo sveikatą ir nieko apie medikus išvis nežinoti ir negalvoti, tačiau susirgus, visiems neišvengiamai tenka kreiptis į gydytojus, kurių darbo svarba, matyt, niekas neabejoja. Nes išties turbūt nelengva būtų surasti kitą žmonėms labiau reikalingą profesiją nei gydytojo.