Įspūdingiausias gamtos bei archeologijos paminklas mūsų rajone – Šatrija su šalia jos buvusia senovės gyvenviete, išaugusia į Pašatrijos kaimą. Ši gyvenvietė tikriausiai buvo daugelio aplinkinių kaimų, taip pat ir Luokės miestelio, pirmtakė. Šatrija nepagrįstai siejama su žemaičių krikštu 1413 metais, nepelnytai jai suteikiamas pagoniškos šventvietės statusas. Kalnas bene labiausiai iš visų objektų Telšių rajone apipintas padavimais ir sulaukęs išsamesnių archeologinių tyrinėjimų. Šioje straipsnio dalyje pasakojama apie gausiai Šatriją apipynusius padavimus.
Alvydas Ivoncius
Kalną atsitiktinai supylė milžinai
Padavimai ir sakmės apie Šatriją gali būti suskirstyti į kelias grupes, pasakojančias apie kalno atsiradimą bei raganas. Anksčiausia grupė ta, kuri susijusi su kalno atsiradimu. Sakmės apie kalną lankančias raganas gerokai vėlesnės, atsiradusios istoriniu pagrindu dėl Lietuvoje XVI-XVIII amžiais iš Vakarų Europos atslinkusių kaltinimų raganavimu.
Tautosakinių motyvų požiūriu Šatrijos atsiradimas siejamas su keliomis mitinėmis būtybėmis: milžinais ir raganomis bei velniais.
Seniausia yra ta padavimų grupė, kurioje Šatrijos kilmė siejama su milžinų veikla. Milžinai – būtybės, aptinkamos visų tautų mituose.
Dažnai milžinai ką nors sukuria visiškai atsitiktinai. Kartą ėjo per kaimą milžinas ir nešėsi kepurę žemių. Sulojo šunys, milžinas išsigando ir ėmė bėgti. Kepurė iškrito jam iš rankų, o toje vietoje atsirado Šatrija. Pasičiupęs kepurę su žemių likučiais, milžinas spruko toliau, o žemės byrėjo – taip atsirado mažesni kalniukai.
Milžinas ėjo prisipylęs kišenes žemių. Pavargęs po ąžuolu atsigulė nusnūsti. Atbėgusi pelė pragraužė abi kišenes, žemės išbyrėjo ir atsirado kalnas. Atsibudęs ir pamatęs pelę, milžinas supyko: „Kad duosiu tau su šatru!“. Šiame padavime paaiškinamas kalno atsiradimo būdas ir pavadinimo kilmė. Kitas padavimas pasakoja, kad milžinui einant, į klumpes pribiro žemių. Jis jas iškratė ir atsiradęs kalnas.
Milžinės kapas
Be atsitiktinės milžinų veiklos, lėmusios Šatrijos atsiradimą, išskirtini kitokio turinio. Kalnas yra milžino artimojo kapas.
Numirė vieno milžino mama. Milžinas verkė ir iš jo ašarų atsirado ežerėlis palei Guivėnų mišką, vadinamas Aklaežeriu. Milžinas nusimovė vieną pirštinę ir, į ją prisipylęs žemių, jas išbėrė ant mirusios motinos. Taip atsiradusi Šatrija.
Įdomų padavimą užrašė J.Tumas-Vaižgantas. Kuršėnuose gyveno milžinas Kuršis, o jo motina Kurtuovė – Kurtuvėnuose. Milžinas iškeliavo aplankyti motinos, bet nespėjo – ji mirė. Atsisėdęs ant Girnikų kalnelio, milžinas verkė ir priverkė ežerą. Milžinui iš tolo ėmė mirkčioti milžinė Šatrija. Kuršis davė jai pašniaukti tabako, ana ėmė čiaudėti ir pričiaudėjo slėnį tarp Girnikų ir Šatrijos. Drėgnas slėnis užaugo giriomis, tada Šatrija atsviedė Kuršiui kirvį, tas kirtęs medžius, bet vienoje vietoje įklimpo ir prasmego. Tabakas išduoda vėlyvą ne viso padavimo, o jo vienos detalės kilmę.
Milžinas, jo motinos mirtis, motinos kapas – tai atsikartojantys įvairiuose padavimuose motyvai. Štai milžinas ėjo į Luokę, į savo motinos laidotuves. Einant klumpės prisisėmė žemių, eidamas milžinas vieną klumpę iškratė prie Girnikų, kitą – prie Luokės, iš tos antrosios klumpės žemių atsiradusi Šatrija.
Iš visų padavimų apie milžinus žinomas tik vieno vardas – Alcis. Padavimą apie Alcį ir Jauterytę pirmasis paskelbė Liudvikas Adomas Jucevičius. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Alcis ir Jauterytė yra romantizuota kurio nors senesnio padavimo versija. Visiškai su tuo sutikti negalime, kadangi Šatrija tautosakinėje tradicijoje suvokiama kaip milžino žmonos ar motinos kapas. Tačiau pats milžino įvardijamas Alciu gali būti romantizuota padavimų apie milžinus versija. Alcį, kaip nepaprastos galios milžiną, minėjo ir Teodoras Narbutas. Alcis turėjo žmoną, tačiau Narbutas jos neįvardijo. Ji, kaip L.Jucevičiaus Jauterytė, buvusi paprastas žmogus ir sėdėjusi keliaujančiam milžinui ant peties. Jai mirus, Alcis virš jos kapo supylė Šatriją. Čia reikia prisiminti padavimus apie Džiugą. Jis taipogi turėjęs žmoną, kuriai mirus, supylęs kalną, pavadintą Džiugo vardu, o iš milžino ašarų atsiradęs Mastis. Girgždūtė atsiradusi tuomet, kai mirusi milžino žmona Girgždūtė. Milžinas iš pajūrio atsinešė žemių ir supylė savo žmonai kapą.
Užpilta bažnyčia
Veikiant krikščionybei, atsirado naujų motyvų. Esą seniau toje vietoje, kur dabar Šatrija, stovėjusi bažnyčia. Ji priklausiusi švedams, kurie buvo dideli ir žmonių vadinti milžinais. Kartą toje bažnyčioje kunigas milžinams pasakęs, kad ateis laikas ir jie taps mažesni. Įsižeidę milžinai užpylė bažnyčią žemėmis. Labai panašiame kitame padavime aiškinama, kad bažnyčią užpylusios raganos.
Padavimuose įduba kalvoje aiškinama bažnyčios griuvimu.
Pasakojama, kad labai seniai žmonės sumanė pastatyti bažnyčią. Ką jie per dieną pastatydavo, tą naktimis žemėmis užpildavo velniai. Tuomet susirinko daug žmonių ir pastatė bažnyčią iš karto. Naktį įpykę velniai žemes nešė maišais ir bažnyčią užpylė. Taip atsirado Šatrija. Jos viršūnė įlinko, kadangi velniams pilant žemes pasitaikė vienas didelis akmuo, kuris krisdamas pramušė bažnyčios stogą. Velniams vis dėlto buvo gaila palikti užpiltą bažnyčią, jie prasirausė urvą ir į ją susitempė savo lobius.
Ten, kur dabar yra Šatrijos kalnas, senovėje stovėjo bažnyčia. Į tą bažnyčią susirinkdavo melstis davatkos. Kartą supyko raganos ant tų davatkų ir sugalvojo apipilti bažnyčią žemėmis. Tada atnešė viena ragana du skreitus žemių ir supylė ant bažnyčios. Trečią kai nešė, sugiedojo gaidys. Ragana išsigando ir papylė žemes šalia. Raganos vardas buvo Šatrija. Tai jos vardu ir pavadintas kalnas, po kuriuo liko užpilta bažnyčia, o greta – mažesnis kalnas, pavadintas Raudonkalniu.
Vienas žmogus, pilant lietui, pasislėpė po Šatrijos medžiais. Staiga kalnas prasivėrė ir pasirodė baltai apsirengusi mergaitė. Ji grasindami žmogui mirtimi privertė jį įeiti į urvą. Jame stovėjo baidyklės. Mergaitė žmogui liepė visas pabučiuoti. O jei ne, tai jos tave sudraskys. Žmogus pabučiavo baidykles, jos pavirsdavo bažnyčios vėliavomis, šventaisiais paveikslais. Deja, žmogus neįstengė pabučiuoti pačios bjauriausios baidyklės. Mergaitė suaimanavo, kad pabučiavus šią baidyklę, Šatrija būtų pavirtusi į didžiulę bažnyčią.
Šie padavimai paveikti christianizacijos ta prasme, kad Šatrijos kilmė aiškinama su užpilta bažnyčia. Tačiau negalima kategoriškai teigti, kad velnių ir raganų veikla, dėl kurio atsiradęs kalnas, yra vien krikščioniškas padavimų apie Šatriją luobas. Lietuvių mitologijoje Velniui priskiriamos klimato deformacijos. Vienoje pasaulio kilmę aiškinančioje sakmėje pasakojama, kad Dievas žemę sukūrė lygią, su tiesiomis upėmis. Velnias reljefą deformavo, iškeldamas kalvas, suraitydamas upes, sukurdamas pelkes. Sakmėse kalvos, ne tik Šatrija, dažnai priskiriamos Velnio veiklos ir įtakos sferai, kaip ir drėgnos, tamsios vietos. Taigi Velnio, kaip kalvų kūrėjo, funkcija yra labai sena, o ji ir nepritampa prie demoniškojo krikščioniškojo nelabojo veiklos. Milžinų ir velnių sąsaja sakmėse ir padavimuose aptinkama neretai. Štai milžinas Džiugas, Telšių įkūrėjas, stebuklingų galių gavęs iš velnių, su kuriais draugiškai sugyvenęs.
Velniai ir raganos
Pasakota, kad Šatrija atsirado ne dėl žmonių ir velnių, o dėl raganų ir velnių skirtingų tikslų. Šatriją esą susipylė velniai, kad nuo jos galėtų matyti visą kaimą. Ant kalno užsikėlė du didelius katilus ir prisipylė dervos (tai jau krikščioniškas motyvas). Pamačiusios kalną, raganos panoro jį iš velnių atimti. Velniai nesutiko ir raganos pavertė juos medžiais. Raganos katilus nusviedė nuo kalno, taip atsirado šalia Šatrijos du mažesni kalniukai.
Kaip ir dauguma kitų kalvų bei piliakalnių, Šatrija padavimuose siejama su lobiais. Esą pakasinėjus kalną, vienoje vietoje galima pamatyti raudonų plytų sieną. Žmonės kartą nusprendė tą sieną išlaužti, bet pasigirdo balsas: „Kam nusibodo gyventi, tegu tas griauna šitą sieną!“
Pasakota, kad lobius kalne saugo patys velniai. Tai rodo vieno padavimo fragmentas, kai ganantys gyvulius vaikai pamatė išlindusius velnius su statinaitėmis, kuriose buvo auksas.
Padavimuose pasakota esą ant Šatrijos bendras puotas kelia velniai ir raganos. Kartą bernas šv. Jono naktį išdrįso užkopti ant Šatrijos ir ten sutiko daugybę vyrų ir moterų, apsirengusių vokiškais rūbais. Jie vaišino berną, pasodino į deimanto sostą, pripylė kišenes aukso, padavė vynui gerti auksinę taurę. Bet kai gaidžiai užgiedojo, viskas išnyko. Bernas pamatė, kad sėdi supuvusiame kelme, kišenėse – skiedros, o vietoje taurės – numirėlio kaukolė.
Vieną žiemą vaikėzas, tarnavęs pas raganą, nugirdo esą ji skris į Šatriją aviliu. Vaikėzas slapta įlindo į avilį, kurį ragana apsižergė ir nuskrido ant Šatrijos. O ten, nors buvo žiema, viskas žaliavo. Vaikėzas prisivalgė obuolių, uogų, kitokių skanėstų ir vėl paslapčia avilyje su ragana grįžo namo.
Sakmėse pasakojama apie žmonių susitikimą ant Šatrijos su velniais ir raganomis. Štai vaikai ant kalno ganė gyvulius ir netikėtai iš kažkur išdygo trys vaikai, nepanašūs į žmones. Visgi visi draugiškai žaidė. Vėliau vaikai tėvo paklausę, kas tie nežinomi atėjūnai. Tėvas paragino pažiūrėti į nosis: jei jos be skylučių, tai bus velniukai. Vaikai taip ir padarė, kitą kartą įsižiūrėjo: nosys buvo be skylučių.
Veikiant krikščionybei, Šatrija tapo raganų susirinkimo vieta. Ant kalno raganos puotauja, šoka, linksminasi su velniais. Viename padavime pasakojama, kad kartą puotaudamos raganos neišgirdo net kaip sugiedojo gaidys. Kai patekėjo saulė, raganos baisiai išsigando ir spruko, tačiau viena ragana nerado savo šluotos, vis lakstė ir šaukė: „Kur mano šatra?“. Taip kilęs kalno pavadinimas.
Ragana – lietuvių mitologinė ir tautosakinė būtybė. Tai – piktavalė kerėtoja. Ji apdovanota tokiomis pat galiomis, kaip ir kitų šalių raganos: užkerėja žmones, bendrauja su velniais, renkasi į savo puotas, tačiau yra mirtingos. Kas kita Ragaina – Jono Lasickio XVI amžiuje paminėta miško deivė. Paprastų raganų gyvenamoji vieta irgi dažniausiai – miškas. Vis dėlto ragana – kerėtoja – realiame istoriniame laike buvo siejama su konkrečiais žmonėmis, kurių tragiškus likimus primena XVII-XVIII amžių tardymo bylos ir mirties nuosprendžiai. Tautosakinė ragana ir konkretus raganavimu kaltintas žmogus – ne viena ir tas pats. Tačiau tautosakinės būtybės ir raganavimu apkaltinto žmogaus galios buvo panašios.
Kalnas ir raganavimo bylos
Raganos su Šatrija buvo susietos dėl raganavimo bylų XVII-XVIII amžiais. Ir tai, deja, ne tautosakiniai, o tikri įvykiai. Galbūt ir Lietuvoje šimtai žmonių žiauriai kankinami prisipažino raganavę, sudarę sutartis su velniu. Visi kaltinamųjų likimas buvo vienodas – mirtis laužų liepsnose.
Labai dažnai kaltinamieji prisipažindavo, kad keliaudavo, neretai skrisdami, į raganų ir velnių susibūrimų vietas. Tokia buvo ir Šatrija, tačiau ją pasiekdavo tik Žemaitijos „raganos“ ir „raganiai“, tai pripažinę kankinami.
1740 metais Rietave buvo teisiamos Vatušių kaimo valstietės Ona Dambrauskienė, Jonienė Pelkienė ir Barbora Balandienė. Jos ir dar trys nepilnametės Elžbieta Balandaitė, Elena Kaporaitė ir Magdalena dėl raganavimo pasmerktos mirties bausme sudeginant. Pelkienė prisipažino, kad su kitais burtininkais skraidžiusi į Šatrijos kalną. Prieš skrisdama į Šatriją, savo kūną palikdavusi lovoje, o piktoji dvasia jos sielą pasiimdavusi ir nugabendavusi į Šatriją.
1731 metų vasarą buvo teisiama Kražių jėzuitų kolegijai priklausančio Ketūnų dvaro Šerkšnėnų kaimo valstiečiaus Kazimiero Šimkaus šeima, apkaltinta raganavimu. K.Šimkaus sūnus Kazimieras pasakojo esą skridęs į Šatriją susitikti su savo ponu velniu. Skrisdavo pasitepęs tepalu, miegodamas, palikęs kūną, bet nuskridęs jį vėl atgaudavo. Velnias dažniausiai pasirodydavo pasipuošęs raudonais vokiškais drabužiais, o kojos atrodydavo kaip gaidžio. Kartais velnias pasirodydavo panašus į šunį ar vilką.
1730 metais buvo teisiamos Tirkšlių seniūnijos valstietės Mataušienė Sugaudienė ir Simonienė Saukienė. Abi moterys, be kita ko, buvo kaltinamos skridusios ant Šatrijos. Jos skraidyti galėjusios, kai pasitepdavo pažastis stebuklingu tepalu. Tardoma Sugaudienė pasakojo mačiusi ant Šatrijos poną (velnią) vokiškais drabužiais apsirengusį, su skrybėle. Ten buvo šokama, grojo taip pat raguotasis, buvo vaikų raguotų. Esą šokusi ne tik pati Sugaudienė, bet ir kitos jos įvardintos bei raganavimu apkaltintos moterys.
1725 metais Biržuvėnų tijūnas Antanas Zabarauskas pakvietė 15 bajorų spręsti raganavimo bylos. Kerėjimu tijūnas apkaltino 2 vyrus ir 10 moterų. A.Zabarauskas teigė, kad kerėtojai pakenkė jam ir šeimos nariams. Tarp kaltinamųjų buvo viena šeima (vyras, žmona, duktė), dvi motinos su savo dukromis ir kiti valstiečiai. Kaltinamieji išmėginimui buvo metami į vandenį. Tikėta, kad tikriems kerėtojams paskęsti neleidžia velnias. Kaltinimo akte rašoma, kad visi kaltinamieji plaukę kaip antys, tik viena moteris bandžiusi pati nusiskandinti, tačiau neįstengusi. Po plukdymo aukos buvo kankinamos ir tardomos. Kankinami prisipažino raganavę ir įskundė kitus žmones. Kankinama Marytė pasakė, kad kartu su Markausku skridusi į Plikąjį (Šatrijos) kalną. Tiesa, Šatrija minima dokumento vertime ir skliausteliuose, o pačiame lenkiškame originale tėra tik Plikasis kalnas.
1725 metais buvo teisiama Batakių dvaro mergina latvė Kristina ir jos išduoti bei raganavimu
apkaltinti asmenys. Teismas vyko Gilvyčiuose. Kankinama Kristina prisipažino, kad į
Šatrijos kalną skraidyti negalėjusi, bet ją, pririštą virvę, nešusios kitos raganos. Bajorų teismas mirtimi nuteisė ne tik Kristiną, bet ir jos nurodytas kitas moteris. Šios, kankinamos, raganomis įvardijo dar kitus žmones iš Nemakščių, Viduklės parapijų.
1696 metais buvo kankinant tardomi Dirvonėnų dvaro valstiečiai. Marytė Adomaitienė pasakojo: „Pernai šv. Jono naktį Šlepakienė su dukteria iš savo namų pro Kirklių sodą vienkart su mumis lėkė į Šatrijos kalną.“ Bajorų teismas keturis Dirvonėnų dvaro valstiečius, apkaltintus raganavimu, nuteisė sudeginti.
Lenkijoje, Baltarusijoje, raganos rinkdavosi ant kalvų, kurias vadino Plikaisiais kalnais. Dažnai kalvos ir kalnai Vakarų Europoje taip pat buvo raganų susibūrimo vietos. Tačiau nelabai aišku, ar remdamiesi demonologiniais aiškinimais ir suvokimais, tardytojai patys liaudžiai primetė tokią Šatrijos funkciją, ar ji savaime tarp žmonių buvo įsišaknijusi. Bet kokiu atveju greičiausia Šatrija raganų kalnu tapo XVI-XVII amžiais, išplitus raganavimu apkaltintų žmonių teismams. Jie tapo plačiai aptarinėjamais liaudyje įvykiais. Užgesus raganų laužams, tarp žmonių liko sakmės, siejančios Šatriją su velniais ir raganomis. Už šių sakmių – tragiškas apkaltintų raganavimu žmonių likimas, žiaurūs kankinimai ir baisios mirtys laužuose.
Atkreiptinas dėmesys, kad sakmėse velnio įvaizdis toks pat kaip ir kaltinimo raganavimu bylose. Velnias būna apsirengęs vokiškais rūbais, gaidžio kojomis, iš skrybėlės kyšo ragai. Taigi žmonių sąmonėje velnias atrodo kaip pasipuošęs ponaitis. Sakmės, kuriomis remtasi šiame straipsnyje, užrašytos XX amžiaus antrojoje pusėje. Pasakojo žmonės, gimę dar „caro laikais“. O kaltinimo raganavimu aktai, kuriuose aprašyta velnio išvaizda, surašyti XVII-XVIII amžiais.
Pasitaikančios literatūrinės užuominos esą ant Šatrijos buvo deginamos raganos, niekuo nepagrįstos. Išlikusiuose kaltinimo aktuose nėra nurodoma, kuriose vietose pasmerktieji, pririšti prie kopėčių, buvo užkeliami ant laužų. Greičiausia kažkas pamanė, kad raganos, neva skraidžiusios į Šatriją, ten ir buvo deginamos. Negeras Šatrijos įvaizdis susiklostė ilgam. Kraštotyrininkas Jonas Andriusevičius rašė, kad 1906 metais Luokės klebonas ant kalno pastatė tris kryžius, juos pašventino. Kalnui suteikė Juozapoto vardą, kuris neprigijo.
