Bent šiek tiek, bent šį tą prisiminkime apie legendinį Telšių Kikilą, Juozą vardu. Seniai miręs. Anų laikų Telšiai be Kikilo būt buvę ne Telšiai! Jis darė Žemaičių sostinę žemaitiškai garsią.
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 87,88, 89,90,91)
„Meskėt į prūdą!“
Šaunus telšiškis, „pagelžkelė vaks“, puikus teisininkas, pirmasis šios Nepriklausomybės Klaipėdos miesto meras Povilas Vasiliauskas taip pat pasidalijo jaunystės įspūdžiais apie Telšių Kikilą. Parašė žemaitiškai.
„Gerā atsėmėno Kėkėlą! Kvėisdava į stadijuona, į futbala rungtynės. Šaukdava „Mastis“ laimies! Jegu ne – meskėt muni į prūdą“. Gerā atsėmėnu, kap vėina karta tep i atsiteka: praluošė Telšiūn „Mastis“. Gaudė vyra Kėkėla puo stadijuona. Biega, vargšos, išsėgondės i uždosės. Bet nepasėsekė! Pagavėn vyra įmetė Kėkėla į prūda! O prūds bova pri pat stadijuona įejėma.
Vo, kuokėj žiaurė bova Telšiūn futbala sėrgale!“
Svarbus pagrabų dalyvis
Telšiuose gyvenusi Jadvyga Vasiliauskienė pažymi, kad Telšių Kikilas – tai tikra, neužmirštama Telšių įžymybė. Dažnos laidotuvės neapsieidavusios be jo. Per budinę Jūzapėlis buvo pagrindinis poterių kalbėtojas. O jau privardindavo tų vardų ir visokių artimųjų, kitaip svarbių asmenų, reikalingu dalykų, už kuriuos irgi turėdavom vis dar poterių pridėti. Per budynę, jei nebūdavo kam pasilikti budėti prie mirusiojo, prižiūrėti žvakes, tai visada pasilikdavo Kikilas. Jūzapėlis. Juk niekas anksčiau nepalikdavo namuose pašarvoto mirusiojo be degančių pašventintų žvakių, be budinčių artimųjų. O ne visų sveikata juk atlaikydavo. Pervargdavo, sielvartas palauždavo. Tai Jūzapėlis pasilikdavo. Pakarpydavo žvakių knatus, pakeisdavo, jei reikia žvakes. Budėdavo ligi pat ryto. Jis visur būtų buvęs, kur žmogui žmogus reikalingas.
*
Laidojimo reikaluose dažnai jis būdavo labai svarbus. Visus lydėdavo į bažnyčią. Buvo pagrindinis kryžiaus nešėjas, einantis priekyje.
Tais laikais ne visi tegalėjo kryžių į rankas imti. Vieni negalėdavo dėl užimamų pareigų, kiti trūkdavo drąsos.
Jūzapėlis tinkamai žinojo visas bažnytines ceremonijas.
Per pagrabus buvo kultūringas, viskam pagarbus. Nebijojo stoti su kryžiumi prie bažnyčios durų įsiamžinti nuotraukoje. Juk seniau žmonės norėjo turėti artimo žmogaus paskutinės kelionės atminimą. Nebijojo mirusių artimųjų. O šiaip mieste, o ir prie Katedros Kikilas rodydavo ir savo monus, juokindavo žmones.
*
Jūzapėlis labai mėgo žemaitiškus cepelinus, tarkavuotu bulbiu kleckus. Jei kur užėjęs pamatydavo valgant cepelinus ir jam nepasiūlydavo, sugalvodavo pasibjaurėtiną būdą jų taikiai pasiimti, susivynioti į laikraštį ir išsinešti, – gražiai Telšių Kikilą prisimena Jadvyga Vasiliauskienė, kadaise ir gyvenusi su Jūzapeliu artimoje kaimynystėje. Tai ir žino apie jį daugiau, nei kas nors, tik iš tolo jį matęs.
*
Už gerus cepelinus ir vaišingumą Jadvyga Vasiliauskienė turėjusi išskirtinę Jūzapėlio, taigi Telšių Kikilo privilegiją: galėjo nešioti ilgas kelnes, Kikilas jos nepersekiojo, nerodė žirklių, kad nukirps. Nors vyriškos kelnės, anot Kikilo, moterims labai nederančios nešioti.
„Tryškiūsė atlaida!“
Klaipėdoje gyvenanti Telšių kilmės menininkė, teatralė, folkloristė, dabar socialinės veiklos angelas, plačiai šviečianti Salomėja Burneikaitė taip pat kupina jaunystės įspūdžių apie Telšių Kikilą. Gyveno Telšiuose, Muziejaus g. pradžioje. Autobusų stotis netoli. Tai Kikilas dažnai būdavo Salomėjos akivaizdoje. Yra lindęs prie jos su žirklėmis – taikėsi ilgas kelnes šalin kirpti. Kad rengtųsi, kaip moteriai priklauso: sijonas! Ir kad gero ilgio būtų. Žemiau kelių.
Kikilas visada būdavęs plika galva. Niekada nemačiusi jo su kepure. Vilkėdavęs dažniausiai storą, ilgą, plačią burką. O toje burkoje visokių paslaptingų kišenių.
Kai šalta, rengdavosi kareivišku šineliu. Ir vis buvo garsiausias žemaitiškas reklamos šauklys. Reklamuodavo futbolą, cirką, spektaklius, koncertus ir dar būtinai atlaidus.
Atlaidus tai būtiniausiai! Šaukdavo, kad visa Respublikos gatvė aidėdavo: „Tryškiūsė atlaidaaaa!“.
Jei kokie svarbesni renginiai mieste, prisisegdavo priekyje afišą, aiškindavo garsiai, pridėdamas įdomesnių žodžių ir kviesdavo būtinai ateiti. Na, ir savo „komercinių reikalų“ tuo pačiu nepamiršdavo. „Primusus taisau. Ukuliuorius. Keravuokėt ukuliuorius! Vuo jie reks, pataisyso…“ – prisimena Salomėja Kikilo balsą. Vaikai prisibijodavo jo. Bet ne taip labai. Daugiau juokais.
Kikilas iš tiesų buvo ne kaip visi. Išskirtinis! Ir tuo vaikams, ir ne tik vaikams, įdomus, įspūdingas. Nepamirštamas, – liudija Salomėja Burneikaitė.
Išgąsdino vokietį
Egidijus Kaubrys prisiminė, kaip jo senoliai pasakoję tokį nuotykį: per karą vokiečiai atvarę vyrus kasti duobių žuvusiems kariams palaidoti. Ta vieta tebėra pažymėta. (Ji – dešiniame pakraštyje prieš kylant iš aikštės į Mažąją…) Ir Kikilas tarp atvarytųjų buvęs. Iškasęs duobę, pats jon „įkritęs“, išnarstęs kojas, išvertęs baltymais į viršų akis… Ir laukia, kol vokietis ateis. Atėjęs prižiūrėtojas pamatė Kikilą duobėje, išsigando ir staigiai pasišalino. O Kikilui to ir tereikėjo. Dingo ir nebepasirodė daugiau. Vokiečiai jo ir nebeieškoję.
Panašų atsitikimą su duobių kasimu pasakojusi ir telšiškio Stanislovo Kavoliaus mama.
Dar kitų pasakojimuose teigiama, kad nuo tos duobės vokiečiai Kikilą net į ligoninę vežę…
Prieš kiną parodydavo
Telšiškis Edvardas Kibartas nuo vaiko dienų atsimena Kikilą. Po karo sunku būdavę su duonele. Buvę jie trys broliai. Tai per naktį pasikeisdami stovėdavę eilėje prie duonos. Daug tokių stovinčių per naktis vaikų buvo. Kai jau atidarydavo, imdavo prekiauti, ateidavęs ir Kikilas. Išversdavęs raudonai akis, išsinarindavęs koją, ir taikydavęs be eilės… O tokį Kikilą vaikai bijojo matyti…
*
Liucija Žilevičienė prisiminė mačiusi trumpą dokumentinį kiną, kokius rodydavo prieš meninio filmo demonstravimą. Tai ten rodę, kaip Kikilas kažką su kojomis ir ramentais išdarinėja. Kiti patikslina, jog tai buvęs ateistų filmas apie prasimanytus stebuklus, apie neva stebuklingą pasveikimą.
*
Danutė Jaruševičienė sako gerai prisimenanti „tą dėdę“. Matė, kaip išsisukioja rankas, kojas, kaip akis išverčia. Turėdavęs sunkią medinę lazdą. O kažkuri ten jo lazda, sako, buvus tuščiavidurė. Joje Kikilas laikęs metalinius rublius.
Ir dar. Telšių milicijos viršininko žmona buvus tokia įsivaizdinanti ponia… Rengėsi ilgomis kelnėmis. Tai Kikilas nebijojęs ir tai poniai priartinti žirkles prie kelnių…
Ir dar priduria p.Danutė, kad Telšių Kikilas buvo savotiška įžymybė. Gatvės kvieslys ir išskirtinis juokdarys. Jį visi žinojo. Daug kas savotiškai jo kaip ir privengdavo. Bet jis visiems buvo įdomus. Tas tai tikrai.
(Bus daugiau)
