Tremties istoriją pasakoja laiškai

„Mano brangioji Stasele…“
„Mano mylimoji …“
„Mano balandėle…“
„Mano išsiilgtoji…“
„Amžina meilė Tau…“
Taip švelniai į savo žmoną Staselę savo laiškuose kreipėsi telšiškis mokytojas Hiliaras Sasnauskas, kuris 10 metų buvo įkalintas Vorkutos lageryje (Komijos Respublika), o Staselė jo laukė Krasnojarsko krašte. 1941 m. birželį, kai juos abu ištrėmė, nuo vestuvių buvo praėję nepilnas pusmetis. Susituokė 1941 m. sausio 2 d. Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje. Viskas nuėjo perniek – planai, darbai, svajonės, beprasidedančios vasaros džiugesys. Iki šių dienų išsaugoti Hiliaro laiškai liudija ne tik kasdienį gyvenimą lageryje, bet ir stiprius jausmus žmonai, pastangas oriai išgyventi ir vėl būti kartu. Tai istorija apie meilę, gyvenimą ir viltį, kuri tarsi šviesos spindulys pro lagerio langą skverbėsi ten, kur tam, atrodo, nebuvo vietos. Judviejų stiprus ryšys padėjo iškęsti tremties sunkumus, teikė viltį.

Alma Jankauskienė

Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vedėja

(Tęsinys. Pradžia Nr. 30)
1942 m. laiškuose Staselei Hiliaras rašo:
„Per pažįstamą Krukauską sužinojau Tavo adresą. Sveikinu Tave, mano brangioji, su vardo diena. Galvoju apie Tave ir sapnuoju. Tikiuosi pasimatyti su Tavimi kuo greičiau. Tu dėl manęs nepergyvenk, ateis laikas ir mes būsim kartu. Išgyvenu dėl Tavęs, kad Tau reikia sunkiai dirbti plytų fabrike. Jei trūksta maisto, parduok rūbus ar kokius kitus daiktus. Tik nebadauk. Tik nesušalk ir nesusirk. Mus rudenį perkėlė prie žemės ūkio darbų – nuimti kopūstų derlių. Gal netoli Tavęs gyvena lietuvių žmonos, Šerėnienė, Gintalienė, Pauliukienė, Kuzminskienė, Mikniūnienė. Jei yra, būtinai perduok linkėjimus joms nuo jų vyrų, kurie kali kartu su manimi“.
1942 m. gruodžio 13 d. – „Mane jau išleido iš ligoninės, buvo paguldę dėl skilvio [skrandžio]. Duonos kasdien gaunu po 600 gr. ir 3 kartus košės. Truputį esu silpnas ant kojų. Vis tikiuosi, kad greitai baigsis karas ir mūsų Tėvynė išsivaduos iš užgrobėjų. Dabar dirbu ligoninėje sanitaru. Jei gali aplankyk Andrijausko vaikus, jie yra vaikų namuose. Jis yra Tau labai dėkingas, prašo ir toliau lankyti jo vaikus. Parašyk ar jo žmona gyva dar?“
1942 m. gruodžio 31 d. – „Kokie mes laimingi su Krukausku žinodami, kad mūsų žmonos yra sveikos ir gyvos. Sveikinu Tave, mylimoji, su Naujais Metais. Linkėjimai nuo visų lietuvių, esančių čia, su manimi. Jei gali, atsiųsk man tabako, popieriaus laiškams ir akmenukų zažigalkei [žiebtuvėliui]. O gal turi kokią knygą paskaityti? Neliūdėk per daug dėl manęs. Tik žiūrėk savo sveikatos. Dirbu prie geležinkelio darbų“.
Staselė irgi nedaugžodžiavo apie save. Rašė dažnai, ilgėjosi, džiaugėsi, kad jos vyras yra gyvas, kiek išgalėjo, tiek siuntė siuntinukus. O dirbo labai sunkiai miškuose, plytinėje. Džiaugėsi, kad plytinėje nors šilčiau ir valgykla normalesnė.
1943 m. vasara – „Džiaugiuosi, mano brangioji, kad Tu sveika. Mieloji, balandėle mano, Tavo lietuvišką laišką skaičiau net tris kartus. Taip mane jis pradžiugino. Mus perkėlė rinkti uogas miške. Pinigų man nesiųsk, nusipirk sau geriau ką nors. Esu be galo laimingas, kad Tave perkėlė į Syktyvkarą [Komijos respublika], kur geresnės gyvenimo ir darbo sąlygos. Džiaugiuosi, kad gavai darbą siuvykloje. Gal žinai ką nors apie Kenstavičiaus žmoną ir sūnų? Kas ten su jais?“
1944 m. vasaris. Laiškas iš gydytojo Dakinevičiaus. „Pranešu, kad įsivėlė nesusipratimas, didžiulė klaida dėl Jūsų vyro Hiliaro Sasnausko mirties. Jūsų vyras yra gyvas ir sveikas. Jaučiasi gerai. Būkite rami, jis Jums siunčia linkėjimus ir laukia iš Jūsų laiškų“.
1944 m. balandis. Mieloji Stasele, labai išgyvenu, ką Tau reikėjo išgyventi dėl klaidingos žinios apie mano mirtį. Nežinau, kaip tai galėjo įvykti. Tu tik nesijaudink, su manimi viskas gerai, dirbu sanitaru, maitina gerai. Pas mus jau ruošia išleidimo sąrašus. Žinok ir aš esu jame! Kaip aš laukiu susitikimo su Tavimi. Tada grįšim į Lietuvą ir vėl laimingai gyvensim. Gyvenu tik dėl Tavęs“.
1944 m. rugsėjis. Brangioji Stasele, vis dar negavau iš Tavęs banderolės [siuntinio]. Jau antras mėnuo kai esame netoli Kansko, Sengorodke. Čia labai graži gamta, geras oras. Gyvenimo ir maitinimo sąlygos geresnės. Dirbame tik 3 val., tikras poilsis. Atvežė į derliaus nuėmimo darbus. Kaip bus toliau, nežinome. Mieloji, jei Tave išleis, Tu manęs nelauk, važiuok į Lietuvą“.
1944 m. lapkritis. Dėkingas Tau už siuntinukus. Labai džiaugiuosi. Jei tik galėsi, atsiųsk man truputį miltų, taukų, svogūnų. Dar prašau, parašyk laiškus mūsų tėvams, neaišku ar jie gyvi. Man diagnozuota distrofija“.
1945 m. vasaris. Mieloji mano Stasele, dėkingas Tau už siuntinukus. Mano sveikata šiek tiek geresnė. Bet Tu savęs nenuskriausk, aš kaip nors išgyvensiu. Sausio mėnesį dirbau valgykloje, tai šiek tiek esu pasitaisęs, priaugau svorio. Labai apgailestauju, kad nieko Tau negaliu padėti“.
1945 m. gegužė. Brangioji Stasyte, labai išgyvenu dėl tėvuko mirties. Nesulaukė seniokas mūsų… Toks jau likimas. Kaip jis mus mylėjo, kaip jis džiaugėsi mūsų santuoka. Jis dažnai man sakydavo, kad pasirinkau žmoną su nuostabiu charakteriu, kad gyvensiu su ja iki pat mirties. Ji [Staselė] niekada Tavęs nepaliks ir niekada neišduos. Auksas ji. Ir tėvukas buvo teisus. Kaip man gaila, kad niekuo negaliu Tau padėti. Siųsdama man siuntinukus, nutrauki maistą nuo savęs gi. Gavau laišką nuo Tavo brolio Jono. Paprašyk jo, kad parašytų, kaip laikosi mano kolegos? Kas dirba mano vietoje, už ko ištekėjo Lena? Laikas keičiasi, karas eina į pabaigą. O jau po karo… Čia sako, kad bus didelė amnestija, tikiuosi, kad nereikės laukti iki 1951 m., gal paleis anksčiau. Šiemet turėjau labai prabangias Velykas – valgiau kiaušinienės ir omleto. Senai taip bevalgiau. Pas mus pavasaris įsibėgėjo kaip reikiant, šyla“.
1945 m. rugpjūtis. Rašau Tau iš paties Kansko. Sveikata pasitaisė. Išbuvom sovchoze [tarybiniame ūkyje] net 5 mėnesius. Valgiau gerą maistą – bulves, svogūnus, morkas. Ir dar – kalnai žemuogių, kurių čia labai daug, jos žymiai didesnės negu Lietuvoje. Net svorio priaugau“.
1945 m. gruodis. Mylimoji Stasyte, rašau Tau iš naujos vietos – Sibiro taigos. Savijauta visai nieko, tik silpnumas kojose. Noriu Tau pasiguosti, kad iš manęs atėmė viską, ką buvai siuntusi ir ką turėjau su savimi – Tavo laiškus, popierių ir paskutinę fotografiją. Apmaudu labai. Artėja Nauji metai ir mūsų 5-osios vestuvių metinės. Kaip trumpai buvome kartu… Dėl maisto trūkumo sveikata vis nesitaiso. Dėl to jaučiuosi silpnai. Per savo laiškus paprašyk giminių Lietuvoje, kad padėtų man kuom gali. Jei gali atsiųsk popieriaus, laikraščių ir knygų. Visad Tau ištikimas, Hiliaras“.
1946 m. Brangioji mano žmonele, dėkingas Tau už siuntinukus. Taip buvo gera ant širdies, gavau iš savo seserų Vlados ir Bronės laiškų ir banderolių. Akinių taip ir neradau. Brangus dalykas. Nepirk ir nesiųsk, gal kaip nors apsieisiu. Dirbu miško fabrike. Nežinai, kiek aš išgyvenu, kad Tu važiuoji dirbti į Vorkutą vien tik tam, kad galėtum mane paremti maistu. Kaip reikės atsidėkoti Tau už tokį pasiaukojimą? Niekada to nepamiršiu. Darbas čia labai sunkus, jei gali, atsiųsk biški pinigų, kad galėčiau nusipirkti bulvių, tabako ir šiltas kojines, pieštuką, popieriaus. Tavo pagalba man, palaikymas ir ištikimybė suteikia man dar daugiau jėgų ir ištvermės. Tikiuosi, kad Tu ir toliau lauksi manęs…“

(Bus daugiau)