Šiemet sukanka 90 metų, kai gimė dr. Kazys Račkauskas (1935-2021) – iškili asmenybė, kurios vardas neatsiejamas nuo Tėvynės pažinimo draugijos ir tautotyros judėjimo Lietuvoje. Jo gyvenimo darbas – telkti žmones, pažinti ir mylėti savo kraštą, saugoti tautos atmintį, įprasminti paprastų žmonių istorijas.
Šiai progai skirtas leidinys „Pasišventęs tautotyrai“, kuriame įvairių autorių prisiminimai, straipsniai ir nuotraukos atskleidžia Kazio Račkausko gyvenimo kelią bei jo įtaką tautotyros plėtrai Lietuvoje. Leidinį sudarė Aurelijus Noruševičius, o išleido leidykla „Kalendorius“. Knygoje savo mintimis dalijasi daugybė jo bendražygių, bičiulių ir mokinių, tarp jų – trys išskirtinės autorės, susijusios su Tučiais: Elena Mažeikienė, Janina Jankauskienė ir Sigita Šimkutė-Kubilienė. Jų darbai ir žodžiai šioje knygoje tampa ne tik pagarbos ženklu Mokytojui, bet ir tautotyros tęsiniu.
Algirdas Dačkevičius
Tarnystė Tėvynei per pažinimą
Dr. Kazys Račkauskas visą savo gyvenimą paskyrė tam, kad Lietuva save pažintų – ne iš didžiųjų istorijos puslapių, o iš žmonių, iš kaimų, iš mažųjų vietovių gyvenimo. Jo vadovauta Tėvynės pažinimo draugija vienijo tūkstančius savanorių tautotyrininkų, skatino rinkti prisiminimus, fiksuoti papročius, kalbą, dainas, šeimų istorijas.
K.Račkauskas buvo ne tik mokslininkas, bet ir tikras bendruomenių telkėjas. Jis mokėjo pastebėti ir įvertinti kiekvieno indėlį, skatino žmones rašyti, dalintis, publikuotis. Dėl jo pastangų tautotyra tapo ne uždaru akademiniu užsiėmimu, o visuomeniniu judėjimu.
Atgimimo metais dr. K.Račkauskas atgaivino 1919-aisiais Tado Daugirdo pradėtą steigti Tėvynės pažinimo draugiją (TDP). Būdamas Tėvynės pažinimo draugijos pirmininku, jis įsteigė tautotyros savanorių knygų leidyklą „Gimtinė“ ir 20 metų leido tautos paveldui skirtą „Gimtinės“ laikraštį.
Tautotyrininkė ir šviesuolė iš Tučių
Tarp knygos „Pasišventęs tautotyrai“ autorių – svarus Elenos Mažeikienės, kilusios iš Tučių kaimo, žodis. Ji visu savo gyvenimu liudija meilę Žemaitijai ir jos žmonėms. Ne veltui ir šviesuolės parašyta knyga, išleista 2010 metais, pavadinta „Tučiai – Žemaitijos kertelė“. Ji – Tado Daugirdo premijos laureatė. Tokia premija skiriama asmenims, kurie savo veikla reikšmingai prisideda prie lietuvybės, tautos paveldo, kraštotyros, kultūrinės savivokos puoselėjimo.
Prisiminusi „Gimtinės“ laikraštį, E.Mažeikienė rašo: „Užteko paskaityti vieną kitą „Gimtinės“ numerį, ir rašančių bei prenumeruojančiųjų gretas papildė mūsų bičiuliai. Mums buvo sunku patikėti, kad vienas žmogus (K. Račkauskas – red. pastaba) gali dirbti redakcijoje – perskaityti, atrinkti, suredaguoti… Ir dar – be atlygio. O apie jo žmonos Linutės indėlį, taip pat neatlygintiną, daugelis nei nujautė, nei žinojo“.
Elena Mažeikienė daugelį metų rinko vietos pasakojimus, tautosaką, užrašinėjo senųjų kaimo gyventojų prisiminimus. Jos darbai ir kūryba – tai krašto lobynas, praturtinantis Lietuvos tautosakos archyvą ir padedantis jaunajai kartai pažinti savąją praeitį.
Knygoje „Pasišventęs tautotyrai“ Elena Mažeikienė prisimena dr. Kazį Račkauską kaip žmogų, kuris skatino ir padrąsino, kuris vertino kiekvieną tautotyrininko žingsnį.
„Mano akimis, jis buvo neeilinis sėjėjas. Kai matai, kad želia, auga (norėtųsi ir sparčiau, ir plačiau) jo pasėta meilės gimtinei ir gimtinės istorijai sėkla. Juk tai jis iš užmaršties prikėlė Tado Daugirdo pasodintą, bet visa jėga suvešėti nespėjusį Tėvynės pažinimo medį“,– savo atsiminimuose „Jei Jį dar sutikčiau…“ rašo Elena Mažeikienė.
Mamos pėdomis seka dukra
Elena Mažeikienė savo tautotyrinę meilę perdavė ir šeimai. Jos dukra Janina Jankauskienė, tapusi Tėvynės pažinimo draugijos Telšių skyriaus pirmininke, tęsia dr. Kazio Račkausko pradėtą kelią.
Janinos veikla jungia žmones, ji rengia susitikimus, telkia tautotyros bendruomenę, rašo ir skelbia apie šios srities reikšmę. Ji tiki, kad tautotyra – ne praeities tyrimas, o dabarties liudijimas.
Knygoje J.Jankauskienė dalijasi nuoširdžiais prisiminimais apie K.Račkauską kaip dvasios mokytoją, įkvėpėją, žmogų, kuris spinduliavo pasitikėjimą ir paprastumą.
Savo publikacijoje „Nė sapne nesapnavau“ Janina su jauduliu prisimena, kaip 2007 metais Kazys Račkauskas atvyko į „Alkos“ muziejų, kur buvo pristatoma jos knyga „Pedagoginės akvarelės“. „Tai jis pasiūlė sudėti viską knygon… Atrodė, kažkokia nematoma jėga kilstelėjo: aukštyn, drąsiau. Bet greit euforija atslūgo, susivokus, kad neturiu nė mažiausio supratimo apie tai, kiek nueinama kelio iki tol, kol rankose gali laikyti spaustuvės dažais kvepiančią knygą. Savo knygą“,– nuoširdžiai rašo J.Jankauskienė.
Prisiminimai ją nukelia į tuos laikus, kai buvo išrinkta Tėvynės pažinimo draugijos Telšių skyriaus pirmininke. „Teisūs tie, kurie sakė ir rašė, kad šis Žmogus – švento pasiaukojimo, organizacinio talento kupinas, ėjo per gyvenimą, vedė kitus, ragino burtis, vienytis, išsaugant mūsų tėvų ir protėvių kultūrinį palikimą, kalbą, papročius, istoriją. Jis mokėjo, kaip rašė mano kraštietis Julius Norkevičius, „prisijaukinti žmogų“,– sako Janina.
Ji prisipažįsta, jog po šio tautotyros patriarcho netekties ir Vilnius pasidarė tolimas bei retai lankomas.
Išskirtinis jaunosios tautotyrininkės balsas
Trečioji šios šeimos atstovė, Sigita Šimkutė-Kubilienė, yra Elena Mažeikienės anūkė – jaunosios kartos kūrėja, kuri randa savo kelią į tautotyrą per rašymą ir savanorystę.
Savo straipsnyje knygoje ji dalijasi prisiminimais apie pažintį su laikraščiu „Gimtinė“ – tautotyros leidiniu, kuris ją įkvėpė įsitraukti į šį judėjimą. Sigita rašo apie tai, kaip žodis „gimtinė“ jai tapo tiltu tarp senelių patirties ir jos pačios kūrybos kelio. Tai jaunąją tautotyrininkę įtakojo parašyti knygelę „Močiutės turtai“.
„Dėkinga redaktoriui dr. K.Račkauskui už tai, kad inicijavo ir rekomendavo mane apdovanoti istorikės dr. Nastazijos Kairiūkštytės premija bei išrinkti pirmąja laureate. Šią rekomendaciją saugau kaip ypatingos vertės dokumentą“,– rašo ji.
Sigita prisipažįsta, jog likimui yra dėkinga už ypatingų mokytojų skyrimą, kurie skatino domėtis savo šaknimis, puoselėti lietuvybę, gerbti gimtąją tarmę ir kalbą, suvokti, kad knyga, spauda yra svarbiausios vertybės, norint išsaugoti tautos savastį.
Ji įsitikinusi, kad didžiausi autoritetai gyvenime – dr. Kazys Račkauskas ir močiutė Elena Mažeikienė. „Per kelis dešimtmečius iš arčiau pažinusi dr. K.Račkausko veiklą, pastebėjau, jog tai ne tik didelį indėlį į Lietuvos kultūrą įnešusi asmenybė, bet ir atsakingai savo veikla įtaką mūsų, Nepriklausomoje Lietuvoje augusios kartos, raidai dariusi asmenybė“,– savo rašinį knygoje baigia Sigita.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply