Broliukai ir sesikės, valdoviukai neužilgo liks be nervų, bo juos baigia sugraužti B.Acevičius. Pakyrėjo jis valdoviukams it davatkos išpažintys klebonėliui. Nei su raudonaisiais, nei su baltaisiais, vanoja kailius visiems, nesirinkdamas, nėmaž nesigailėdamas.
Ką daryti? „Nu, reik aną sukompromituoti“,— ištraukė iš po skverno išeitį Žandaras. Nu, taip, ale kaip tai padaryti? Krutino, krutino valdoviukai smegenų pusrutulius, tik naudos jokios: nei dūmų, nei ugnies. Pavargo, drybso foteliuose. „Tai gal advokatus nusamdykim, nu, tuos pačius, katrie už Husarą ir Žandarą skundus prieš laikraštį kepė“,— ragina Agnytė Šeštokė. „Sory, nonsens, o ką tas remontininkas neteisėto pridirbo?“ — sukluso Kęstas Zadanija. Vėl valdoviukai krutina smegenų pusrutulius. Dieną, dvi, nieko neiškrutina. „Nu, gal seklių firmą samdykim“,— susiprotėjo Kaziukas Storasta.
Nusamdė. Ir seklius, ir advokatus už dešimtis tūkstančių auksinų. Laksto tie sekliai paskui B.Acevičių, klausosi, kaip jis girgždina remontuojamas karietas, namie šunį auklėja. Uosto jo kepamus šašlykus, paslapčia atplėšę laiškus, skaito skundus prieš valdoviukus.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 37 (10349)
