Šiuolaikinės Telšių pasakos

Vyriausiasis valdoviukas Husaras kietai laikosi įsikibęs principo: kuo mažiau dirbsi, tuo mažiau prisidirbsi. Mat anas perkando: kad ir ką valdoviukai darytų, vis vien tiek prisidirba, [toliau]

Nugirdo kartą valdoviukai karalių Gitaną Pirmąjį kaži ką šnekant apie gerovės karalystę. Kas tokios nenori? Ne pasakose, o tikrovėje. Dingt valdoviukams galvon, kad reikia sukurti [toliau]

Galvojo, mąstė valdoviukai, kaip prasukus auksinų su „Germanto troba“ — tokia poilsiaviete prie skaidraus ežerėlio. Galiausiai sukurpė planą, ir ne bet kokį — išdygs ten [toliau]

Broliukai ir sesikės, gal pamenat posakį: mokslo šaknys — karčios, užtat vaisiai — saldūs? Tai reiškia, kad mokytas lopeta ar kirviu nemojuos, neįsitaisys stuburo išvaržos [toliau]

Valdoviukams labai patinka žodis „pasisemti“. Ypač pasisemti iš Telšių kunigaikštijos iždo skrynios. Nu, visko išsemti negalima, bo išveš į Šiaulių areštinę. Semti reikia apdairiai, po [toliau]

Broliukai ir sesikės, gyvenimas nelekia tiesia vaga. Ne, jis raitosi it žaltys, strykčioja it zuikis, blaškosi tarytum pelę gaudanti lapė. Tą gyvenimo permainingumą savo kailiukais [toliau]

Broliukai ir sesikės, trumpas žmogaus gyvenimėlis. Baisiai. Kol jaunas, marias laiko regi. Et, tirpsta anas it sniegas atodrėkyje, byra it smėlis laikrodyje. Kai visa persisveria [toliau]

Aiman, troškus bedarbio gyvenimas. Tą savo kailiu pajuto Žandaras, kai Tomukas Socialdemokratas išlupo jam iš po užpakalio Telšių savivaldovybės maršalkos kėdę ir ištraukė iš iždo [toliau]

Nu, trainiojasi Žandaras su valstiečiais dvarponiais, ale, paslapčia slides tepa — gal čiuoš, gerai progai pasitaikius, į markizo Karabaso valstiečių dvarponių partiją palikusią Švarkelio šaikytę. [toliau]

Sena ragana Šatra. Ir šluota jos sena, nušiurusi. Nebepaskrenda kaip reikiant: tik purpt, purpt — pakyla ir nusileidžia. Ką darysi, išlupo dar caro laikais paslėptą [toliau]