Baisu, be galo skaudu likti be pastogės. Gaisras, antstoliai, suklastotas testamentas — maža kas nuima pastogę virš galvos. Kur dėtis žvarbią rudens dieną — negi lįsi į lapų krūvą ar gyvensi eglišakių palapinėje? O ir vasarą be pastogės žmogeliui tas pats, kas vyriausiajam valdoviukui Husarui be paspirtuko ar Žandarui be auksinio kompiuterio ir šiltos Pelenės, prigludusios prie atvėsusios pensininko nugaros.
Be stogo blogai ir valdoviukams bei rūmininkams. Ar teko girdėti posakį: anas, bjaurybė, turi stogą virš galvos. Tatai reiškia, kad kažkas užstoja, globoja, išsuka, padarius kokią kiaulystę ar dar blogiau — apsivogus. Kai virš galvos turi tokį stogą, nebaisu visokios, tipo, reorganizacijos, etatų mažinimai; neerzina viršininkas visokiais darbais. Gali sau ramiai patenkintas klaidžioti Feisbukų šalies džiunglėmis, jūromis ir kalnais. Niekas nė žodžio neišdrįs pasakyti, o jei rasis toks nemokša, tai baksteli pirštu į viršų — žiūrėk, koks virš manęs stogas.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 79 (10490)