Broliukai ir sesikės, gyvenimas nelekia tiesia vaga. Ne, jis raitosi it žaltys, strykčioja it zuikis, blaškosi tarytum pelę gaudanti lapė. Tą gyvenimo permainingumą savo kailiukais patyrė ir valstiečiai dvarponiai Imantas Žandaras bei Vilmutė Valstietė. Nu, be valdžios liko, o manė maudysis joje iki pasaulio pabaigos. Gal dar ilgiau, bo, Žandaras su Vilmute tokie savimi pasitikintys, kad viliasi ir pasaulio pabaigą pergyventi.
Nu, išsprūdo iš godžiai suriestų nagų ta valdžia. Ką darysi, reikia kuo nors užsiimti. Ir štai markizas Karabasas, valstiečių dvarponių valdovas, sumanė statyti daug malūnų. O Vilmutei galva plyšta nuo Žandaro zyzimo: rask man darbą, į rankas ne mažiau kaip štuką auksinų, bo, baisiai daug kainuoja visuomeninis civilinės metrikacijos funkcijų tvarkymas su Pelene Zaksaite.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 1 (10412)