Broliukai ir sesikės, ar žinot, kaip buvo sutvertas pasaulis? Nežinot. Mokyklose pripučia visokių miglų apie didžiuosius visatos sprogimus, tamsiąsias energijas ir materijas, genetinius kodus ir kitokius vėjus. Ne taip viskas tvėrėsi.
Labai seniai skendėjo visa planeta aklinoje tamsoje, visur tyvuliavo vien vandenys. Ir tuose bekraščiuose vandenynuose valtele irstėsi Nunadievis ir Velnias. Gal broliai, o gal ir ne — nė patys to nežinojo. Kaip ir nesuvokė, kiek laiko irstosi. Laikas jiems neturėjo reikšmės: pasiirsto, nusnūsta, vėl griebia irklus. Bet kipšo būta nenuoramos, smalsaus. Kartais jis paklausdavo: o kas ten, vandenų gilumoje?
Gelsvai spindėjo Nunadievio akys, o Velnio žaižaravo raudonai, ir matė jie vienas kitą. Kartą kipšui dingtelėjo: tas pats per tą patį — miegas, irklai. Ir sako nelabasis Nunadieviui: „Ar tau neatsibodo?“ Nunadievis pasikrapštė nosį, nusičiaudėjo, liepė Velniui nerti į gelmes ir pririnkti akmenukų. Na, kai raguotasis pribėrė valtyje akmenukų, anuos Nunadievis pažėrė aukštyn ir taip sužibo žvaigždės. Dabar linksmiau: irstosi abu, žvaigždeles skaičiuoja. Ale nuobodulys visvien kipšą graudžia: kiek skaičiuos,— jau suskaičiavo ir perskaičiavo. O kodėl taip tamsu, net irklų galų nesimato? Išspyrė Nunadievis kipšą iš valties, kad šis iš gelmių išluptų didelį akmenį. Stenėdamas nelabasis tą akmenį įritino valtin, Nunadievis metė aukštyn ir plykstelėjo Saulė. Akys abiem išsprogo: visur vien vandenys.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 60 (10372)
