Nerimdaičių praeities fragmentai

Šis straipsnis nėra Nerimdaičių istorija – ji dar laukia, kol bus parašyta, atlikus platesnius tyrinėjimus. Reikėtų plačiau apžvelgti medicinos punkto, mokyklos, kultūros centro, bibliotekos, kolūkio veiklą, miestelio urbanistinę plėtrą. O kol kas straipsnyje pateikiami Nerimdaičių praeities fragmentai, kiek įmanoma juos susisteminus.
Straipsnis parengtas knygai apie Nerimdaičius, kuri bus išleista miestelio bendruomenės iniciatyva. „Kalvotojoje Žemaitijoje“ skelbiamas sutrumpintas variantas.

Alvydas Ivoncius

(Tęsinys. Pradžia Nr. 83)

Privačios valdos Nerimdaičiuose
XVIII a. pabaigoje, Rusijai užgrobus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Nerimdaičiai prarado karališkojo (valstybinio) kaimo statusą ir tapo privačia nuosavybe.
1902 m. Lvove periodiniame leidinyje „Przewodnik naukowy i literacki“ išspausdintas Mykolo Eustachijaus Brenšteino darbas „Telšiai. Miesto ir seniūnijos istorija“. Tai – pirmoji Telšių istorija, kurioje aprašomi ir dvaro reikalai. Sutrumpinta veikalo versija Vacio Vaivados iniciatyva paskelbta 1989 m. „Telšių laikraštyje“ (ankstesnis „Kalvotosios Žemaitijos“ pavadinimas). Pagal M.Brenšteiną, 1665 m. Telšių seniūnija susidėjo iš 522 valakų (Telšių miesto ir 28 kaimų), činšą mokėjo 434 valstiečiai.
Pasak Mykolo Eustachijaus Brenšteino, karalius Stanislovas Augustas 1773 m. Telšių seniūniją valdyti iki gyvos galvos perleido savo numylėtiniui grafui Juozapui Zabielai. Jis 1794 m. pakartas Varšuvoje per sukilimą už tėvynės išdavystę. Jo atminimui mūsų rajone liko Juozapavo kaimas, nes jame jis įsteigė dvarą. 1797 m., atsižvelgdamas į Juozapo Zabielos „nuopelnus“ ir tragišką jo mirtį, caras Pavelas I Telšių seniūniją, išskyrus miestą, padovanojo grafo žmonai Marijai iš Sovolevskių giminės (1766-1843) ir jos sūnui Henrikui (1785-1850). Marija netrukus ištekėjo už Liudviko Simono Gutakovskio (1738-1811), kuris ir valdė caro „dovaną“, kol Henrikas buvo nepilnametis. Zabielos nuolat gyveno Varšuvoje, Juozapave apsilankydavo labai retai, užtat prasiskolino ir teko pardavinėti Telšių dvaro žemes ir kaimus. Kai Henrikas Zabiela suaugo, jam atiteko tik menka turto dalis. Jis toliau pardavinėjo Telšių seniūnijos žemes, kol galiausiai po jo mirties našle likusi žmona Gabrielė galutinai viską išpardavė. Buvęs Telšių karališkasis dvaras, seniūnija, susiskaidė į gausybę smulkių valdų.
Gabrielė Gutakausytė-Zabielienė (1788-1865) buvo Liudviko Gutakovskio, Henriko patėvio, dukra.
Dalį Nerimdaičių kaimo tarp 1854-1856 metų nusipirko kunigas Baltramiejus Kristutis ir 1860 m. pastatė Nerimdaičių bažnyčią, kuriai padovanojo dalį įsigytos žemės.
Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomas Napoleono Tito Gorskio 1858 m. testamentas. Jame parašyta, kad testatorius 1853 m. birželio 3 d. aktu už 32000 rublių iš dvarininkės Gabrielės Zabielienės, Liudviko dukters iš Gutakovskių giminės, nusipirko 75 valakus ir 5 margus žemės su 70 vyriškos lyties „dūšių“ (baudžiauninkų) Laukstėnų ir Nerimdaičių kaimuose. Vėliau jis iš tos pačios dvarininkės nusipirko žemę su valstiečiais Pielių ir Sukinių kaimuose.
Pagal Kauno gubernijos Telšių apskrities 1868 m. žemvaldžių sąrašą, valdą Nerimdaičiuose ir Sukiniuose (įrašyta bendrai) turėjo Napoleonas Titas Gorskis, Biržuvėnų dvaro savininkas.
Pagal šį sąrašą, nedidelius dvarelius Nerimdaičiuose turėjo kunigui Baltramiejus Kristutis, Feliksas Karpavičius, Antanas Lukaševičius, Rapolas Plesnevičius, Joachimas Prželgovskis, Feliksas Radvilavičius, Anikletijus Radvilavičius, Stanislovas ir Uršulė Stulpiai, Marijona Filipavičienė.
Vadinasi, nelaimėlio Juozapo Zabielos ir jo paveldėtojų turtas Nerimdaičiuose atiteko gana gausiam būreliui asmenų.
Iš tėvo Napoleono Tito Gorskio žemę paveldėjo jo sūnus Antanas.
Pagal 1889 m. Kauno gubernijos žemvaldžių sąrašą, valdas Nerimdaičiuose turėjo: Feliksas Karpavičius, Antanas Lukaševičius, Pranas Pržialgovskis, Vincentas Radvilavičius, Uršulė Stulpino (taip rusiškai įrašyta pavardė), Marijona Filipavičienė.
1859 m. Kauno gubernijos apgyvendintų vietų pagal parapijas sąraše įrašyta, kad kaimas priklausė dvarininkui, nenurodant jo pavardės.
1870 m. Kauno gubernijos gyvenamųjų vietovių sąraše įrašyta, kad kaime Nerimdaičiai I dvidešimt dešimtinių žemės turėjo Radvilavičius, o kaime Nerimdaičiai II valdą, taip pat nedidelę, 22 dešimtinių, turėjo Lukoševičius. Kaimas priklausė Niurkių bendruomenei. Kita Nerimdaičių dalis, priklausiusi Pielių bendruomenei, buvo Gorskių valda. Radvilavičiaus valdoje gyveno 25 „revizinės sielos“, o Lukoševičiaus žemėje jų nebuvo. Nerimdaičiuose, kaip Gorskių valdoje, būta 194 dešimtinių žemės, kurioje gyveno 14 „revizinių sielų“ ir 6 bajorų šeimos. Visi valstiečiai jau buvo pradėję iš dvarininkų išsipirkinėti žemę.

Gyventojai
Nerimdaičių, kaip ir aplinkinių kaimų, gyventojai vertėsi žemdirbyste. Minėta, kad greičiausiai nuo XV a. Nerimdaičiai priklausė karališkajam Telšių dvarui (tenutui, seniūnijai). XVI a. įgyvendinus Valakų reformą jiems buvo skirtas valako ploto žemės sklypas. Karališkieji valstiečiai dažniausiai nėjo lažo, kartais atlikdavo kai kurias prievoles. Jie privalėjo mokėti nustatyto dydžio činšą – mokestį. Kaip minėta, nuo XVIII a. pabaigos Nerimdaičiai atiteko grafo Juozapo Zabielos našlei Marijai ir jos sūnui Henrikui. Tad ir nerimdaitiškiai tapo jų, o vėliau, Zabieloms išpardavus Telšių seniūnijos kaimus, kitų žemvaldžių pavaldiniais, kol po baudžiavos panaikinimo Lietuvoje 1861 m. jiems leista išsipirkti žemę. Tai užtruko keliasdešimt metų.
Gyventojų skaičių Nerimdaičiuose nustatyti sunku dėl negausiai išlikusių istorinių šaltinių. Pagal Telšių seniūnijos 1665 m. inventorių, Nerimdaičiuose buvo 11 dūmų (ūkių sodybų). Manoma, kad vidutiniškai viename dūme galėjo gyventi 6-7 žmonės. Taigi 1665 m. Nerimdaičiuose galėjo gyventi apie 66-77 žmonės, bet ar tiek buvo, abejoti verčia faktas, kad valstiečiai dirbo tik menkas valako dalis. 1677 m. inventoriuje įrašyta 15 dūmų šeimininkų. Kaime galėjo gyventi apie 90-105 žmonės, bet vėlgi viena šeima tebedirbo tik menką valako dalį, kas verčia abejoti buvus gausesnes šeimas.
1738 m. inventoriuje įrašyti vos du ūkių šeimininkai, gyventojų tikriausiai būta mažiau nei 15.
Pagal Telšių bažnyčios parapijiečių 1853 m. sąrašą, Nerimdaičiuose gyveno 196 žmonės (sutuoktiniai, jų tėvai, našliai, vaikai, samdiniai). Tačiau tai ne visi Nerimdaičių gyventojai, kadangi dalis kaimo priklausė Tryškių parapijai. Pagal 1859 m. Telšių vyskupijos parapijų kaimų sąrašą, Tryškių parapijos Nerimdaičių kaime gyveno 43 žmonės, o Telšių parapijai priklausiusioje kaimo dalyje – 216 žmonių. Vadinasi, 1853 m. Telšių parapijiečių sąraše surašyti ne visi Nerimdaičių gyventojai – trūksta gyvenusių Tryškių parapijai priklausiusioje kaimo dalyje.
1903 m. Kauno gubernijos apgyvendintų vietų sąraše Nerimdaičiai itin suskirstyti, nurodant, kur ir kiek gyveno žmonių: Nerimdaičių dvaras – 45, miestelis – 128, vienkiemis – 6, dvaras – 70, pirmieji Nerimdaičiai – 12, antrieji Nerimdaičiai – 10, tretieji Nerimdaičiai – 85, vienkiemis – 7, palivarkas – 44. Iš viso Nerimdaičių miestelyje ir kaime gyveno 407 žmonės /15/.
Telšių vyskupijos konsistorijos 1906-1907 metų byloje dėl Nerimdaičių filijinės bažnyčios parapijiečių prašymo įsteigti savarankišką Nerimdaičių bažnyčios cirkulį pateikiamas 1906 m. Nerimdaičių gyventojų sąrašas. Pagal jį, Nerimdaičiuose gyveno 151 vyriškos, ir 195 moteriškos lyčių asmenys, iš viso 346 žmonės 58 šeimose. Kadangi tokius ir panašius prašymus galėjo pasirašyti tik ūkių šeimininkai (ne samdinių šeimos), galima numanyti Nerimdaičiuose buvus 58 sodybas-ūkius. Tiesa, neaišku, ar visi sutiko pasirašyti prašymą dėl cirkulio įsteigimo.
Broniaus Kviklio enciklopediniame veikale „Mūsų Lietuva“ rašoma, kad 1923 m. Nerimdaičių miestelyje buvo 10 sodybų su 69 gyventojais, o kaime – 58 sodybos su 366 gyventojais.
Pagal naujausią „Visuotinę lietuvių enciklopediją“, Nerimdaičiuose gyveno žmonių: 1959 m. – 378, 1970 m. – 320, 1979 m. – 315, 1989 m. – 348, 2001 m. – 349. Informaciją pratęsia „Vikipedija“: 2011 m. gyveno 281, o 2021 m. – 228 žmonės.

Administracinė priklausomybė, ūkis
Nerimdaičiai šimtmečius priklausė Telšių valsčiui, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1527 m. Po baudžiavos panaikinimo 1861 m., įvykdyta administracinė reforma, įsteigiant kitus valsčius ir su kitokiomis funkcijomis. Šie valsčiai turėjo savivaldą, buvo suskirstyti į bendruomenes. 1863 m. įsteigtas Gadūnavo valsčius, kuriam priklausė Nerimdaičiai, Trimėsėdis, Niurkiai, Virmėnai bei kiti kaimai. Pagal 1870 m. Kauno gubernijos administracinį sąrašą, Būgeniai buvo valstybinis kaimas ir priklausė Micaičių bendruomenei. Niurkiai, Virmėnai ir Nerimdaičiai buvo Niurkių bendruomenėje. Tačiau Nerimdaičių palivarkas priklausė Pielių bendruomenei, Niurkiuose ir Nerimdaičiuose valstiečiai žemę valdė jos išsipirkimo teise.

(Bus daugiau)

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas