Kelionė po protėvių mitologines erdves
(Pabaiga. Pradžia Nr. 55,57,58)
Šiuo straipsniu baigiame kelionę po protėvių mitlogines erdves. Žinoma, ne viską aplankėme ir ne apie viską papasakojome: daug padavimų tebėra kraštotyrininkų užrašuose, archyvų lobynuose.
Alvydas Ivoncius
Niūrūs prisiminimai apie švedmetį
Į pietryčius nuo Žarėnų buvo Šilų kaimas su kalneliu ir mažu ežerėliu. Kalnelį Panų suolu vadindavo. Kadaise, kariaujant su nuožmiais švedais, žemaičių kariai apsirengdavo merginų rūbais ir, sėdėdami ant kalnelio, moteriškais balsais viliodavo užpuolikus. Kai tik kuris prisiartindavo, tuoj galą gaudavo, o kūną paskandindavo ežerėlyje. Todėl žmonės tą ežerėlį Švedežeriu praminė, o jo gelmėse tebeguli atėjūnų ginklai.
Žarėnų parapijos žmonės tikėjo seniai Saločio ir Kliokio ežerus buvus vienu vandens telkiniu. Kai ežerai nuseko, tarp jų atsirado tarpas. Čia senovėje švedai užkasė savo lobius. Daug kas jų ieškojo, bet vien nelaimes savo gyvenimui rasdavo.
Plinijos kalnas atsiradęs šitaip. Labai seniai švedai padėjo lenkams kariauti su maskoliais. Su vietiniais gyventojais jie nenorėjo bendrauti, todėl išsimūrijo palocius, apipylė juos žemėmis. Prie to kalno ganėsi arkliai.
Rajone žinoma liaudiškos christianizacijos vieta — Panų kalnas. Gali būti, anksčiau čia būta pagoniško alkakalnio — šventyklos. Pasakojama buvus bažnyčią, kurioje nuo švedų slėpėsi merginos ir meldėsi. Jas švedai nužudė. Kiti sakydavo esą čia stovėjo vienuolynas, kuriame gyveno jaunos vienuolės — panos. Dar kitame pasakojime jos įkurdintos urve, kuriame slėpėsi nuo švedų. Kai kartą išėjo vandens, švedai jas pamatė ir nužudė. Padavimuose apie žuvusias merginas minimi įvairūs skaičiai: nuo trijų iki dviejų tūkstančių. Bet pasakojama ir kitaip: čia palaidoti 200 jaunuolių, sukilusių prieš švedus.
Kalvelės papėdėje tryško stebuklingas šaltinis. Manyta, kad bėgantis rudas vanduo yra prieš švedus sukilusių ir žuvusių jaunuolių kraujas.
Stebuklingi ir pavojingi vandenys
Keliaujant į Luokę, pravartu aplankyti senuosius Biržuvėnus. Ir ne vien dėl dvaro. Už jo, miške, yra dauba, vadinama Laumės Pėda, su trykštančiais stebuklingais, gydančiais šaltiniais. Kadaise pro šią vietą keliavo Laumė ir įspaudė pėda tą daubą. Žmonės labai gerbė šią vietą — prie pušies prikalė Šv.Marijos koplytėlę, apkabinėdavo įžadus davusiųjų šventais paveikslėliais, kryželiais, rožančiais. Ypač šaltinio vanduo esą padeda gydant akis.
Jokšų kaimą pratekančioje Virvytėje žvejams derėtų pasisergėti. Mat čia prie Didžiosios lankos yra gili sietuva. Kartą žvejai toje lankoje regėjo šienaujantį ponaitį. Paslaptinga jėga ėmė traukti žvejus į sietuvą, jie vos išsigelbėjo. O grįždami pamatė nešienautą lanką ir suprato, kad tai būta velnio darbo.
Senovėje vietoj Luokės ošė didžiulė giria. Kartą pro ją važiuojantį žmogų sudraskė lokys. Vėliau toje vietoje atsirado kaimelis, kurį žmonės pavadino Luoke. Vienąkart žemaičiai, susirinkę netoli Šatrijos, laukė atjojant su kariuomene kunigaikščio Vytauto. Ta vieta, kur buvo susirinkę žmonės, pavadinta Lauke. Pasakojama apie vardo kilmę ir kitaip. Esą netoli Šatrijos buvo pastatyta bažnyčia, kad žmonės pagonybę greičiau mestų. Tik arti kitų bažnyčių nebuvo, pastatytoji laukė naujų. Todėl ir vieta pavadinta Lauke.
Meistro sapnas ir užkeikti lobiai
Piečiau Luokės yra Žaduvėnų kaimas. Kartą turtingas ūkininkas paprašė mėgstančio išgerti, todėl neturtingo, meistro pastatyti namą. Pamūrijęs pamatus, meistras prigulė pokaičio. Jį pažadino kažkoks ponaitis ir perspėjo trobos toje vietoje nestatyti, o pamatus perkelti keliais metrais toliau. Meistrui parūpo, kodėl? Ponas paaiškino esą čia paslėpti jo pinigai, o namas ant lobio bus pastatytas. Besikalbant meistras pastebėjo, kad pono nosis be skylučių. Tai buvo velnias. Meistras paklausė, ar galėtų išsikasti tuos pinigus. Ponas pasakė, kad ne: mat pinigai yra skirti dvyliktai kartai nuo savininko kartos. Dar pridūrė, kad meistras už pinigų iškasimą gali nukentėti.
Meistras įtikinėjo ūkininką pradėjus namą statyti blogoje vietoje: esą čia yra šaltinis. Bet ūkininkas neklausė įspėjimo, todėl meistras papasakojo apie sapną. Apsidžiaugęs ūkininkas išsikasė pinigus, siūlė jų ir meistrui, tik šis atsisakė: geriau jau teduoda pilną vežimą maisto. Neilgai ūkininkas naujoje troboje gyveno. Vos išleido vienturtę dukrą už vyro, tas ją užmušė. Nuo to susirgo žmona, kuri, susukta į kamuolį, cypė net penkis metus, kol mirė. Pats ūkininkas greitai apako.
Užkeikti lobiai
Pro Byvainės girią prancūzai ar švedai vežėsi karstą. Kareiviai nežinojo, kas jame. Girioje jiems liepė užkasti tą karstą. Po karo vienas prancūzas sugrįžo, ilgai ieškojo, bet nieko nerado. Paskui papasakojo žmonėms, kaip viskas nutikę. Karstas buvęs toks sunkus, kad kareiviai suprato jame ne numirėlį, o brangenybes gulint. Užkasus karstą, į pušį buvo įkaltas durklas, rodantis lobio kryptį. Žmonės ieškojo to lobio, tačiau nieko neaptiko. Kitąsyk tokiam valstiečiui pavyko rasti, įbedus žemėn laužtuvą — suskambėjo auksas. Tik staiga giria sudundėjo, sugriaudėjo. Žiūri valstietis: atlekia į jį švedų kariai: šaudo, mojuoja kardais. Valstietis spruko.
Byvainės girioje kelmus rovė smaldegys. Paskui juos skaldydamas aptiko įkaltą durklą, bet — varge — negalėjo atsiminti, kurioje vietoje tą kelmą išrovė, todėl nerado lobio.
Švedų lobiai paskandinti ir Masčio ežere. Bet ir jie užkeikti, todėl niekas neranda.
Sakoma, Sakelinės dvaro ponas išsiuntė tarnus į bažnyčią, o pats pasiliko su vienu baugiu liokajumi. Užrišęs tam liokajui akis, nusivedė į rūsį, nuėmė raištį. Tik tuomet liokajus suprato esantis kažkokiame rūsyje, kuriame stovėjo pilna brangenybių statinė. Ponas ją liepė užmūryti sienos angoje. Po kelių savaičių ponas mirė. O liokajus apieškojo visus jam žinomus dvaro rūsius, bet nė vietos, kur užmūrijo statinę, nerado.
Tauragės kalnas
Prie Virvytės, pavažiavus nuo Šiaulių-Palangos plento į pietus, Buišų kaime dunkso mažai kam žinomas Tauragio piliakalnis. Sakoma, tai ne šiaip kalva, o užpilta bažnyčia. Ganydami vaikai girdėdavo skambant skambaliukus, o viena moteris susapnavusi: kalno viduje yra Šv. Panelės Marijos paveikslas, jį reikia paimti ir pristatyti į Ubiškės bažnyčią. Aišku, moteris kasti urvo kalne nepajėgi, ir stebuklingas paveikslas vis dar laukia savo išgelbėtojo. Dar sakoma esą kūdroje, netoli piliakalnio, kyšojęs senovinės patrankos vamzdis, kol ginklas galiausiai visai prasmegęs.
Dievas paskyrė vietą bažnyčiai
Tryškiuose vienoje sodyboje dunkso akmuo. Netoliese jo žemėje buvo rastas dar vienas — su dubenėliu, skirtas pagoniškoms apeigoms. Pasakota čia buvus pirmąją Tryškių bažnyčią. Kur dunkso akmuo, ten buvo durys.
Esą vienas ponas liepė pastatyti naują bažnyčią. Bet joje vaidenosi nelabieji, baltos žmogystos. Ponas su kunigu pastatė naują bažnyčią, joje vėl vaidenosi. Tuomet nutarta bažnyčią statyti dideliame klevyne prie Virvytės. Vos baudžiauninkai pradėjo kirsti medžius, kilo didžiulė vėtra, nunešusi kryžių. Nors ir ieškojo, jo nerado. Po kelių savaičių kryžių uogaudamos aptiko moterys. Ponas suprato, kad taip pats Dievas paskyrė vietą bažnyčiai ir pastatė. Čia ji tebestovi ir dabar.
Kraupūs vaiduokliai
Kraupiomis sakmėmis apvelta ir „svieto lygintojo“ Tado Blindos mirtis. Pasakota esą kartą vakare pro Luokės kapines važiavęs Biržuvėnų ponas. Žiūri: laužas kapinėse liepsnoja. Smalsumo sugundytas nuėjo pažiūrėti. O apie laužą sėdi vienmarškiniai vyrai, geria liepsnas iš numirėlių kaukolių. Vienas toks aukštas, Blindos šmėkla, atsistojo ir pasiūlė ponui išgerti iš tokios „taurės“. Ponas persigando, norėjo šauti į šmėklą, bet prisiminė: negalima, nes tuomet vaiduokliai jį gyvą sudraskys. Persigandęs ponas šoko į vežimaitę, sudrožė arkliams ir nė neprisiminė, kaip į Biržuvėnus nurūko.
Pasakota ir kitaip. Kur Blinda palaidotas, laidojo pakaruoklius ir kitus nelaimėlius. Čia palaidoti ir Pirmojo pasaulinio karo metais nužudyti rusų karo belaisviai. Pasakota: tų belaisvių šmėklos, susikibusios rankomis, šoka apie Blindos kapą dainuodamos: „Dar mes turim kelionėlę pas Žemalės klebonėlį…“
Nenuoramos velniai
O apie velnius — apstu pasakojimų. Jie ir žmones klaidino, ir lažinosi su jais. Štai kas pasakota apie vieną akmenį.
Keliaujant iš Telšių į Lieplaukę, netoli Siraičių dvaro, prie kelio yra akmuo su kryžiumi. Akmenį čia apie 1873 metus pastatė Siraičių dvarininkas Andrijauskas, kaip padėką Dievui už tai, kad liko gyvas po dešimties metų tremties į Sibirą už sukilėlių rėmimą 1863 metais. Pasakota esą šį akmenį kadaise nešė velnias sudaužyti Telšių bažnyčiai, bet užgiedojo gaidys ir teko sprukti. Paskui velnias apsigyveno tame akmenyje ir krėtė visokias bjaurias išdaigas. Siraičių dvarininkas, nusprendęs nelabąjį nubaidyti, ant akmens pastatė kryžių ir dar iškirto įdubėlę Dievo Motinos paveikslui. Sunerimęs kipšas paklausė, o kur jam dingti? Kunigas liepė tupėti po šventuoju paveikslėliu. Įpykęs velnias tėškėsi į akmenį, palikdamas ragų, barzdos žymes.