Lapkričio 8 d. rungtynėmis Marijampolėje prieš vietos „Sūduvą“ mūsų miesto futbolo klubas baigė šiemetinį sezoną. Nors paskutinėje dvikovoje telšiškiai didesnę pirmo kėlinio dalį pirmavo po taiklaus Ronaldo Sobowalės smūgio, pačioje kėlinio pabaigoje du vienas po kito praleisti įvarčiai, kaip vėliau paaiškėjo, nulėmė šeimininkų pergalę ir neleido mūsiškiams pakilti bent vienu laipteliu aukščiau. Tad šeštoji vieta ir toliau lieka didžiausiu kada nors Telšių futbolo istorijoje pasiektu laimėjimu. Viena vertus, neblogai mažiausią biudžetą lygoje turinčiam Žemaitijos sostinės klubui. Kita vertus, apmaudu, kad nepavyko pakilti keletu laiptelių aukščiau, nors atrodė, kad būta istorinio šanso.
Stasys Katauskas
Sezonas
Svajonės laimėti medalius ar bent patekti į kitų metų euroturnyrus užėmus nors ketvirtąją vietą, išties atrodė realios. Bene pirmąkart per visą rungtyniavimo aukščiausioje lygoje laikotarpį komanda išsaugojo branduolį nuo praėjusių metų. Ir, ko gero, šiemet matėme stipriausią sudėtį „Džiugo“ istorijoje. Tris ketvirtadalius ilgo, devynis mėnesius trunkančio čempionato telšiškiai beveik nekrito žemiau trečiosios pozicijos. Deja, paskutiniame rate jėgų nebeužteko.
Trumpesnis nei daugumos pagrindinių varžovų atsarginių suolelis, svarbiausių žaidėjų traumos, prisirinktos raudonos ir geltonos kortelės, keliuose svarbiuose mačuose, neleidusios „Džiuge“ iš esmės nepakeičiamiems futbolininkams išbėgti į aikštę, savo padarė. Galiausiai, vietomis ir fortūna nusigręžė, būta abejotinų teisėjų sprendimų, būta šiurkščių pačių futbolininkų klaidų. Sezono gale dėl visų šių priežasčių komandai nepavyko išlaikyti visą čempionatą turėto tempo. Po lygiųjų Telšiuose prieš FC „Hegelmann“ klubą, galimybės pakilti aukščiau beliko teorinės. Galutinai jos išsisklaidė nepavykus namie įveikti ketvirtoje vietoje likusių FK „Transinvest“ futbolininkų. Dar anksčiau buvo prarasta galimybė iškovoti Lietuvos futbolo taurę, kuomet išvykoje jau ketvirtfinalyje apmaudžiai pralaimėta šiemet gana prastai rungtyniavusiam FA „Šiaulių“ klubui.
Tad vertinant šiemetinį „Džiugo“ pasirodymą, lieka apgailestauti, kad istoriniu galėjęs tapti sezonas, tokiu netapo. Tiesa, telšiškiams netrūksta pagyrų ir gražių žodžių iš įvairių čempionatą vertinančių futbolo specialistų. Išskiriamas ir neabejotinas klubo terenerio Andriaus Lipskio indėlis. Pagyros tikrai turi pagrindo. Eilinį sykį mažesnį nei visų kitų oponentų biudžetą turinčiam klubui nelengva surinkti su gerokai turtingesniais varžovais galinčią konkuruoti komandą. Bet FC „Džiugo“ treneriams ir vadovams jau ne pirmus metus tai pavyksta. Kaip išsitarė vienas sidabro medalius laimėjusios „Sūduvos“ atstovų Dalius Matvejevas, „Telšių klubas su turimais resursais atlieka fantastišką darbą, galite tik didžiuotis, nežiūrėdami į jokias vietas lentelėje“.
Simboliškas įvartis
Ir tikrai galim didžiuotis. Pasiektą šeštąją vietą reikia vertinti. Tačiau mūsų klubas turi ir artimiausiu metu, matyt, turės panašias kaip šiemet finansinių galimybių ribas. Be to, sunku patikėti, kad antrus, trečius metus iš eilės taip banguotai žais, tiek taškų barstys Kauno ir Vilniaus „Žalgiriai“ (užėmę atitinkamai pirmąją ir trečiąją vietas), ta pati „Sūduva“. Anksčiau ar vėliau turėtų savo potencialą išnaudoti ir daug turtingesnis FK „Panevėžio“ klubas, šiemet likęs telšiškiams už nugaros. Nežinia, ar ateinančiame sezone bebus tokia gera galimybė kovoti dėl aukštų pozicijų kaip šiemet. Todėl gaila, kad nepavyko pakilti bent dviem laipteliais aukščiau ir pagaliau patekti į euroturnyrą.
Tokių apmąstymų kontekste savaip simbolišku viso sezono momentu radosi dar kovo mėnesį Vilniuje, „Sportimos“ manieže, įmuštas nuostabus džiugiečio Denyso Bunčiukovo įvartis į FK „Riterių“ vartus. Puikus smūgis iš savo aikštės pusės, galėjęs tapti vienu gražiausių viso čempionato įvarčių. Bet netapo. Nes gegužę, pašalinus iš pirmenybių FK „Riterių“ klubą, visi šio klubo rezultatai, žaidėjų sužaistos minutės ir įmušti įvarčiai buvo anuliuoti. Anuliuotas buvo ir šis D. Bunčiukovo įvartis. O į miesto futbolo istoriją 2026-ieji įeis tik kaip sezonas, kur antrąsyk užimta šeštoji vieta.
Kas įsiminė?
Futbolininkų treniruotės ant apledėjusio sniego prieš prasidedant čempionatui. A. Tapino, R. Burgailos ir M. Kasperūno ištįsę veidai po pirmųjų čempionato rungtynių Vilniuje, kuriose šauniai kovojęs FC „Džiugas“ 3:2 įveikė futbolo tinklalaidžių avansu išliaupsintą vietos „Žalgirį“, triuškinanti pergalė Telšiuose prieš FK „Panevėžį“, dramatiškos kelių kitų rungtynių pabaigos, efektingi Valentino Wermeuleno įvarčiai, rezultatyviausio komandos žaidėjo R. Sobowalės smūgiai ir prasiveržimai, keli rezultatyvūs Deitono Vinckaus reidai, Gastono Romano, Denio Ževžikovo ir D. Bunčukovo perdavimai, Bacary Sane trauma, puikus Nikitos Pavlovskio žaidimas, už ką šis futbolininkas pelnytai pirmąkart „Džiugo“ istorijoje buvo pakviestas į Lietuvos nacionalinę futbolo rinktinę.
Įsiminė ir pergalinga baudinių serija taurės aštuntfinalyje Telšiuose prieš Gargždų „Bangą“, „Džiugo“ aistruolių eitynės nuo Turgaus aikštės iki stadiono, daugybė kitokių dalykų. Visko ir neišvardinsi. Tačiau kartu įsiminė ir neįprastai prastos kokybės mūsų stadiono aikštė, šiemet tokia buvusi ne tik vėlyvą rudenį, bet ir vasarą, kada paprastai sąlygos futbolui Telšiuose būdavo geros. Įsiminė ir antrus metus trukusi bei nežinia kiek ateityje užsitęsianti situacija, kuomet gerą trečdalį čempionato telšiškiai negali žaisti savo mieste. „Kou futbuols dvijusi angarusi geriau už futbuolą „Ateities“ aikštie“ – tokį plakatą pirmosiose čempionato rungtynėse Vilniuje buvo iškėlę ištikimiausi „Džiugo“ aistruoliai.
Kontekste, kuomet Top lygos rungtynes buvo leista vykdyti pripučiamame Panevėžio manieže, kur beveik nėra vietos žiūrovams ar menkai kuo nuo mūsų „Ateities“ aikštės tesiskiriančiame Gytarių stadione prie Šiaulių, draudimas „Džiugui“ pavasarį žaisti Telšiuose atrodo nelogiškas.
Fanai
Ištikimiausiems komandos gerbėjams sezonas dar įsimins ir vidiniais fanų bendruomenės pokyčiais bei tuo, kad tribūnoje šiemet pagaliau ėmė rodytis būrelis jaunesnių veidų. Kol kas tie jaunesnio amžiaus aistruoliai aktyviausiųjų būryje būna dar ne visose rungtynėse, dar sunku pasakyti, ar užsibus, ar įsitvirtins tribūnoje. Bet keletą metų prieš tai jaunimo beveik iš viso nebūdavo. Nuo šiemet pamažu atsiranda.
Lėtai kinta ir „Džiugo“ fanų įvaizdis kitų komandų gerbėjų akyse. Žmonių su „Džiugo“ simbolika vis dažniau matyti nacionalinės rinktinės rungtynėse Vyčio tribūnoje. Baltijos taurės pusfinalio rungtynėse prieš Latviją lietuvius Vyčio tribūnoje aktyviai palaikė septyni „Džiugo“ aistruoliai. Ten būnant, teko išgirsti gražių žodžių apie telšiškių kuriamą komandos palaikymą iš kitų klubų ultrų. Nors išties gero lygio telšiškių kuriamas palaikymas dar gana retas, bet jau kelintus metus iš eilės klubo gerbėjai būna ir stengiasi palaikyti komandą visose be išimties oficialiose klubo rungtynėse, nepriklausomai nuo to, kur ir kada jos bevyksta. Kad ir kaip bežiūrėsi, tai rodo augančią futbolo kultūros brandą mieste. Ir tai svarbu, nes autentiška, nuo klubo nepriklausoma fanų bendruomenė yra svarbi visos miesto futbolo ekosistemos ir klubo kaip reiškinio dalis.
Statistika
Per visą čempionatą FC „Džiugas“ sužaidė 32 rungtynes ir iškovojo 11 pergalių. 9 rungtynės baigėsi lygiosiomis, 12 pralaimėjimais. Įvarčių santykis 43:48. „Džiugo“ garbę aikštėje šiemet gynė 24 futbolininkai. Daugiausiai kartų žaidė vartininkas Marius Paukštė, vienintelis išbėgęs į aikštę visose 32-ose čempionato rungtynėse. 31 kartą aikštėje pasirodė Jakubas Wawščykas ir Denis Ževžikovas, trisdešimt rungtynių sužaidė R. Sobowale.
Pastarasis futbolininkas įmušė daugiausiai – trylika įvarčių. Penkis kartus pasižymėjo Pedro Bahia, po 4 įvaršius pelnė Ibrahimas Cisse ir Denysas Bunčukovas, po 3 Denis Ževžikovas ir Valentino Wermeulenas. Po du kartus taikliai smūgiavo Brendanas Asamugha, Vilius Piliukaitis, Deitonas Vinckus ir Ikeras Scotto. Po įvartį pelnė Bacary Sane ir Tomas Stelmokas. Vieną įvartį įsimušė varžovai.
Kito čempionato teks laukti ilgus artėjančios žiemos mėnesius. Kol kas nežinia, kokios sudėties „Džiugą“ matysime būsimame sezone. Reikia tikėtis, klubas ir toliau sulauks paramos iš rėmėjų bei Savivaldybės, be ko joks aukšto lygio futbolas Telšiuose nebūtų įmanomas.

Leave a Reply