
Lapkričio 8-ąją Konstantinas Bučius pasitiko 101-ąjį gimtadienį. Per daugiau nei šimtmetį jo gyvenime tilpo ne tik dideli Lietuvos istorijos pokyčiai, sunkus darbas ir šeimos kūrimas, bet ir savomis rankomis statyti namai, ūkiškas gyvenimas, bitininkystė, tapusi kelių kartų tradicija. Apie savo bočių, jo gyvenimo kelią, būdą ir šeimai perduotas vertybes pasakoja anūkė Fausta Sabaliauskienė. Jos pasakojime atsiskleidžia tikras žemaitis – santūrus, darbštus, išradingas žmogus, kurio gyvenimo pavyzdys kalba garsiau už žodžius.
Ernesta Dačkevičienė
Nelengvas gyvenimo kelias ir savomis rankomis kurti namai
Konstantinas Bučius gimė 1925 metų lapkričio 8 dieną Ubiškėje, pasiturinčių ūkininkų Zofijos ir Liudviko Bučių šeimoje. Augo ūkiškoje aplinkoje, kur darbas, atsakomybė ir gebėjimas pačiam pasirūpinti savo gyvenimu buvo savaime suprantami dalykai. Jo vaikystė ir jaunystė sutapo su permainingu Lietuvos laikotarpiu – karu, pokariu, sovietine okupacija ir prievartiniu kaimo gyvenimo pertvarkymu. Anot Faustos, būtent šie išgyvenimai išmokė jį nepasikliauti vien aplinkybėmis, o pasitikėti savo rankomis, galva ir darbu.
1951 metų spalį Konstantinas vedė Elzbietą Gustytę. Jų santuokai nepritarė abiejų šeimų tėvai: Bučiams marti atrodė kilusi iš pernelyg vargingos šeimos, o Elzbietos tėvui nepatiko, kad dukters vyras, tuomet 26-erių, dirbo naujai įsteigto kolūkio traktorininku.
Pirmieji bendro gyvenimo metai nebuvo lengvi. Kaip prisimena vyresnioji dukra Albina, šeima nuolat kraustėsi iš vienų namų į kitus. Gaudavo apleistą kampą, kurį savo rankomis paversdavo jaukiais namais, tačiau netrukus vėl tekdavo išsikelti. Kartais perkeldavo darbovietė, kartais sutvarkyto būsto prireikdavo kitiems. Taip šeima gyveno įvairiose, jų pačių žodžiais tariant, „kveterose“.
Galiausiai Telšiuose gavo žemės sklypą ir ėmėsi statyti nuosavus namus. Dienomis Konstantinas dirbo vairuotoju mašinų ir traktorių stotyje, vėliau – Anulėnų tarybiniame ūkyje, o po darbo laukė statybos. Močiutė Elzbieta kasdien iš Brizgių kaimo į Telšius nešdavo vyrui pietus – daugiau kaip 17 kilometrų. Kol jis valgydavo, pati prisidėdavo prie darbų. Net rūsio žemes iš po namo abu išnešė savo rankomis, naudodami tik krepšius.
Tai buvo karta, kuri savo namus, gerovę ir ateitį susikurdavo pati. Nepritekliai, atsakomybė už šeimą ir nuolatinis prisitaikymas prie besikeičiančių laikų Konstantiną užgrūdino. Jis priklausė žmonėms, kurie daug nekalbėjo apie sunkumus – tiesiog padarydavo tai, ką reikėjo.
Bitininkystė – tradicija, prasidėjusi nuo bočiaus
Būtent Konstantinas Bučius pradėjo šeimos bitininkystės tradiciją, kuri šiandien jau apima kelias kartas. Pats jis visada laikė maždaug dvidešimt bičių šeimų. Bitininkauti iš jo išmoko sūnus Vytautas, dukra Violeta ir Faustos vyras Mindaugas. Bočiaus bityną vėliau perėmė Violeta, kuri sėkmingai bitininkauja iki šiol. Bitininkauja ir Vytauto sūnus, anūkas Andrius, kurio bitynai jau gerokai didesni – juose daugiau kaip šimtas bičių šeimų. Andrius dirba moderniai, remiasi mokslinėmis žiniomis ir šiuolaikiniais bičių priežiūros metodais.
Vis dėlto visų jų bitininkystės pradžia – bočiaus bitynas. Konstantinas nebuvo didelis patarimų dalytojas. Jo mokymas vyko darbais: reikėdavo būti šalia, stebėti ir mokytis. Bityne jis viską darydavo ramiai, atsakingai, neskubėdamas. Pasak Faustos, prie bičių, matyt, ir pats žmogus turi išmokti būti ramesnis.
Bočiaus fizinė jėga stebino net artimuosius – artėdamas prie devyniasdešimties, jis dar pats vienas kilnodavo avilius. Šiandien jis nebedirba taip, kaip anksčiau, tačiau bitėmis ir šeimos bitininkavimu tebėra labai susidomėjęs. Jam rūpi, kaip sekasi Violetai, Mindaugui ir Andriui, koks medunešis, koks medus, kaip gyvena bičių šeimos ir kokios atsiranda naujovės.
Taigi bitininkystė jų šeimoje nėra vien paveldėtas užsiėmimas – tai Konstantino pradėta tradicija, kurią tęsia vaikai ir anūkai.
Ūkiškas gyvenimas, išradingumas ir išskirtinė „Volga“
Nors šeima gyveno Telšiuose, Šviesos gatvėje, jų kasdienybė labiau priminė kaimą nei miestą. Kol turėjo jėgų, Konstantinas kartu su Elzbieta augino jaučius, laikė po dvi karves, paršiukus, vištas. Ūkis reikalavo nuolatinės priežiūros, pašaro, darbo ir atsakomybės.
Bočius buvo praktiškas, taupus, sumanus ir verslus žmogus. Jei reikėdavo ką nors padaryti, nelaukdavo, kol tuo pasirūpins kiti. Vis dėlto didelę dalį šeimos išradingumo, susijusio su daržais ir sodininkyste, Fausta priskiria močiutei Elzbietai. Ji buvo smalsi, mėgo naujoves, domėjosi įvairiais augalais ir gebėjo savo sumanymus paversti ne tik gražiais, bet ir pelningais darbais.
Visas penkiolikos arų sklypas aplink namus buvo išnaudojamas apgalvotai: vienais metais augino česnakus, kitais – braškes, vėliau atsirado rožių šiltnamis. Elzbieta ir Konstantinas buvo vieni pirmųjų, pradėjusių šiltnamiuose auginti paprikas. Tais laikais Lietuvoje tai dar nebuvo įprasta daržovė, žmonės nelabai žinojo, ką su ja veikti, o Elzbieta jau bandė ją auginti ir parduoti.
Prie naujų augalų atsiradimo prisidėdavo ir Ukrainoje gyvenęs močiutės brolis Vaclovas, atveždavęs įvairių sėklų. Jų darže ir šiltnamiuose atsirasdavo augalų, kurių aplinkiniai dar neaugino. Kieme augo ir didžiulis graikiškasis riešutmedis, toks įspūdingas, kad panašaus dydžio Telšiuose Fausta yra mačiusi tik Seminarijos sode. Medis subrandindavo porą ar trejetą bulvinių krepšių riešutų.
Šeimos ūkiškumą ir sumanumą liudijo ir juoda „Volga“ su raudonais minkštais apmušalais. Konstantinas buvo vienas pirmųjų telšiškių, įsigijusių tokį automobilį. Didžiąją dalį pinigų jis buvo sutaupęs pats, o trūkstamą sumą pasiskolino iš brolio Adolfo. Automobilį abu parsivarė iš Kaliningrado.
Bočius mokėjo tvarkyti pinigus, nebuvo linkęs lengvai jų leisti, tačiau nusprendęs ką nors įsigyti, tam jau būdavo pasiruošęs. Su „Volga“ jis daug šeštadienių vežiodavo jaunavedžius. Fausta iki šiol su šypsena prisimena, kad pirmasis jos darbas bočiui sugrįžus, buvo patikrinti automobilio sėdynių kišenes – gal piršliai bus palikę saldainių.
Šią istoriją šeima prisimena ir dėl močiutės Elzbietos, kuri buvo labai paprasta ir kukli moteris. Jai nuo pat pradžių buvo „sarmata“ važiuoti per miestą tokia prabangia mašina.
Žemaitiška ramybė, šeimos šiluma ir brangiausi prisiminimai
Konstantinas – tikras žemaitis: ramus, santūrus, tvirtas ir nešnekus. Jis niekada nebuvo linkęs daug aiškinti, pamokslauti ar garsiai reikšti savo nuomonės. Atrodo, per gyvenimą išmoko atsirinkti, kada verta kalbėti, o kada geriau patylėti.
Su žmona Elzbieta jie buvo tarsi ugnis ir vanduo. Ji – temperamentinga, energinga, nuolat turinti ką pasakyti ir ką veikti, o jis – ramybės įsikūnijimas. Bočius mokėdavo išklausyti, o gal ir ne viską išgirsti. Į emocingus žodžius dažniausiai nereaguodavo, nepasiduodavo ginčams ir tapdavo tvirta atrama, tyliai suvaldančia kasdienybės audras.
Tačiau ramumas nereiškė pasyvumo – jo rankos nuolat turėjo darbo, o galva – sumanymų. Kartu su Elzbieta jie užaugino tris vaikus – Albiną, Vytautą ir Violetą. Nors abu daug dirbo, bočius šeimoje buvo šiltas ir švelnesnis.
Mėgdavo vaikus pasisodinti ant kelių ir žaidindamas kartoti: „Veri veri peleli kuošeli, tam devi, tam devi, vo tam i nelėka…“ Pabaigoje visus pakutendavo ir pats juokdavosi kartu. Vaikams paaugus, mokydavo juos piešti namą, arklį, katiną, karvę. Tai nebuvo dideli gyvenimo įvykiai, tačiau iš tokių mažų akimirkų ir susideda brangiausi vaikystės prisiminimai.
Šeimos namuose buvo puoselėjamos ir tradicijos, kurias kūrė abu bočiai: močiutė rūpinosi maistu, šventėmis ir papročiais, o bočius – bitėmis, daržu, gyvuliais ir namų ūkiu. Kūčių stalui būdavo ruošiami namuose kepti kūčiukai, rauginamas avižų kisielius, verdami bočiaus užauginti ir iškulti kviečiai, valgomi su jo bitučių suneštu medumi.
Fausta iki šiol prisimena jų namų kvapus, skonius, žemaitišką šneką ir jausmą, kad ten visada yra vietos saviems. Elzbietos nebėra nuo 2019 metų, tačiau Konstantinas liko gyvas šeimos istorijos liudininkas.
Anot anūkės, iš jo labiausiai išmokta darbštumo, atsakomybės, taupumo ir gebėjimo nepanikuoti, susidūrus su sunkumais. Gal svarbiausia jo perduota pamoka – nereikia daug kalbėti apie tai, koks esi, jeigu gali tai parodyti savo gyvenimu. Jis niekada nesiekė būti pavyzdžiu, bet juo tapo.
101-eri metai – gyvenimo išmintis ir dovana šeimai
Paklaustas, kodėl taip ilgai gyvena, Konstantinas turi savą paaiškinimą. Sako, kad beveik nevartojo cukraus – vietoj jo visada rinkosi medų, o vietoj vitaminų valgė bičių duonelę ir žiedadulkes.
Jo giminėje būta ir tikrų ilgaamžių: bočiaus babūnėlė Petronėlė Lazdauskaitė gimė 1860 metais ir mirė 1962-aisiais, sulaukusi 102 metų. Taigi Konstantinas jau vejasi giminės ilgaamžiškumo rekordą.
Fausta mano, kad prie tokio amžiaus prisidėjo ne vien medus ar bičių duonelė, bet ir nuolatinis judėjimas, prasmingas darbas, atsakomybė, saikingumas, ramus būdas bei geri genai. Galbūt ir žemaitiškas užsispyrimas – jeigu jau gyventi, tai gyventi.
Šiandien jo gyvenimo tempas kitoks, tačiau jis vis dar domisi šeima, vaikais, anūkais, proanūkiais ir bitėmis. Jam įdomu, kaip sekasi dukrai Violetai, anūkui Andriui, Faustos vyrui Mindaugui, kokių naujų žinių ir metodų atsiranda šiuolaikinėje bitininkystėje.
Fausta sako, kad jai sunku išskirti vieną brangiausią prisiminimą. Bočius visą gyvenimą buvo šalia, tačiau nėra žmogus, iš kurio būtų galima išgirsti dešimt įspūdingų pasakojimų – jis tiesiog nešnekus. Jo paties gyvenimas yra istorija.
Brangiausias tas paprastas buvimas kartu, galimybė pasikalbėti ir žinoti, kad jis vis dar domisi jų gyvenimu.
O vienas ryškiausių vaizdinių – bočius bityne, ramiai, be skubėjimo ir užtikrintai atliekantis savo darbus, tarsi laikui jo rankos būtų mažiau pavaldžios nei kitų.
Galimybę šiandien būti kartu su 101 metų bočiumi, pasikalbėti, pasijuokti ir prisiminti Fausta vadina didžiule dovana bei privilegija. Kai artimam žmogui tiek metų, kitaip pradedi vertinti laiką. Nebereikia didelių progų, švenčių ar ypatingų įvykių – brangiausia tampa paprasta diena, kai gali atsisėsti šalia ir tiesiog pabūti.
Konstantino gyvenimas apima beveik visą šimtmetį Lietuvos istorijos, o jo paties sukurtas pasaulis gyvena vaikų, anūkų ir proanūkių gyvenimuose. Jo darbštumas, išradingumas, meilė žemei ir bitėms niekur nedingo – visa tai tęsiasi toliau.
Visos šeimos vardu Fausta jam taria ačiū už namus, kuriuos kartu su Elzbieta sukūrė, už pavyzdį, darbštumą, vyriškumą ir ramybę. Linki sveikatos, gražių dienų ir dar daug progų pasidžiaugti didele šeima.
O svarbiausia – kad jis dar galėtų stebėti, kaip jo kartu su žmona pasodinti gyvenimo medžiai leidžia naujas šakas.
Juk 101 metai – tai ne tik nugyventas laikas. Tai gyvenimas, kuris tęsiasi per mus.

Leave a Reply