Atšventusi aštuoniasdešimtmetį, rašys memuarus
Pedagogei ir aktorei, mamai ir močiutei LIUDAI SEBECKYTEI-LĖVERIENEI (g.1935 m.) birželio 9-ąją sukako aštuoniasdešimt metų. Kai sukaktuvių išvakarėse palinkėjau sveikatos, ilgų ilgų kūrybingų metų ir linksmai atšvęsti gimtadienį, Liuda prisipažino, jog jai didžiausia šventė, kai susirenka namiškiai — vaikai ir vaikaičiai. O jie aplankys šį savaitgalį.
Danutė Jackutė
Rūpi vaikaičiai
L.Lėverienė savo 75-ojo gimtadienio proga telšiškius kvietė į neįprastą susitikimą M.Vučetič monospektaklyje „Liubica — pirmasis daugiskaitos asmuo“ (režisierius Kastytis Brazauskas). Vėliau Žemaitės dramos teatro aktorė su šiuo spektakliu keliavo po rajono kultūros įstaigas, susitiko su Plungės žiūrovais. Pašnekovės pasiteiravome, kokie paskutiniai praėję penkeri metai ir ką prasmingo nuveikė.
„Juos skyriau vaikaičiams, kurių turiu penkis. Pirmiausiai padėjau pasiruošti skaitovų konkursams ir telefonu diktavau tekstus regėjimo negalią turintiems dvyniams šešiolikamečiams Pauliui ir Vytautui,“— džiaugėsi Liuda prisidėjusi prie talentingų berniukų laimėjimo respublikiniame skaitovų konkurse. Broliai lanko VšĮ Vilniaus „Versmės“ katalikiškąją gimnaziją, yra muzikos mokyklos „Lyra“ auklėtiniai.
Tik vyriausiajam — dvynių broliui Viliui — močiutės paramos nebereikia. Jis studentas, net nuosavą verslą pradėjęs. Taip pat jos namuose dažna viešnia Telšiuose gyvenanti gimnazistė Agnė, aplanko Vilniuje besimokanti studentė Gabija. Abi anūkės Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos „Savi“ (vadovė ir režisierė Laimutė Pocevičienė) aktorės, vaidinančios paskutiniame didelio pasisekimo sulaukusiame Žemaitės dramos teatro spektaklyje „Muotinuoms, babūniems, ciuociems ir mergelkuoms“.
Šaknys — Mažeikiuose
Daugiau nei pusę amžiaus praleidusi Žemaitijos sostinėje, pašnekovė papasakojo apie spalvingą gyvenimą, prasidėjusį Mažeikiuose, kur gausioje devynių vaikų — augo trys sūnūs ir šešios dukros — šeimoje gimė Liuda. Ji — aštuntasis vaikas. Tėvelis dirbo įvairius darbus, tad, kur surasdavo geresnę vietą, ten ir keliavo visa šeima. Taip trejų metų Liuda apsigyveno Telšiuose. Tėvelis mėgo skaityti knygas, griežė smuiku, o mama turėjo skambų balsą, tad ir vaikai anksti pamėgo dainas, muziką, poeziją. Pašnekovė prisiminė, kaip vaikystėje su broliais ir sesėmis rengdavo koncertus, išmokė šokti „Anglų valsą“, o su kiemo vaikais žaidė „teatrus“. Močiutė nesistebi, kad protėvių genus paveldėjo vaikaičiai.
Gimnazijoje mokėsi ir dirbo
„Nuo 2000 iki 2005 metų dirbau Žemaitės gimnazijoje, vadovavau skaitovų būreliui, dėsčiau teatro meną. Su gimnazistais ruošėmės skaitovų konkursams, parengėme ne vieną literatūrinę kompoziciją. Respublikiniuose konkursuose pelnėme prizinių vietų“,— malonų penkmetį ir paskutiniąją darbovietę prisiminė pašnekovė. Ypač ji džiaugėsi, kad iki šiol nenutrūko ryšiai su jos buvusiais auklėtiniais. Radio centro laidų vedėja Giedrė Ataitė, Europos Parlamente dirbanti Neringa Šileikaitė ir kiti jos buvę auklėtiniai prisimena, dažnai paskambina, pasveikina įvairiomis progomis.
Liuda tebesaugo šviesius darbo Žemaitės gimnazijoje ir mokyklinių laikų prisiminimus. Mokantis Žemaitės gimnazijoje, sekėsi visi dalykai, bet labiausiai patiko literatūra, kalbos. Mokykliniais metais ji dalyvaudavo klasės ir gimnazijos renginiuose. Spektaklyje sukūrė pirmąjį vaidmenį, kurį iki šiol prisimena. Tai buvo juodaodė, ištarusi frazę: „Petras I iškirto langą į Europą“.
Tarp literatūros ir sporto
Besimokydama Žemaitės gimnazijoje, Liuda mėgo ne tik literatūrą, teatrą, bet ir sportą. Ji pergalėmis džiaugėsi ne tik atstovaudama gimnazijos krepšinio komandai, bet ir sėkmingai žaidė Lietuvos moksleivių, o vėliau, mokydamasi Telšių dvimetėje pedagoginėje mokykloje — suaugusiųjų krepšinio rinktinėse. Jai teko pakeliauti po Sovietų Sąjungą, žaisti su garsiomis krepšinio komandomis.
Besiblaškant tarp meno ir sporto, baigusiai Žemaitės gimnaziją ir dvimetę Telšių pedagoginę mokyklą, Liudai teko rinktis, kuriuo keliu sukti. Įstojo į Kūno kultūros institutą, studijavo anglų kalbą, o Vilniaus universitete baigusi penkis bibliotekininkystės kursus nusprendė, kad ši profesija jai netinkama. Po tokio blaškymosi, įstojusi į Šiaulių pedagoginio instituto trečiąjį kursą, baigė studijas ir, įgijusi defektologės diplomą, pradėjo pedagoginį darbą. Vėliau ji dar papildomai studijavo surdopedagogiką Šiaulių universitete.
Pedagoginis darbas
Liudos pirmoji darbovietė buvo Telšių kurčiųjų ir nebylių internatinė mokykla, kur iš pradžių dirbo auklėtoja ir kūno kultūros mokytoja, vėliau — direktoriaus pavaduotoja. „Atveždavo į mokyklą nekalbantį išsigandusį vaiką, o išvykdavo subrendęs žmogus“,— Liuda tuos metus prisiminė su ypatingu džiaugsmu, nes jos ugdytiniai sugebėjo dalyvauti net skaitovų konkursuose ir tapti prizininkais.
Uždarius mokyklą, Liuda dešimtmetį dirbo logopede Telšių vaikų globos namuose. Čia irgi ugdė auklėtiniams meilę poezijai, juos rengdavo skaitovų konkursams, kur sėkmingai pasirodydavo, laimėdavo premijas. Paskutinė darbovietė — Žemaitės gimnazija.
Teatras — gyvenimo dalis
Liudos gyvenimas Telšiuose neatsiejamas nuo Žemaitės dramos teatro. Ypač mėgo, net po keletą kartų, žiūrėti profesionalius teatro pastatymus. Beje, dabar taip pat šio pomėgio neatsisakė. Jos sesuo, tuomet dirbusi teatro kasininke, įsivesdavo Liudą į visus spektaklius. Ji pažinojo aktorius, žavėjosi jų vaidyba ir pati svajojo apie sceną. O į Žemaitės dramos teatrą Liuda atėjo 1959-aisiais. Pirmasis spektaklis Žemaitės „Klampynė“, kuriame ji pasirodė epizodiniame vaidmenyje — šoko šokį „Sadutė“. Nuo to laiko, nors keitėsi režisieriai, ji iš teatro nesitraukė — jaunai ir gabiai Liudai visada skirdavo vaidmenį. Per daugiau kaip penkiasdešimt metų, praleistų Žemaitės dramos teatro scenoje, Liuda suvaidino daugybę įsimintinų vaidmenų, bendradarbiavo su režisieriais E.Radžiumi, N.Bodokaite-Strackiene, S.Kavoliuku, A.Vilimu, A.Miliniu, K.Brazausku, L.Pocevičiene, R.Šilansku, G.Jokubauskaite. Su įvairiausiais spektakliais aplankė beveik visus Lietuvos miestus ir miestelius, pabuvojo Latvijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Rusijoje, Amerikoje, Danijoje.
Liuda nuolatinė vakarų su Telšių literatais dalyvė. Jai visada artimesnis poetinis žodis, tad ir dabar be jo neišgyventų. Ypač mėgsta lietuvių klasikų Maironio, Salomėjos Nėries, Vytauto Mačernio ir kitų kūrybą. Už ilgametę kūrybinę veiklą Liuda apdovanota įvairiais prizais, daugybe padėkos raštų. „Matyt, esu po laiminga žvaigžde gimusi, kad iki šiol tebesu scenoje, kad sulaukiau tokio pripažinimo“,— sakė pašnekovė. Pasak jos, stoti į Konservatoriją ir mokytis aktorinio meistriškumo nesiryžo todėl, kad yra nedrąsi, kompleksuota. Tačiau išėjusi į sceną, tampa kitu žmogumi. „Esu tas personažas, kurį reikia įkūnyti ir niekada nemanau, kad žmogus mato manyje Lėverienę“,— sakė sukaktuvininkė.
Didžiausias draugas — knyga
Prieš septynioliką metų palaidojusi vyrą, su kuriuo santuokoje pragyveno trisdešimt ketverius metus, Liuda gyvena viena, bet vienatvės nejaučia, nes jai didžiausias draugas — knyga. Vyras buvo sukaupęs didelę — arti trijų tūkstančių knygų — biblioteką. Dabar retsykiais ir pati nusiperka knygų, nes be jų neištvertų nė dienos. Kaip ir be gerų žmonių, be bendravimo su bendraminčiais. „Su knyga gulu ir keliuosi, tiesiog negaliu be jos. O kai knygos puslapiuose surandu sau ypač artimų minčių, tada skaitau jas garsiai. Vėliau ir kitus mokau šio nuostabaus skaitymo meno“,— teigė Liuda.
„Vaidinu, skaitau, prisimenu poetinius tekstus ir taip stengiuosi atitolinti senatvę bei jos nuolatinį palydovą Alzheimerio ligą“,— kalbėjo šią savaitę aštuoniasdešimtmečio sulaukusi pašnekovė. Žemaitės dramos teatre ji vaidina dviejuose spektakliuose — Žemaitės „Marti“ ir pagal S.Kymantaitės-Čiurlionienės pastatytoje komedijoje „Pinigėliai“. Dalyvauja įvairiomis progomis renginiuose, suorganizuotuose Žemaičių „Alkos“ muziejuje, Žemaitės dramos teatre, rajono mokyklose, bibliotekose ir miesto šventėse.
„Mano galva tiek užimta, kad nebežinau, kaip pasiseks viską įgyvendinti. Kaip spėti perskaityti visas įdomiausias knygas, kaip giminės istoriją parašyti, kad anūkams išliktų prisiminimui. Yra daug gerų žmonių, kuriuos reikia prisiminti, o kiek jau išėjusių, kurių atminimą norėčiau prisiminimuose išguldyti. Norėčiau ateities kartoms palikti prisiminimus apie Žemaitės dramos teatrą, Žemaitės gimnaziją“,— dalinosi planais pašnekovė.