Pasaulio chaose išvydęs gintarinės saulės švytėjimą
Menininkui, Telšių miesto Garbės piliečiui, idėjų nestokojančiam juvelyrui ALFREDUI JONUŠUI šiandien sukanka septyniasdešimt penkeri metai. Nuolat skubantis, kuriantis, ieškantis naujų formų, idėjų menininkas ruošiasi šį rudenį surengti kūrybos parodą, kurią pirmieji pamatys telšiškiai.
Danutė Jackutė
Pradžia
„Gimiau 1940 metais birželio 23 dieną savo tėvų Stanislavos ir Prano pastatytame Muziejaus gatvės 88 name“,— taip prasideda garsiojo žemaičio biografija.
Tėvas toje sodyboje, nusipirkęs didelį garvežį, įsirengė dirbtuves ir elektros jėgainę. Mama rūpinosi namais, prižiūrėjo gyvulius — karvę ir kiaules. Be Alfredo, šeimoje užaugo sesuo Petrė ir brolis Romualdas. Šiame name, kurį pats suremontavo, daug metų Alfredas gyveno su šeima, o dabar čia įsirengė dirbtuves ir muziejų.
Mokslai
Ketvirtosios vidurinės mokyklos (dabar „Atžalyno“ pagrindinė) dešimtoje klasėje įsimylėjęs devintokę Gražiną pateko pedagogų nemalonėn,— juk sovietiniais laikais tokių dalykų negalėdavo būti. Be to, apleido ir mokslus. Vis tik paskutinėje klasėje susigriebė. Ypač gerai sekėsi tikslieji mokslai — algebra, geometrija, trigonometrija, tad mokyklą baigė neblogais pažymiais. Pasirinko Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) Mechanizacijos fakultetą, nes viena iš disciplinų buvo karinis parengimas ir baigus mokslus nereikėdavo eiti tarnauti į rusų kariuomenę.
„Tik studijuojant trečiame kurse panaikino karinį parengimą ir neliko motyvo toliau mokytis. Todėl su dviem bendrakursiais nusprendėme „bėgti“ į Kauno politechnikos institutą. Draugai įstojo į Statybos, o aš — į Mašinų gamybos skyrių“,— pasakojo Alfredas. Jis, 1966 metais įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę ir po studijų grįžęs į Telšius, pradėjo gilintis į juvelyrinio meno technologiją.
Žavėjosi „kapitalizmo blogybėmis“
Dar Kauno politechnikos institute studijuodamas Alfredas pradėjo domėtis popartu ir opartu bei kitomis modernistinėmis meno kryptimis, anot tuomečių ideologų, kapitalizmo blogybėmis.
„Labiausiai pamėgau tradicinį džiazą, bliuzus, diksilendus, svingą, rokenrolą. Mokyklos laikais tapau anekdotų, ypač politinių, pasakotoju ir žinovu. Jų išgirsdavau iš kaimyno Juozo Skurvydo, kuris mane nuo vaikystės imdavo nakčiai gaudyti vėžių. Iš vakaro dažniausiai Juozas išgerdavo, o kilnojant stiklelį anekdotai liete liedavosi, tad visus prajuokindavo iki ašarų“,— pasakojo sukaktuvininkas.
Skleidėsi menininko talentas
„Dirbdamas Telšių dailės technikumo mokomosiose dirbtuvėse, bendravau su dailininkais dėstytojais ir pats pradėjau dirbti juvelyrinius gaminius. Jau 1970 metais dalyvavau liaudies meistrų parodoje Klaipėdoje. Pirmas kūrinys — dekoratyvus varžtas, nešiojamas kaip medalionas“,— prisiminė Alfredas, turintis tarptautinį juvelyriko sertifikatą, savo kūrybos pradžią.
Prieš penkerius metus, švenčiant menininko septyniasdešimtmetį, jo retrospektyvinė kūrybos paroda „Mano kelias“, įvykusi Palangoje, eksponuota Žemaičių „Alkos“ muziejuje. Tuomet dailininkas Petras Šaulys taip kalbėjo: „Menininkas, nors pats ir nebaigęs aukštųjų juvelyrinio meno mokslų ar elementarios kompozicijos programų, visą gyvenimą dirbo šalia didžiųjų Lietuvos meno ir juvelyrikos „kalvių“ — Telšių taikomosios dailės technikumo mokomųjų dirbtuvių, Kauno ir Klaipėdos „Dailė“ kombinatuose… Alfredas tarsi vėjas pralėkdavo per VDA Telšių fakulteto teritoriją, visada pakalbindavo dailininkus, užsukdavo į jų dirbtuves ir ne tik godžiai stebėdavo kūrybą, bet ir pats būdavo pilnas idėjų bei meninio švytėjimo, kas ir nusėdo į jo juvelyriką su gintaru bei žemaičių, japonų ir kinų kultūrų atšvaitų savotišką talpinimą savo kieme“.
A.Jonušas nuo 1970 m. yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus narys, o 2005 m. — suteiktas meno kūrėjo statusas. Jis visada aktyviai dalyvaudavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Latvijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Japonijoje ir kt.). Retrospektyvinė kūrybos paroda „Mano kelias“ buvo jo 20-oji autorinė ir 7-oji paroda, surengta Gintaro muziejuje. Sovietiniu laikotarpiu du kartus pripažintas sąjunginių liaudies kūrybos festivalių laureatu. A.Jonušui suteiktas meno žymūno vardas. Jis 1996-2000 m. atliko ne vieną Lietuvos Respublikos Prezidentūros užsakymą, o Vašingtone, Smitshonian festivalyje, demonstravo gintaro apdirbimą. Sukūrė gintarinius suvenyrus Danijos karalienei, Popiežiui Jonui Pauliui II, Graikijos prezidento žmonai ir kitiems iškiliems žmonėms.
Alfredas laimingas, kad 2002 metais pradėjo pildytis svajonės — parodą, skirtą žemaičių-japonų draugystei Vilniaus Šlapelių name-muziejuje, atidarė Japonijos ambasadorius Eizo Kanias. Po metų žemaitis keliavo su Lietuvos delegacija į Japoniją, veždamasis ir parodėlę.
Minint Žemaičių krikšto 600-ąsias metines, Alfredas pateikė įspūdingą siurprizą — sukūrė miniatiūrą „Gintaro kelias“. Šiam darbui autorius sunaudojo apie 5 kilogramus gintaro. Pasak menininko, sudėjo visas gintaro atsargas.
Šiemet Tarptautinėje XII „Amber trip“ juvelyrikos parodoje Vilniuje juvelyras eksponavo miniatiūrą „Tirolio muzika“, Ukrainai dedikuotą saulėgrąžą, Kinijai — vėduoklę ir dvi gintaru papuoštas kepuraites. Po parodos, kuri įvyko kovo mėnesį, menininkui teko atsigulti į ligoninę ir pailsėti nuo darbų. Tačiau juvelyras vėl intensyviai kuria ir ruošiasi naujai parodai.
Domisi istorija
A.Jonušas — kraštotyrininkas. Kartu su broliu Romualdu savo lėšomis pastatė 20 atminimo kryžių-paminklų Žemaitijos krašto partizanams. Už šią veiklą Lietuvos TV akcijos metu 2005 m. „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ abiem broliams suteikti Lietuvos šviesuolių laureatų vardai. 2005 metais, minint Telšių vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 555 metų jubiliejų, A.Jonušui suteiktas Telšių miesto Garbės piliečio vardas.
Japoniškos-kiniškos improvizacijos
Alfredo teigimu, dar mokykloje, o vėliau studijuojant Kaune, domėjimasis džiazu, užsienio atlikėjais ir modernia architektūra atvėrė akis į pasaulį. „Atradau garsiuosius architektus ispaną Antoni Gaudi, amerikietį Franką Loidą Raitą (Frank Lloyd Wright), prancūzą Le Karbiuzjė (Le Corbusier), Tekančios saulės šalis sužavėjo po to, kai pamačiau Taange Kenzoo suprojektuotą Tokijo olimpinį stadioną. Nuo jo ir prasidėjo manosios improvizacijos Japonijos tema“,— sakė Alfredas.
Prieš keturias dešimtis metų savo 8 arų ploto sodyboje jis įkūrė japonišką sodą. Tačiau prieš gerą dešimtmetį, sako, suvokęs, kad didžioji kultūra atėjusi iš Kinijos, ir pusę sodybos paskyręs Kinijai. „Muziejuje galima pamatyti Kinijai būdingų pastatų grupę, pradedant Konfucijaus šventykla, pirmo Kinijos prezidento Su Dia Dzeno mauzoliejumi, Gan Su dykumoje esančiu Pusmėnulio ežeru su oaze, šventyklų kompleksu, baigiant tarp kalnų stovinčiais garsiaisiais Tibeto Potalasa rūmais“,— vardijo simbolinius statinius A.Jonušas.
Pranašas savame krašte
Nors sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, ir vietiniai žmonės ne visada įvertina A.Jonušo veiklą, žemaičių-japonų draugijos įkūrėjas, žemaitiškos–japoniškos-kiniškos sodybos-muziejaus steigėjas plačiai žinomas Lietuvoje bei už jos ribų. Jo sodyba populiari ir lankoma turistų. Joje svečiavosi Japonijos ir Kinijos ambasadų darbuotojai.
Pasak dailininko Alfredo bičiulio P.Šaulio, jei kas ir pastebi tam tikrą technologijos, medžiagiškumo, kompozicijos ar meninės stilistikos nevienovę papuošaluose ar savotiškai stipriai sugrūstos išskirtinės meninės, bet prasminės netvarkos jo originaliame, unikaliame sodybos kieme, tegul nepyksta ant Telšių miesto Garbės piliečio. Nes menininkas — žmogus, pasaulio chaose rodantis gintarinės saulės švytėjimą ir jį perteikiantis per savo sielos akių matymą, taip sukuria tvarkingai chaotišką meną, kas yra originali prasminė vertybė Žemaitijos sostinei. Telšiai tikrai būtų skurdesni, neįdomesni, jei mieste negyventų ir nekurtų A.Jonušas.
Didžioji meilė
Retai šiais laikais kam pasiseka sutikti tokį atvirą, nuoširdų ir besidžiaugiantį gyvenimu žmogų. Daug metų pažįstų Alfredą. „Kalvotojoje Žemaitijoje“ rašiau apie jo nuopuolius, kai dar mokykloje su draugais pradėjo po truputį ragauti vyno ir degtinės, bestudijuodamas Kaune atrado studentų rojumi vadinamą „Rambyno“ aludę. Vėliau dirbdamas Telšiuose braidė po alkoholio liūną, kuriame netrūko istorijų — linksmų ir nelabai. Dėl to iširo šeima, išsiskyrė su pirmąja žmona Gražina, su kuria užaugino sūnų Vykintą ir dukrą Odiliją.
Menininkas atsitiesė sutikęs, kaip sako, protingiausią, gražiausią iš visų moterų — žmoną Viliją. Didžioji meilė atėjo 1985 metais. Alfredas teigė, kad tik žmonai Vilijai dėkingas, kad „iš bohemiško alkoholiko padarė abstinentą“.
„Esu trenktas…“
„Gal todėl, kad vaikystėje keliant vėjo malūnėlį ant galvos nukrito svarmuo, ir esu trenktas“,— juokavo menininkas, prisimindamas savo kūrybą ir visus nuveiktus darbus.
Daugiausiai Alfredas kuria iš gintaro. Tai iš įvairaus dydžio gabaliukų sudėliotos liemenėles, kurpaitės, kepuraitės, Lietuvos pilys, Varnių bažnyčia, įvairūs Ukrainai, Šveicarijai, Kinijai dedikuoti suvenyrai ir, be abejo, papuošalai.
Alfredas savo darbuose naudoja ne tik gintarą, mamuto ir dramblio kaulą bei sidabrą, bet kartu įpina buitines medžiagas — plunksnas, fotografijas, kokoso riešuto kevalą su besikalančiais česnako daigais. Jo kūriniuose prabanga ir paprastumas, spindesys ir skurdas — tarsi menininko dienoraštis, pasakojantis apie pragyventą laiką.
Kaip sakė P.Šaulys, menininko darbuose jaučiamas nuoširdumas, paprastumas, tikrumas ir žmogiškosios atjautos pagava tikroms vertybėms.
„Stebint parodose eksponuojamus kūrinius, matosi tarsi jo pasąmonėje užkoduota įvairiapusė meilė — gėriui, menui, kultūrai ir visiems pozityviems gyvenimo reiškiniams. Menininkas savyje turi tiek meilės skirtingiems žanrams, stiliams, medžiagiškumo įvairovės bandymams, kad net pastebimas jo noras aprėpti visą pasaulį su realia ir menine problematika“,— taip apie jo darbus pasakojo P.Šaulys.