Žemaitis, kurį visada traukė ir tebetraukia jūra
VACLOVUI BARTKUI (nuotraukoje) šiemet liepos 16-ąją sukako 70 metų. Ta proga Žemaitės dramos teatras kartu su Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) nariais telšiškiams nemokamai parodys Miko Palionio komediją „Žilė galvon — velnias uodegon“ (režisierė — Julija Kneitienė), kuriame vaidina ir sukaktuvininkas. Spektaklis vyks rugpjūčio 21 d. 18 val. Žemaitės dramos teatre.
Danutė Jackutė
Jūreivis
Vaclovas — spalvinga asmenybė, tad būtų galima ne vieną straipsnį parašyti apie jo tiesiogines ir visuomenines pareigas bei pomėgius. Kai pokalbyje dalyvavęs Žemaitės dramos teatro direktorius Artūras Butkus paklausė, kiek Vaclovas turi pomėgių, jis pradėjo pasakoti turbūt nuo širdžiai mieliausio — jūreivystės.
„Jūreivystė atėjo iš vaikystės, išvydus laiptais į Birutės gatvę belipančius du jaunus jūreivius. Tuomet nežinojau, kad likimas nuves į Klaipėdą“,— pasakojo jūreivis Vaclovas ir prisiminė, kaip tapo jauniausiu brigadininku laivų statykloje. Deja, tolesnę karjerą sutrukdė ketverių metų tarnyba kariuomenėje.
Iš pradžių tarnavo kartu su 250 lietuvių Šiaurėje — Barenco jūroje, o baigė tarnybą Juodojoje jūroje, kur atominiame laive jis vienas tebuvo iš Lietuvos.
Pedagogas
Sugrįžęs po kario tarnybos, Vaclovas įsidarbino Telšiuose, tuometėje skaičiavimo mašinų gamykloje, be to, ir karinio vadovo Zenono Kojelio pakviestas dėstė internatinėje mokykloje karinį parengimą. Vėliau važiuodavo į įvairius kursus, tobulinosi, kaupė žinias ir pradėjo pedagoginę veiklą.
Ilgiausiai dirbo karinio parengimo vadovu šeštojoje vidurinėje (dabar „Kranto“ pagrindinė) mokykloje, vėliau perėjo į Vincento Borisevičiaus gimnaziją, kur tapo darbų mokytoju, ėmėsi vadovauti jaunųjų miško bičiulių bei šaulių būreliams. Pastarajai veiklai prikalbino Arūnas Juška. „Pasiūlė pabandyti, bet išsiderėjau, kad kiek galėsiu, tiek dirbsiu. Myliu karius, bet buvau ir liksiu jūreiviu, pasakiau“,— prisiminė pedagogas Vaclovas.
Aktorius
„Dirbdamas internatinėje mokykloje, pakeliui į namus sutikau Liudą Lėverienę. Persimetėme keliais žodžiais. Ji prasitarė, kad Žemaitės dramos teatre režisierė Laimutė Pocevičienė stato spektaklį „Mona“ (pagal žemaičių kilmės gimusio Rietave ir užsienyje gyvenančio rašytojo Edvardo Cinzo romaną „Raudonojo arklio vasara“— aut. pastaba). Ji pakvietė įsijungti į teatro artistų būrį. Taip nuo 1992 metų iki šiol ir vaidinu įvairiuose spektakliuose. Jau sukūriau per 10 vaidmenų“,— prisiminimais dalijosi aktorius Vaclovas.
Tai ne pirmasis jo išėjimas į sceną. Besimokant antroje klasėje, tuometis Žemaičių „Alkos“ direktorius Pranas Duoplys su abiturientais statė spektaklį. „Padavė man storą sąsiuvinį ir liepė perskaityti scenarijų bei surasti mano personažo žodžius. Ilgai skaičiau, išmokau tekstą, kurį iki šiol prisimenu. „Žiūrėk, ką radau“, — ir scenoje paspiriu kamuolį“,— pirmąjį vaidmenį prisiminė pašnekovas. Dėl sodraus balso jis dar pradinėje mokykloje net į Kalėdų senelį įsikūnydavo. Vaclovui patikdavo spektakliai, eidavo jų žiūrėti į Žemaitės dramos teatrą, su vaikais žaisdavo aktorius ir žiūrovus.
Kraštotyrininkas
Vaclovo dėka prisiminti nusipelnę Žemaitijos žmonės, įamžintos sukaktys. Jis ilgai pasakojo, kaip ruošėsi pagerbti iš Viešvėnų seniūnijos kilusį pirmąjį Lietuvos jūrų kapitoną Liudviką Stulpiną, rūpinosi Jono Pleškio atminimu, Žemaitės dramos teatro 100-ųjų metinių paminėjimu ir paminklų šiems žmonėms pastatymu.
2008 metais akmeninis koplytstulpis, primenantis jūros švyturį, atidengtas toje miško vietoje, kur XIX a. pabaigoje dar stovėjo L.Stulpino gimtoji sodyba.
Dabar ją primena tik samanoti akmenys. Remdamasis archyviniais dokumentais, suradęs L.Stulpino gyvenamąją vietą, Vaclovas savo iniciatyva pastatė akmenį, pats nukalė inkarą ir taip pagerbė žymaus jūrų kapitono atminimą. Buvęs jūreivis Vaclovas paskatino šia istorine asmenybe susidomėti ir menininkus. Akmeninį paminklą „Vėjų rožė“ L.Stulpinui atminti Jomantų miško pažintiniame take sukūrė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto diplomantas Egidijus Dauskurdas. (Jo darbo vadovas — skulptorius Osvaldas Neniškis).
Vaclovas prisiminė, kaip vadovaudamas Telšių pavietui jis domėjosi Žemaitijos ir Telšių istorija. Žemaičių „Alkos“ muziejaus bibliotekoje surado seną laikraštį, kuriame rašė apie Telšių scenos mėgėjų „Kanklių“ draugiją, kurią 1916 m. kelių inteligentų pastangomis įsteigė miesto burmistras Feliksas Milevičius. Dabartinio veikiančio Telšių Žemaitės teatro gimtadieniu laikoma 1907 m. rugpjūčio 2 diena, per Parcinkulės atlaidus. Kijeve mediciną studijavęs ir dramos teatro studijas lankęs studentas Povilas Vaseris, sugrįžęs atostogauti į Žemaitiją, Telšiuose pakvietė gyventojus į Masčio ežero pakrantėse stovėjusias tuščias rusų kariuomenės kareivines (Plungės gatvėje), kuriose surengė pirmąjį lietuviškų spektaklių vakarą. Telšių scenos mylėtojai visuomenei parodė du veikalus: M.Palionio vieno veiksmo komediją „Žilė galvon — velnias uodegon“ bei Žemaitės ir Bitės „Velnias spąstuose“.
Būtent apie tai jis papasakojo režisieriui Kastyčiui Brazauskui ir tuomečiui teatro meno tarybos nariui šviesaus atminimo aktoriui Jonui Lukauskui. Jie pritarė sumanymui pažymėti tą sukaktį. Vaclovo dukra surado Vilniuje abi pjeses. Kadangi iki šimtmečio dar trūko penkerių metų, tai repeticija tapo 95-mečio proga pirmojo spektaklio parodymo vietoje pasodintas ąžuoliukas, o 100-mečio proga atidengtas Žemaitės dramos teatro fojė režisieriaus Romualdo Juknevičiaus biustas ir Vilniaus dailės akademijos bakalauro Egidijaus Šikšnio (darbo vadovas — prof. Petras Gintalas) sukurtas paminklas-kolona su žibintu.
Tebetraukia jūra
„ Esu Telšiuose gimęs ir užaugęs, tačiau visą laiką prie jūros traukė ir tebetraukia“,— kalbėjo pašnekovas, dalindamasis prisiminimais apie susitikimus su jūreiviais Klaipėdoje ir Telšiuose.
Nuo 1992 metų tęsiasi graži telšiškių draugystė su Karinio jūrų pajėgų laivynu bei laivo „Žemaitis“ įgula. Jos iniciatorius — karinių jūrų pajėgų vadas admirolas Raimundas Saulius Baltuška, o draugystės puoselėjimu Telšiuose rūpinosi Žemaičių draugijos pirmininkas Stanislovas Kasparavičius ir tuo metu pavietui vadovavęs Vaclovas. Jis organizuodavo telšiškių ir Lietuvos karinių jūrų pajėgų laivyno bei karinės fregatos „Žemaitis“ įgulos susitikimus Telšiuose ir Klaipėdoje. „2014 metų lapkričio 21 d. internetinis portalas „15 min.“ rašė: „Šiemet vienas ypatingų šventės akcentu tapo su Karinių jūrų pajėgų laivu „Žemaitis“ bendradarbiaujančios Telšių savivaldybės mero ir delegacijos, kurią sudarė šauliai, vizitas karo laivų flotilėje. Šventinės rikiuotės metu Telšių savivaldybės meras Vytautas Kleiva Karinių jūrų pajėgų vadui įteikė naujai pagamintą herbą laivui „Žemaitis“, kuris vėliau buvo perduotas laivo atstovui. Herbas laivui buvo pagamintas Telšių menininkų, Telšių mero bei aktyvaus draugystės su laivu „Žemaitis“ puoselėtojo Vaclovo Bartkaus iniciatyvos dėka“.
Tokių rajono savivaldybės vadovų, Tarybos narių, moksleivių išvykų į Klaipėdą, susitikimų su jūreiviais per tuos dvidešimt trejus metus Vaclovas suskaičiuotų kelias dešimtis. Net porą kartų jūreiviams savo spektaklius „Piršlybos“ ir „Pinigėliai“ su Žemaitės dramos teatro aktoriais vaidino ir sulaukė didelio pasisekimo.
Nesijaučia žvaigžde
„Kuris iš spektaklių brangiausias ar sėkmingiausias?“,— paklausiau. „Negaliu pasakyti, kad vaidindamas jaučiuosi didele žvaigžde ar įkūniju scenoje savo svajonę. Manęs neaplanko tokia šviesa, kaip kitus aktorius. Jaučiu pareigą sąžiningai atlikti patikėtą užduotį. Ne tik išpyškinti tiksliai tekstą, bet sukurti personažą, gyventi jame. Negaliu nuvilti režisieriaus ir viso kolektyvo. Scenoje atiduodu visas jėgas. Visada prieš spektaklį persižegnoju, peržegnoju kolegas ir žiūrovus. Po spektaklio būnu laimingas, kad viskas pasisekė, o džiaugtis, krykštauti… Ne nėra tokio jausmo“,— atviravo sukaktuvininkas.
Žemaitės dramos teatro direktorius A.Butkus pripažino, kad Vaclovas turi gerą bruožą: netgi nevaidindamas spektaklyje jis ateina pasidžiaugti kolegų darbu, stengiasi būti šalia su visais, nes gyvena teatru.