Vargiai užtektų vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek profesijų yra išbandęs kaunataviškis Augustinas Martinkus. O kur dar neįkainojamieji „gyvenimiškieji universitetai“, kurių „diplomai“ dažnai viršija visus kitus.
Algirdas Dačkevičius
Pomėgis muzikai nepaleidžia visą gyvenimą
Augustinas — miesto vaikas, gimęs Telšiuose ir gyvenęs Spaudos gatvėje, prie Katedros. Pomėgį muzikai jautė nuo jaunumės, o tarnaudamas armijoje pamėgo groti gitara. „Grįžęs iš karinės tarnybos, buvau pakviestas groti į Telšių skaičiavimo mašinų gamyklos vokalinį instrumentinį ansamblį, kuriam vadovavo šviesaus atminimo meno vadovė Laima Vežikauskienė. 1972 metais pradėjau dirbti „Masčio“ trikotažo fabriko profsąjungos klubo meno vadovu. Tuo metu grojome jaunimui ansamblių „Smok“, „Kridensų“, „Bitlų“ kūrinius“,— prisistatė Augustinas šiemet balandžio 12-ąją išleistame kompaktiniame diske „Mūsų dienos kaip šventė“, kuriame net 20 dainų.
Vieną iš jų autorinę, sukurtą 1972-aisiais metais, girdėjo ir šiųmetės tradicinės geriausių ir lojaliausių „Žemaitijos pienui“ ūkininkų šventės dalyviai Klaipėdoje. Augustino daina „Džiugas“, skirtas mitologiniam Telšių miesto įkūrėjui gražiai papildė renginio scenarijų, nes šventėje darbštuoliai kaip tik buvo vaišinami šio milžino garbei pavadintu DŽIUGO sūriu, kurį gamina „Žemaitijos pienas“.
Augustino muzikinėje biografijoje — ir koncertinės programos tuomečiame Telšių „Germanto“ restorane. Didžiulę įtaką tuo metu darė ansamblis „Nerija“. O dėl sumanymo šiemet išleisti kompaktinį diską su populiariausiomis dainomis Augustinas ir visa jo šeima dėkingi kompozitoriui Vladui Klimui.
Per gyvenimo slenksčius
Muzikantai, ypač mažesniųjų miestų, niekuomet negyvena pertekliuje. Žinoma, Augustinas ne tik koncertuodavo, bet ir dirbdavo. Tuometėje skaičiavimo mašinų gamykloje jis turėjo gerą mokytoją ir buvo įgijęs aukštą šeštąją šaltkalvio kategoriją. Vėliau darbavosi gelžbetonio konstrukcijų gamykloje. O kelias į ūkininkavimą tarsi savaime susiklostė. Tuomečio Kaunatavos sodininkystės ūkio direktorius Petras Žvirblis pakvietė Augustiną dirbti statybos inžinieriumi. Čia jam sekėsi gerai. Pastatė tris gyvenamuosius namus ir lentpjūvę, pats parodydamas iniciatyvą ir sumaniai rizikuodamas.
Padvelkė nauji vėjai, propaguojantys šeimyninę rangą. Augustinas, būdamas veiklus ir neabejingas naujovėms žmogus, su žmona Edita nutarė išbandyti sėkmę. Iš pradžių augino kiaules. Tai buvo 1983-ieji. Mažas pelnas iš kiaulininkystės vertė ieškoti kitos veiklos. Taip 1988 metais pagal Valstiečių ūkio įstatymą Martinkams vieniems iš pirmųjų Telšių rajone buvo atmatuota 21,35 ha žemės. O pirmoji technika — tik nedidelis traktoriukas DT-20. „Šieną pjovėme dalgiais, darbavomės grėbliais ir šakėmis“,— šiandien su šypsena prisimena Augustinas.
Reikėjo statyti tvartą, bet čia laukė kliuviniai. Pagal tuometes statybų taisykles nebuvo galima statyti didesnio kaip 20 kv.m ploto. Ką daryti? Pasistatė tokį, kokį reikėjo su savais patobulinimais srutoms į rezervuarą nutekėti. Vėliau, jau 1994 metais, pas Martinkus lankydamiesi konsultantai iš JAV gyrė šeimininkus už išmonę.
Ypač buvo sunkūs Martinkams 1992-1996 metai. Žūtbūt reikėjo modernios technikos. Tuomet dar buvo talonai, vadinamieji vagnorėliai. „Paėmiau 2,5 milijono iš Žemės ūkio banko paskolą moderniam traktoriui pirkti ir kritau į balą, nes laikinieji pinigai buvo pakeisti į litus. Šokau į kitą banką, kad galėčiau paskolą padengti“,— prisiminė anuometes bėdas Augustinas.
Tada visa šeima — tėvai su sūnumis Nerijumi ir Karoliu — plušėjo kad išgyventų. Spaudė sūrius, gamino sviestą, taip pat su kitais pieno produktais vykdavo į Šiaulių turgų.
„Sykį suvėlavome ten nuvykti ir radome belaukiantį didelį būrį žmonių, nes jie labai buvo pamėgę mūsų gaminamus visuomet šviežius ir skanius pieno produktus, kad iš kitų prekeivių nesiryždavo pirkti“,— prisimena Augustinas.
Ir šiuo metu ūkis turi pieno produktų perdirbimo cechelį, kuriam vadovauja sūnus Nerijus.
Ūkininkavimo pradžioje šeima glaudėsi nedideliame nusipirktame namelyje. Kibo statyti erdvesnį, bet dėl lėšų stygiaus jis pakol kas stovi užkonservuotas.
Pažangos keliu
Apie 2004 metus Martinkai įsigijo ūkio fermą. Ją rekonstravo savo lėšomis, o įrenginėjo gavę europinę paramą. Pradėta lengviau atsikvėpti. Įrengus modernią melžimo aikštelę, pienas tiesiai iš karvės tešmens be jokio sąlyčio su oru keliauja į aušintuvą. Pieno bloke — ideali tvarka ir švara. Melžimo aikštelės plaunamos po kiekvieno melžimo. Taisyklingas melžimas, nepriekaištinga higiena, piendavių šėrimas subalansuotais pašarais duoda puikių rezultatų.
Martinkų bandos pieno kokybė puiki, ūkis dalyvauja kasdienėje pieno mėginių atrinkimo tvarkoje. Tai ekonomiškai apsimoka, nes už kokybišką pieną mokami priedai.
Ūkis bei jame besidarbuojantys šeimos nariai yra pelnę daugybę apdovanojimų: ir konkurse „Metų ūkis“, ir praėjusioje žemdirbių šventėje Klaipėdoje. Pastarojoje skirta nominacija jo šeimininkui A.Martinkui „Ūkininkui, padariusiam didžiausią pažangą pagal visus vertinimo rodiklius“.
Aplink fermą yra apie 30 ha pievų, tad vasaros laikotarpiu gyvuliai turi kur pasiganyti. Po rytinio melžimo karvės išgenamos, o prieš vakarinį pargenamos. Vakarais dar papildomai pašeriamos. Šienapjūtei trukdo didesni atstumai, nes pievų ploteliai išmėtyti po Tryškių ir Upynos seniūnijas. Nepaisant visų keblumų, prisiruošiama kokybiškų pašarų. Ūkis augina ir grūdinių kultūrų pašarams. Samdomas mobilus pašarų traiškytuvas-malūnas, pridedama vertingų premiksų ir paruošiamas nepriekaištingos kokybės pašaras. Karvių racioną apskaičiuoja sūnus Nerijus, turintis gyvulininkystės technologo diplomą.
Žvelgdamas į perspektyvą, Augustinas ryšis kitais metais ūkininkauti ekologiškai. Reikalavimus turėtų būti įgyvendinti nesunku, nes ganyklų šiaip ar taip netręšia, o dirbamiems laukams faktiškai pakanka mėšlo.
Vaikai — tėvų pasididžiavimas
Edita ir Augustinas užaugino trejetą atžalų. Nerijus, baigęs Veterinarijos akademiją, o jo brolis Karolis — Aleksandro Stulginskio universitetą — jau turi savo ūkius ir yra jaunieji ūkininkai. Jie jau besimokydami pagarsėjo kaip puikūs melžėjai, laimėdami respublikinėse varžytuvėse prizinių vietų. Beje, Karolis turi pomėgį kolekcionuoti proginius medalius, be to, bando sukti į politiką ir taip save realizuoti.
Dukra Viktorija — kątik baigė Klaipėdos universitetą. Jos rankose — turizmo ir rekreacijos specialistės diplomas. Jai jau paruoštas veiklos baras — tėvų parūpinta kaimo turizmo sodyba, prie kurios ganosi 25 retai kur matomų škotiškųjų hailendų banda. Šie gyvuliai dėl savo įspūdingų ragų atrodo grėsmingai, bet yra labai draugiški. Beje, hailendų veislė susiformavo ypač atšiauriomis klimato sąlygomis, todėl jie ištisus metus gali būti laikomi lauke, nes turi šiltus gaurus. Teigiama, kad šių gyvulių mėsoje beveik nėra cholesterolio, todėl jie ypač vertinami užsieniečių. Sutikti hailendus kaimo turizmo sodyboje — ne vienam ilgam įsimenantis siurprizas.
Santarvė ir tarpusavio supratimas — ateities variklis
Šios šeimos tvirtybė slypi sumaniai pasiskirstytuose darbuose. Tiesa, dar nepriminėme, jog sutuoktinė Edita yra ne tik medikė, bet ir puiki ekonomistė ir buhalterė.
Martinkų šiemet spalio 17-ąją laukia neeilinė bendro gyvenimo sukaktis — jie švęs 35-metį, kai drauge. „Imantis bet kokio sumanymo, reikia turėti svajonę ir siekti ją įgyvendinti“,— mąsliai sako Augustinas.
Be abejonės, kiekvienas šios darnios šeimos narys turi savo svajonę, kurią įgyvendinti stengiasi drauge. Čia, matyt, ir slypi tvirtybė. Dar vertėtų prisiminti, kad be svajonės nebūtų nei darbo džiaugsmo, nei skambių dainų, kurių nepamiršta šeimos galva Augustinas.
Nuotraukoje: Šauni Martinkų šeimyna (iš kairės Karolis, tėvai Edita ir Augustinas, Viktorija ir Nerijus).