Medžio draugija pripažįsta tik ištikimą bičiulystę

Šią savo profesinę šventę miškininkai pasitinka su daugybe klausimų, nes niekas negali pasakyti, ar Aplinkos ministerijos parengta valstybinių miškų valdymo reforma pasiteisins, ar ji bus naudinga šaliai ir jos miškams.

Algirdas Dačkevičius

„Miškas buvo, yra ir bus“
Taip pavadinta Telšių miškų urėdijos išleista knyga apie jos istoriją ir žmones. Bet apie šį leidinį — kiek vėliau, o dabar glaustai prisiminkime urėdijos „vizitinę kortelę“.
Už dvejų metų urėdija švęstų savo 100-metį, nes jos gyvavimo pradžia — 1919 metų vasario 25-oji.
Urėdijos plotas ir girininkijų skaičius keitėsi daugybę kartų. Šiuo metu Telšių miškų urėdija valdo apie 37 tūkst. hektarų valstybinių miškų, suskirstytų į 8 girininkijas — po ketvertą Telšių ir Plungės savivaldybėse. Vidutinis girininkijos plotas — vienas didžiausių Lietuvoje. Miškuose vyrauja eglynai ir pušynai.
Pasak urėdo Bronislovo Banio, šiemet pirkėjams planuojama paruošti ir parduoti apie 88 tūkst. kub.m medienos: 20 proc. iš jų sudarys eglių rąstai, 10 proc. — pušies, 20 proc. — egliniai ir beržiniai popiermedžiai, po 15 proc. — malkinė mediena, taip pat tarmedžiai ir kt. Tačiau nereikėtų manyti, kad miškininkai vien kerta medžius. Urėdas pastebėjo, kad šiemet atsodinta apie 300 ha miško, apie 50 ha jo įveista. O per pastarąjį dešimtmetį valstybinių miškų plotas urėdijoje padidėjo 1200 ha naujai įveistais miškais. Be to, ugdoma per 300 ha jaunuolynų, o pasodinto miško kultūrų prižiūrima apie 800 ha. Urėdijoje dirba apie 120 nuolatinių darbuotojų, 53 iš jų — specialistai. Šiltuoju metų laiku dar priimama apie 20 sezoninių darbininkų. Apie 50 proc. visų miško darbų atliekama rangos būdu. Rangovinės įmonės vykdo ir smulkesnius darbus. Tokių darbų girininkai pasiūlo imtis ir gyventojams pagal išduodamus specialius kvitus.

Simbolinis medis „šlama“ miškininkų darbais
Telšiškiai miškininkai panašiai prieš ketvertą metų sumanė visus darbus ir darbelius valstybiniuose miškuose pavaizduoti plakate per simbolinį ąžuolą. Jo „lapijoje“ ant storesnių ir plonesnių šakų — apie 100 gražiai tarpusavyje sutariančių darbų. Taip vaizdžiai atskleidžiama žmonėms, ką giriose veikia miškininkai. Be visų kasdienių rūpesčių miške, jie tvarko miškų kelius, melioruoja užpelkėjusius plotus, akylai stebi, kad žaliojo gamtos rūbo nesuniokotų gaisrai. Taip pat visuomet pagalbos ranką tiesia privačių miškų savininkams, suteikdami jiems metodinę ir kitokią įvairiapusę pagalbą. Ko gero, daug kas nustebtų, sužinoję, jog miškininkams, rūpinantis gamtosaugine veikla, šiemet reikėjo nupjauti apie 200 ha natūralių pievų. Dalis pašarų atiteko Žvėrinčiui.
Urėdas užsiminė, jog galingas — apie penketo metrų aukščio — stilizuotas miško darbų medis, kurį kuria VDA Telšių fakulteto dailininkai, būtent ir bus pastatytas Žvėrinčiuje, specialiai įrengtoje aikštelėje, kad lankytojai, eidami aplink jį ratu, regėtų visų 12 mėnesių darbų spektrą miške ir tarsi girdėtų nesibaigiančią girios priežiūros ir jos tvarkymo sakmę.
Žvėrinčius pernai atšventė savo 20-ąjį gimtadienį. Ten, Laukstėnų kaime, urėdijos sukurtą jaukią oazę prižiūri medinčius Petras Dabrišius. Žvėrinčiuje įsikūrė danieliai, muflonai, lūšys, apuokai, vilkai, legendinis meškinas Timas, net laukinis arklys tarpanas. Atskirame 50 ha aptvare įrengtas stumbrynas iš pradžių sulaukė dvejeto stumbrų, o pernai prie jų prisijungė dar porelė. Ateinančiais metais Žvėrinčius sulauks ir kitokių naujovių: čia įrengtas voverynas bus aptvertas specialiu tinklu, kad lankytojai galėtų iš arčiau pasidžiaugti vikruolėmis pūstauodegėmis.

Kelių dešimtmečių projektas laukia starto
B.Banys atskleidė bene didžiausią ir ilgiausiai puoselėtą savo svajonę — įgyvendinti projektą: Germanto kraštovaizdžio draustinio sutvarkymas, jį pritaikant lankytojams. Įrengti takai dviratininkams ir pėstiesiems sujungtų Ilgio ir Germanto ežerus bei šalia plytintį mišką. Pojūčių taku, žengdami basomis, lankytojai pajustų ir durpę, ir žvyrą, ir skaldą. Prie Germanto ežero žmonės džiaugtųsi sutvarkytomis pakrantėmis, aikštelėmis, pliažu, atgimusiu šaltinėliu, tilteliais ir kt.
Urėdas papasakojo apie begalę kliuvinių, įgyvendinant šį sumanymą, nes prie ežerų plyti II A grupės miškai, kuriuose daugybė apribojimų. Bet pagaliau projektas pagal Saugomų teritorijų programą gavo finansavimą. Vis tik neaišku, kas po urėdijų reformos jį vykdys. Šio projekto įgyvendinimas būtų didžiulė dovana telšiškiams, ir jis gražiai įsipintų tarp kitų urėdijos prižiūrimų reakreacinių objektų Plungės ir Telšių savivaldybėse.

Į mišką — visam gyvenimui
Urėdijos vadovas pastebėjo, kad, daugelis darbuotojų, pasiryžusių savo likimą susieti su mišku, ateina čia ilgam, o kartais — ir visam gyvenimui.
Urėdas B.Banys ir vyr. miškininkas Arvydas Jokužys atšventė savo darbinius 30-mečius. Seniausiai dirba urėdijos buhalterė Rima Bertauskienė, buvusio urėdijos vadovo Benedikto Paulausko dukra ir inžinierius Justinas Norvilas. Trisdešimt darbinių metų, praleistų miške, skaičiuoja ir Plungės girininkas Algimantas Krajinas, kiek mažiau — Žarėnų girininkijos girininkas Vidas Bagdonas, o greta jo — ir Telšių girininkijos girininkas Egidijus Kęsminas. Miškavežės vairuotojai Jonas Stančikas ir Jonas Jankauskas — irgi pluša trejetą dešimčių metų.
Gražus Dambrauskų dinastijos pavyzdys: urėdijoje darbavosi šviesaus atminimo Vytautas, taip pat jo sūnus Vilius, o šiuo metu jau trečiajai kartai atstovauja Vytenis Dambrauskas, Ubiškės girininkijos girininko pavaduotojas Žvėrinčiaus reikalams.
Nuo 1993-iųjų metų su pirmąja medveže pradėjęs dirbti Jonas Šornelis ir šiandien yra nepamainomas. Jau dvi medkirtes „sudėvėjo“ ir su trečiąja sėkmingai dirba operatorių komanda Vaclovas Mikuta, Vilius Sobotas, Artūras Petkinis ir Egidijus Stankus.
Urėdas pateikė gražų pavyzdį, kaip prieš tarnybą armijoje čia dirbęs Artūras Stankus, po jos vėl sugrįžo į urėdiją. Šiuo metu vyr. inžinierius vadovauja vienam iš svarbiausių gamybos barų, kur miško ruošos smagratis sukasi nesustodamas dieną ir naktį, o Žemaitijos miškuose gaudžia pažangiausia pasaulyje technika. Prieš penketą metų urėdijoje — medelyne ir miškuose — svečiavęsi vokiečiai buvo sužavėti pamatę modernų, savarankiškai dirbantį ir nenukopijuotą miškininkystės ūkį.
Žvelgiant iš laiko tėkmės, grąžinančios prie urėdijos kūrimosi ištakų, joje be pėdsako nepražuvo daugelio urėdijoje dirbusių žmonių ir savo darbais puoselėjusių mišką, atminimas. Girių veteranų istorijos gražiai sugulė į jau minėtą urėdijos išleistą knygą „Miškas buvo, yra ir bus“. Čia tilpo apie 50 pasakojimų apie Telšių ir Plungės miškininkus. Rašiniuose pasinaudota Jono Kulpinsko, Prano Radiko, Dalios Šimkutės, Plungės girininko Algimanto Krajino bei šio rinkinio sudarytojo Česlovo Gedvilo surinkta biografine medžiaga apie miškininkus, girininkijas, eiguvas, taip pat pasinaudota viena kita žurnalistų publikacija spaudoje.
Kad giedotų mumyse miškų ir pievų paukščiai, oštų mąslus ir visuomet gyvybingas miškas, turime suvokti, jog tie, kurie mus sukūrė, gyveno santarvėje su medžiais.