Nauji veidai Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje

Istorijos mokytojas Piercarlo Manzo ir kunigas Pranciškus Ky.

Prie mūsų Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos bendruomenės kasmet prisijungia po keletą naujų, entuziastingų žmonių. Kiekvienas iš jų į kasdienę gimnazijos gyvenimo mozaiką įneša naujų spalvų. Šiemet kolektyvą papildė itin įdomios asmenybės. II a klasės mokinės — jaunosios gimnazijos žurnalistės — kalbina naujuosius darbuotojus — gimnazijos kapelioną kunigą Pranciškų Ky ir istorijos mokytoją Piercarlo Manzo.

— Visiems smalsu sužinoti apie jus. Trumpai papasakokite apie save.
Kunigas Pranciškus: Esu kunigas Doan Quoc Ky Phanxico Xavie (Pranciškus Ksaveras). Sunku ištarti mano vardą, todėl visi dabar mane vadina kunigu Pranciškumi. Gimiau 1977 m. gruodžio 2 d. Dong Nai rajone, Vietname. Ten pat lankiau mokyklą, kurią baigęs pradėjau studijas Saigono politechninio universiteto Elektromechanikos fakultete. 2001 m. tapau Šv. Pranciškaus Salezo Draugijos aspirantu.
2003 m. daviau pirmuosius laikinuosius įžadus Šv. Jono Bosko saleziečių kongregacijoje. Tais pačiais metais pradėjau studijuoti filosofiją Saleziečių fakultete Vietname, o 2006 m. įgijau filosofijos bakalauro laipsnį. Nuo 2006 m. iki 2008 m. Don Bosco institute. Italijoje atlikau pastoracinę praktiką. Nuo 2008 m. rugsėjo pradėjau studijuoti teologiją Popiežiškajame saleziečių universitete, Turino filiale. 2012 m. čia baigiau teologijos studijas ir įgijau teologijos bakalauro bei magistro laipsnius. 2012 m. birželio 9 d. buvau įšventintas į kunigus. 2013 m. rugpjūtį pradėjau pastoracinę veiklą Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijoje, Lazdynuose. O šiais metais atvykau į Vincento Borisevičiaus gimnaziją ir pradėjau dirbti kapelionu.
Piercarlo Manzo: Mano vardas Piercarlo Manzo. Gimiau Italijoje. Daug metų dirbau su jaunimu ir dabar esu laimingas, galėdamas tęsti šį darbą. Man patinka mokyti, bet labiau — bendrauti su jaunimu. Taip pat esu vienuolis, salezietis. Mėgstu groti gitara (groju nuo septyniolikos metų), bet labiausiai mėgstu dainuoti. Mokykloje man sekėsi filosofija, istorija, kalbos, chemija. Nemėgau fizikos, matematikos ir technologijų. Pakankamai neblogai kalbu penkiomis kalbomis. Lietuvių kalbos mokausi jau dvejus metus.
— Kada pajutote pašaukimą tarnauti Dievui, paskirti Jam savo gyvenimą?
Kunigas Pranciškus: Jau vaikystėje norėjau tapti kunigu. Kiekvieną dieną su močiute eidavau į bažnyčią. Pirmosios mišios suaugusiems prasidėdavo 4 valandą ryto, o vaikams — 5 valandą. Vietname, mano parapijoje, yra labai didelė bažnyčia, joje apie 3000 sėdimų vietų. Šeima — tėtis, mama, broliai mane užaugino religingą. Man labai svarbus pašaukimas — tarnauti Dievui.
— Koks pirmas įspūdis atvykus į mūsų šalį, gimnaziją?
Kunigas Pranciškus: Norint pažinti bet kokios tautos kultūrą, reikia nemažai laiko. Kiekviena diena yra kupina atradimo džiaugsmo. Bendraujant su žmonėmis (lietuviais), po truputį formuojasi bendras kultūros vaizdas. Pavyzdžiui, vietnamiečių kultūroje kiekvieną dieną ant stalo yra ryžių, o lietuvių — bulvių. Tai taip pat kultūros dalis. Jūsų bendruomenė mane sutiko draugiškai, šiltai. Buvimas katalikiškoje gimnazijoje yra nuostabi patirtis, ypač, kai pabendrauji su mokiniais, mokytojais.
Piercarlo Manzo: Aplinka čia labai draugiška. Visi gimnazistai sveikinasi, šypsosi. Atrodo, kad visi čia atėję jaučiasi jaukiai ir saugiai. Lietuvos mokyklose daug dėmesio skiriama problemoms dėl patyčių ir smurto spręsti. Man keista, nes Italijoje to nėra, nors yra patyčių. Mokykla labai švari, sutvarkyta. Patinka, kad mokiniai dėvi uniformas. Italijoje į mokyklą einama be uniformų. Šaunu, kad mokytojai turi savo kabinetus, kuriuos įvairiai įrengia.
— Ko palinkėtumėte mūsų gimnazijos bendruomenei ir sau?
Kunigas Pranciškus: Linkiu jums visiems Dievo malonės ir kiekvieną dieną sėkmingai nešti savo gyvenimo kryžių. Linkiu visada būti ir išlikti vieninga šeima, bendruomene bei neprarasti bendrystės ryšio.
Piercarlo Manzo: Linkiu, kad visi į mokyklą ateitų geros nuotaikos. Linkiu bendradarbiauti, nebijoti kalbėtis, būti drąsesniems. Mokykla nėra vien tik mokymosi vieta. Tai ir bendravimo, ir pilietiškumo vieta. Sau linkiu patobulinti lietuvių kalbos mokėjimą, iš Dievo gauti tą išmintį, įkvėpimą, o mokiniams — labiau domėtis istorija.
— Ačiū už pokalbį. Linkime Jums kūrybinės sėkmės, norų išsipildymo ir Dievo palaimos.

1 Komentaras

Komentarai nepriimami.