Sugrįžimų stotelė — Nevarėnai (2)

Šiuos prisiminimus rašiau jau seniai, lyg ristele bėgdama, paskubom. Bet būtent paskubom ir pasakai, kas arčiausiai „minties išėjimo“. Rašiau, kai buvo rengiamas leidinys apie Nevarėnus. Buvau leidėjų skubinama. Todėl ristele tie prisiminimai. Kai ką panaudojo knygoje, kai kas netilpo. Jei kam įdomu, pasiskaitys po tarpsnelį čia, mano mielame prigimtiniame laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“.

Janina Zvonkuvienė

(Tęsinys. Pradžia Nr. 78)
Bordo akcentas
Nevarėnų miestelį teberegiu kaip ant delno. Ne, ne šiandienį, o aną, į kurį atėjau 1961-aisiais. Pagrindinė aikštė ir pagrindinė Liepų gatvė — vadinamasis „brukis“,— grįsti lauko akmenimis. Bet tvarkingi! Dailiai kažkieno rankomis buvo atliktas darbas — su lietaus nuolydžiais, su kelkraščiais iš tokių pat akmenų. Medeliai gražiai prižiūrimi, visada dailiai pagenimi, kiekvieną pavasarį nubalinti. O tarp medelių — ir vasarinių gėlyčių visada pasodinta. Taip ir žydi jos atminties vaizdiniuose…
Toje vietoje, kur dabar stovi kultūros centras, buvo daržinė. Labai didelė. Priešais ją — tik per kelelį — jaukus skverelis su gėlių darželiu, su suoliukais pasėdėti. Kai statė naujus kultūros namus, mes jau buvome paskutinėje klasėje — 1966-1967 mokslo metai. Jauna chemijos mokytoja vedė mus parodyti klojamų plastmasinių (kažkaip kitaip juos reikėtų vadinti) vamzdžių, kurie esą geresni už metalinius, nes nerūdija.
Kai dar niekas nieko ypatingo nestatė ir kai miestelis gyveno „Chruščiovinio atlydžio“ gyvenimą, po jį vaikštinėjo žmogus- eksponatas. Panašu, kad pasivaikščioti jis išeidavo vis tuo pačiu laiku. Idealiai švarus ir visada absoliučiai ramus, rankas suėmęs už nugaros, žvilgsnį nukreipęs kažkur į nežinomą tolį. Orus ir viskam abejingas jis pareidavo centrine gatve, pro aikštę — Burbesio link. Drabužiai visada tamsiai violetiniai, labai geros vilnos, o lietingą dieną ant batų visada avėjo kaliošus. Tada šis protingas paprotys — saugoti odinius batus — jau buvo nunykęs. Tad žmogus — eksponatas su nesuprantamos spalvos ir nepaaiškinamos prabangos drabužiais darė neišdildomą įspūdį. Neprisimenu, kad jis su kuo nors Nevarėnų miestelyje būtų kalbėjęsis. Atrodė absoliutus vienišius.
Neprisimenu kas, bet vis dėlto suteikė šiokios tokios informacijos: tai esąs Sprindžiukas (tokia pavardė) ir buvęs jis grįžęs bene iš Amerikos. Ta jo apranga, rods, net kvepėjo…
Visi nevarėniškiai tuomet rengėsi „kaip žmonės“ — senomis paprastomis sermėgomis, kaimiškais natūraliais avikailio kailiniais, avėjo guminius arba kerzinius batus, per lietų užsimesdavo burkas su bušlaku (kapišonu)… Visi buvo vienodai pilki, visi skubantys prie kokių nors žūtbūtinių darbų, visi net su šauksmais pasikalbantys, o čia mat — a-me-ri-kooo-nas! Vaikštinėja be reikalo! Ar darbo nėra!? Tuo metu vien žodis „užsienis“, o juo labiau — Amerika! buvo taip nesuprantamai tolima, kad šiandien neįmanoma su kuo nors palyginti. Ir kad normalus, vaikštantis žmogus neturėtų ką veikti, taip pat buvo nesuvokiama. Bet nevarėniškiai su tuo jau buvo apsipratę, jau dėmesio nekreipė. O mums, būreliui mokinukų, tekdavo apie valandą padykinėti miestelio centre — laukdavome keleivinio autobuso, kurs pavėžėdavo mus arčiau namų. Tad būdavo daug laisvo laiko viską stebėti…

Klaipėdos aidas
Mano dėmesys į vaikščiojantį bordo dėdę buvo didesnis, atidesnis dar ir dėl to, kad tai buvo susiję su Klaipėda. Dalis manęs „gyveno“ Klaipėdoje. Ten dar nuo tada, kai nieko neatsimenu, buvo išsikėlę gyventi tėvai. Aš buvau palikta augti pas Babūnelę, pas Domicėlę Gičauskienę (Kybartaitę), gimusią 1891 m. — mamos mamą, gyvenom Patausalės kaime. Lankydavausi Klaipėdoje. Toje pačioje Zanavykų gatvėje, kur ir mano mama, gyveno liekna, visada vienodai pilku drabužiu vilkinti mielo veido moteris Sprindžiukienė. Ji turėjo sūnų Danielių. Labai ramų, poetiškai pakreipto veido vaikinuką, su tamsiu apgamu ant skruosto. Iš visų gatvės berniūkščių jį išskirdavo itin ramus būdas ir nesuprantamas mandagumas — jokio paaugliško riksmo, jokio pikto žodžio, jokio keiksmažodžio. Visada tylus, susimąstęs, lyg mintyse kurtų eilėraščių posmus… O man vien jo vardas skambėdavo kaip muzika. Juk ištarti „Danieeelius“ — visai kas kita nei Romka, Gienka, Vytka, ar ne? Gatvės moterys kalbėdavo, kad Sprindžiukas-tėvas palikęs šeimą. Tai buvo šiurpi naujiena. Dar šiurpiau, kad tas tėvas atsidūręs bene Amerikoje, o dabar pargrįžęs. Bet ne pas Sprindžiukienę, kažkur, kad net nesuprasi, kur… Atrodo, kad tada supratau, ko gatvės moterys nesuprato — Nevarėnuose Sprindžiukas-tėvas.
Tuomet skyrybos nebuvo kasdienė naujiena, kas antra šeima dar nesiskirdavo kaip dabar. Todėl užleisto vaiko galvelėje ryškaus Sprindžiuko pasivaikščiojimai po pilkas Nevarėnų gatveles — egzotika, neįminta paslaptis. Iš tolo nužiūrinėdavau Danieliaus tėvą nuo kaliošų, batų raištelių iki „kepalušo“! Tamsi rudens diena, aplinkui šlapia, mažesnėse gatvelėse purvo — kiek nori. Viskas aplinkui pilka. O čia — ryškus tamsiai violetiniu apdaru nesuprantamas ponas oriai žingsniuoja. Drabužiai taip tvarkingi, visada išlyginti, kad ir pūkelio ant šito „bordo“ nerasi… Va, ko išmoko Amerika! Beje, prabėgus daug dešimtmečių, apie ramųjį Danielių — amerikono Sprindžiuko sūnų — beveik jokių žinių. Tarsi gyveno Šiauliuose, tarsi paprastą darbą Dramos teatre dirbo. Ar turėjo brolių, seserų, taip pat nežinau. Norėčiau žvilgtelti pro uždangos plyšelį, kaip šiandien atrodo tas jo ryškus apgamas ant skruosto. Jis teikė kažkokio ypatumo, poetiškumo, dvelkė vidiniu grožiu — apie ką niekas niekada nieko neužsimindavo. Dauguma aplinkinių šeimų girtaudavo ir garsiai juokdavosi vien iš savo pačių nepadorios kalbos. Danielius ir jo mama buvo tos aplinkos šviesi išimtis. Todėl ir įsiminė. Iki šiol jaučiu tą šviesą. Ji išliko atminty, kaip ir „bordo“ ponas Nevarėnų gatvelėse. Jei „eksponatas“ Sprindžiukas vaikštinėdavo po Nevarėnus, vadinasi, šis miestelis ar jo apylinkės yra susijusios su šios šeimos istorija. Į svetimą aplinką nevykdavo net iš Amerikos. Deja, ką nors daugiau pasakytų tik kas nors iš šakninių miestelio gyventojų — ilgaamžių. Mano turimos žinios tokios skurdžios. Beje, ir tos niekam nebereikalingos.

Žvaigždė
Tuo pačiu metu per miestelį „praskriedavo“ ir kita tuometė žvaigždė — visų laikų Nevarėnų medicinos tarnybos įžymybė seselė Leniauskienė. Pastatyk ją šiandieną tokią, kaip buvo, šalia dabartinių garsiausių modelių ir žvaigždžių — Leniauskienės ekstravagancija vis tiek būtų neprilygstama! Puriu dideliu debesiu iškedenta šukuosena, nematyto fasono drabužiai, odinės „ruminkos“ ant tokio aukšto kulno, kad negalėjom suprasti, ar ant tokių dar įmanoma paeiti… Dar išversti kailiukai…
Dar mums, to meto mokinukėms, žvaigžde visam gyvenimui išliko kita Nevarėnų miestelio medicinos darbuotoja Irena Ramšienė. Tik visai kita prasme. Ji taip gerai mus išmokė suteikti pirmąją pagalbą, teisingai dėti tvarsčius, transportuoti įvairius ligonius, kad šios žinios man niekada neišdilo ir daugybę kartų pravertė. Tik nevarėniškės buvome taip stipriai išmokytos. Apie tai liudija du faktai: varžybos ir studijos. Kol mokėmės Nevarėnuose, pelnydavome prizines vietas Raudonojo Kryžiaus organizuotose pirmosios pagalbos varžybose. Tai vadinosi „sanitarinės draugovės“, būdavo kažkokie tų draugovių sąskrydžiai ir daug praktinių varžybų. O kai mokiausi Vilniaus universiteto dieniniame skyriuje, gerai sekėsi ir medicina. Mūsų laikais — mokiausi 1969-1974 metais — visas dieninio skyriaus studentes rengė dirbti ir medicinos seserimis (karo atveju), rimtai teko pasimokyti kai kurių medicinos disciplinų. Nė viena bendramokslė žiniomis nė iš tolo neprilygo nevarėniškės felčerės Irenos Ramšienės mokinėms. Kitos studentės viską girdėjo pirmą kartą, visai nieko nežinojo ir nemokėjo. Nevarėniškės Ramšienės mokinės buvome stiprios! O aš, praktikos dienomis budėdama vaikų ligoninėje, įgavau ir gerų praktinių įgūdžių, nebijojau prisiliesti, slaugyti ligonių, nuo ko visokiais būdais išsisukinėdavo bendramokslės. Budėjimo ligoninėje metu stengdavausi gauti kuo daugiau užduočių, drąsiai leisdavau vaistus į raumenis — į dailučius vaikučių užpakaliukus. Suleidusi visada apramindavau, paglostydavau, panešiodavau — kad ligelė greičiau pasitrauktų. Vėliau, kai reikėjo auginti, sarginti savo vaikus, viskas itin pravertė. Ir iki dabar praverčia. Žemai lenkiu galvą visko išmokiusiai Irenai Ramšienei.

„Prekybos centras“
Kuo daugiau praeina metų, tuo labiau buvęs žmonių gyvenimas, išlikęs šykščiuose vaizdiniuose, panašėja tik į kažkada matytą filmą — su įdomiais, nebeatkartojamais personažais, su savais garsais ir scenografija. Kuo daugiau nuteka Burbesio vandenėlio, tuo aiškiau supranti, kokia brandi, kokia teisinga, dvasiškai ir kultūriškai turtinga buvo tų senųjų nevarėniškių bendruomenė. Šiandieną beveik visiems jiems jau — Amžiną Atilsį, visi jau „susirinkę“ į Nevarėnų kapelius.
Jei būčiau jauna, jei turėčiau režisierės gabumų, kurčiau filmą apie miestelio gyvenimą, koks buvo prieš tuos nutolusius dešimečius. Veiksmas vyktų anoje, tik lauko akmenimis grįstoje aikštėje, kuri tuomet buvo plyna, erdvi, tuščia. Per ją kryžmai vaikštantys žmonės atspindėtų tuomečio gyvenimo spalvingumą. Vien Jankauskas ir jo balkšva kumelė ką reikštų! Gyveno jis kažkurioje trobelėje priešais „Arbatinę“. Kai neseniai paklausiau — nebežino jauni Nevarėnų žmonės, kur „Arbatinė“ buvo. Bet Jankauskas iš šiems nebuvo nežinomas. Sako, kažkur čia pat gyveno. Taigi gyveno! Raišas žmogus, vis savo balkšva kumele vedinas, kojelę velkinas buvo tarsi Nevarėnų miestelio druska. Nežinau ką, iš kur ir kodėl jis tuo arkliuku vežiodavo, kokius darbus dirbdavo, tik vis regiu — žingu, žingu, žingu lėtai abu patrobiais, patvoriais raišas ramus žmogus ir dar ramesnė balkšva kumelė… Abu svarbūs, abu labai reikalingi.
Pas Jankauską traukdavo žmonės iš visų aplinkinių kaimų. Nešdavo jam kiaušinių, bene dar ir skudurų, nešdavo tai, kas naudos davė — ir už tai gaudavo malonę nusipirkti „abiecų“, „persyliaus“, dar „cilindrių“ (stiklų) žibalinėms lempoms ir liktarnoms — įvairių sunkiai, net labai sunkiai gaunamų prekių.
Kas tie „abiecai“? Tuomet kitaip nė į galvą nebūtų atėję pavadinti sienų apmušalus, šiandien vadinamuosius tapetus. O „persylius“ — skalbimo milteliai. Ir dabar panašiai būna užrašyta ant pakelių. Tada šie milteliai buvo labai prasti, kažin ką šiandien su tokiais darytume. Tačiau tuomet, kai skalbėme tik pelenų šarmu ir ūkišku muilu, „persylius“ buvo džiaugsmas!
Jankauskas, tikriausiai, buvo koks nors vartotojų kooperacijos vietininkas Nevarėnuose. Už tam tikrų produktų paruošas, surenkamas iš gyventojų, gaudavo šiek tiek prekių, kurių šiaip parduotuvėse kaip ir nebūdavo. Taigi pas Jankauską buvo savo meto Nevarėnų „prekybos centras“. Žinoma, garsesnė buvo Piotro Sušilovo (net vardą atsimenu!) tvarkoma krautuvė — tuomečių „prekybos turistų“ traukos centras. Neretai net iš Mažeikių atvažiuodavo žmonės į Sušilovo krautuvę. Kol autobusas pargrįžta atgalios iš Telšių link Mažeikių, šie jau ir apsiprekinę. Sušilovas — atskira Nevarėnų legenda! Ir jo vaikai — taip pat.

Iš pašto — kilogramais
Nusipirkti „abiecų“ — taigi tapetų — irgi buvo ne visiems prieinama prabanga. Dažniausiai namų sienas „lipdydavome“ laikraščiais, pirktais pas Nevarėnų paštininkę Mikštienę. Kilogramais. Esu porą kartų vykdžiusi užsakymą: „Parnešk do kėluogramo laikaraščiūn, išlėpdysem truobas Velykuoms“. Geroji paštininkė žinodavo, ko reikia, parinkdavo laikraščių, kur mažiau „paveiksliukų“, kur daugiau vientisinių tekstų. Ypač tikdavo laikraščiai su įvairių suvažiavimų ir plenumų pranešimais, šie užimdavo didelius plotus ir nesugadinti „paveiksliukų“. Kilogramais prekiaujami laikraščiai buvo bene vienintelis parankinis popierius. Dažnai jis ir vyniojamasis — maisto parduotuvėje. Jokių polietileno maišelių niekas tuomet nebuvo girdėjęs, matęs, to nebūtume sugebėję nė suprasti, nė įsivaizduoti.
O tos besarmatės riebios, didelės, kvepiančios silkės, suvyniotos į kelių sluoksnių laikraštį, vis tiek skleidė kvapą, varvėdavo „rasalas“, kiaurai persisunkęs per visus laikraščio sluoksnius, lašnoja iš rezginės visu keliu namo einant. Buvau nuolatinė tiekėja. Jei tik kokia kapeika namuose atsirasdavo, mano Babūnelė vis „užzakazydavo“ parnešti silkės, dar kanistrą „karasino“ (žibalo) iš Nevarėnų „gelžių krautuvės“. Ir duonos. Būdavo tokie dideli sunkūs kepalai. Rūgšti, rupi ši duonelė vėliau buvo taip išpopuliarėjusi, kad netrukdavo išpirkti vos ne šimtus kepalų — karves ja šerdavo. Imdavo žmonės glėbiais, maišais… Vieno rajono kepykloje dirbusi gera pažįstama nepaneigė kalbų, kad būdavo iškepama ir gardesnės duonos siunta. Žmonės sakydavo, kad „partiniams“. Taip ir vadindavo — „partinė duona“.
Ne visada linksma būdavo kelionė per duobėtą prilytą vieškelį, per dirvonus ir pievas su tais sunkiais nešuliais. Dar ir mokyklinių knygų portfelis. Juk ir tų laikų mokinikės norėjome atrodyti ir gražios, ir grakščios. Dar stengėmės būti ir protingos… Kažkaip svarbu atrodė tas reikalas — būti protingoms.
(Bus daugiau)