
Prieš porą metų amžino poilsio į Varnių kapinių kalnelį sugrįžo ir šalia tėvų prisiglaudė Irena Dambrauskaitė-Krivickienė, buvusi Varnių gimnazijos, įkurtos 1944 m., 2 laidos abiturientė. Tai buvo retų gabumų ir nepaprasto jautrumo žmogus, tikra Lietuvos patriotė. Išlikusiuose Irenos dienoraščiuose matyti, kokie buvo pokario moksleivių ir jų tėvų rūpesčiai, koks apskritai buvo tuo metu gyvenimas Varniuose ir aplinkiniuose miesteliuose.
(Tęsinys. Pradžia Nr. 75; 77; 79)
Sekmadienis
Nueinu pas Teklę, randu ją vieną. Ji iškart man užsimena, ko buvau NKVD ir ar jau „užverbuota“. Ji bijodama ir pasitikėdama pasako, kad irgi penktadienį vakare ją išsivedė į miliciją ir grįžo auštant. Be to, ji turėjusi pasižadėti, kad seks mokytojus, buožes (pati būdama buože) ir t.t. To paties ir ją klausinėjo apie direktorių ir grasino, kad abu sės kartu. Teklė tiesiog nesava. Gal yra tokių, kuriais negalima pasitikėti, viena sako, kita daro ir nuneša žinias į NKVD. Ne vienai ir patriotiškai nusiteikusiai galvą apsuka.
Vis dėlto ir mokiniai dar turi pašalinių svarbių reikalų. Mokytojai barasi už neišmoktas pamokas, nė nepagalvoja, kur naktį buvom, kur sukosi mūsų mintys; kankina savo pamokslais, pažymiais, už menkiausią nieką grasina išmesti iš gimnazijos… O nuo vieno mūsų žodžio priklauso jų likimas. Kai sėdėjau pas tardytoją, girdėjau už sienos moters klyksmą: „Jėzau Marija, nemuškit, ai, ai…“ Pamiršau visus direktoriaus man padarytus nemalonumus, geriau aš nukentėsiu nei kito nelaimės ar ištrėmimas gulėtų ant mano sąžinės.
***
Mokytojai skundžiasi mūsų klasės neveiklumu, ypač mūsų nemėgo Raičinskiai, tačiau ne mažiau ir mes jų. Raičinskienė barė, kam nesirašom į literatų būrelį, ji dėstė lietuvių kalbą, kur mes dingsim, tokie „slunkiai“. Barė už nesantaiką su aštuntokėmis (jos tik dvi ir tebuvo), o aštuntokai vis ateidavo į mūsų klasę, čia ir esanti, pasak jos, visa „paslaptis“. Mūsų auklėtoja irgi palaikė savo aštuntą klasę, barė už visokias ambicijas ir „meilės intrigas“. Teko su aštuntokėmis susitaikyti. Jos turėjo labai aštrų liežuvį ir buvo geros literatės.
Sekmadienį po pamaldų, kad nebevadintų „slunkiais“ ir pakeistume Raičinskienės nuomonę, nuėjome į literatų susirinkimą. Man liepė sekretoriauti. Viskas vyko labai gyvai ir įdomiai. Nepaprastų koreferento gabumų parodė penktokas Algis Vičauskas (jis dargi mano giminaitis). Jis koreferavo aštuntokei Marytei Balčiūtei ir visus nustebino savo gabumais, logika, susikaupimu.
Gruodžio 11 d.
Lotynų pamoka. Direktorius, veriančiai pasižiūrėjęs į mane, pradeda: „Rodos, disciplina yra, bet keliami slapti pasilinksminimai, kai kas teigia, kad „politinio pobūdžio“. Ir iš šios klasės buvo“. Dieve, nejau prasidės vėl iš naujo, ką daryt? Visos bėdos iš karto, čia tas tardymas kažin kuo baigsis, čia nebėra kam pasiguosti, nes Stepas išvažiuoja (jam trimestre vieni dvejetai, praeitis jo nekokia, Rusija, kalėjimas, lakūnų mokykla, direktorius jam patarė mesti mokyklą). Direktorius sako, kad kai parvažiuos inspektorius, šauks ekstra posėdį, kai kam teks atsisveikinti su gimnazija. Audra artėja.
Per laisvą pamoką išsikviečia mane auklėtoja. Nemaniau teisintis, norėjau viską kaip auklėtojai pasakyti, tik neišduoti kitų. Tačiau ji jau viską žino (prieš tai Stepas sakė su ja kalbėjęs ir ji priekaištavo, kam nepakvietęs jos). Bet prikišo mums, mergaitėms, moralę, paklausė, kas riša mane su Stepu, kad iš manęs to nesitikėjusi, kad aš, kaip pirmoji gimnazijos mokinė, suteršusi savo vardą. Kai mane taip užpuolė, dingo visas nuoširdumas. Ant Juzytės užpyko, kam ši nenorėjo prisipažinti, o jau Alf. — išplepėjo viską. Klasėje užuojautai nebuvo galo, visi stengėsi paguosti ir suraminti, kad viskas būsią gerai. Atėjo aštuntokai, dalijomės savo bėdomis, Andrius laukė savo eilės. Buvo įdomiausia, kas tą viską pasakė, iš kur sužinojo net mažiausias smulkmenas. Kodėl po to robakso nieko nesakė, nors mokiniai žinojo ir šnekėjo, o dabar viską iškėlė iš pat padugnių? Bet kas bus dabar, pasiduoti likimui, jau niekas negelbės. Išskyrus mūsų ir VIII klases, visi iš mūsų šaiposi, žiūri kaip į nusikaltėlius.
Gruodžio 14 d.
Vis kaskart renkasi juodesni debesys, artinasi audra. Nutarėm su Juzyte eiti pas direktorių atsiprašyti, nuoširdžiai pasikalbėti, gal jis mus nuramins. Drebėdamos nuėjome. Tačiau iškart užsipuolė, kad kalbančios nenuoširdžiai, pamelavusios ir tokio atvirumo nepriimąs. Kai tik grįš inspektorius, bus ekstra posėdis. Jis to negalįs taip palikti, nes jau kalba civiliai, pranešta saugumui ir Telšiams, be to, būk tai įvykusi vagystė, jis negalįs leisti, kad mus tampytų milicija ir t.t., ir t.t. Be to, priminė, kad aš jau pernai jam įžūliai atsakinėjusi ir esanti labai užsispyrusi, turįs duomenų, kad vieną kartą parėjusi namo 4 val. ryto ir t.t. Sakė, kad aš susiprantanti po laiko. Juzefinos jis dar nepažįstąs, bet jau įspėjęs dėl Andriaus, o ji vis vien varo savo, o aš ten su tuo Step. Ramku, reikėsią pakalbėti su tėvu. Kaip durnai viskas išėjo.
Pareinant mus pasitiko Teklė, klausia, kas, kaip, o mes sakom, kad blogai. Ji papasakojo, kad mūsų auklėtoja Jačionytė bijo, kad neprisipažintumėme gėrę. Ji tai davusi suprasti mokytojui Jonui, kad įspėtų Andrių. Ak, tas mažasis mokytojas, koks jis geras, o apie mūsų subuvimą jau tą pat vakarą žinojo.
Direktorius buvo paleidęs išeiti pavalgyti ir vėl po vieną ateiti tardymui. Sutikau Step., jis visai linksmas, kas jam, jis išvažiuoja, dar kviečia į išleistuves, pasakau tiesiai, kad eitų po velnių su savo išleistuvėm. Sako, kad jam gaila Varnių, tų rudens vakarų, manęs. Jis lauksiąs prie Valančiaus darželio, kol grįšiu iš direktoriaus. Pas direktorių buvau tokia išsiblaškiusi, nebeturėjau jėgų kalbėtis. O, kad jam pasakyčiau, kaip kovojau dėl jo NKVD, kaip jį teisinau, tikrai jam būtų staigmena, bet ne, nesakysiu. Geriau po visko, kai būsim nuteisti, kai viskas baigsis.
Laukiam grįžtančio inspektoriaus. Įsivaizduoju, kaip puls su savo moraline pedagogine filosofija, jis neturi širdies, užmiršo, kad buvo mokiniu. O kiti mokytojai tylės, jie užstos mus, bet bijos pareikšti savo nuomonę. Jų balsai mažai teturi reikšmės. Svarbiausia direktorius, inspektorius ir Grigaitė. Inspektorienė gal ir nieko, bet kaip inspektorius pasakys, taip ir ji. Ak, kokia gėda prieš visus mokytojus, dar kad būčiau bloga mokinė, o dabar — garbės lentoje, cha, cha!
Auklėjimo pamoka. Auklėtoja taip įdūkusi mus plūdo visokiausiais žodžiais, kad esame jau tikros nusikaltėlės, dulkinėjos ir t.t. Nenorim suruošti vakaro su programa, ne,— tik slaptus robaksus be jos žinios, su įžymiais kavalieriais ir t.t.
Penktadienis
Vakar buvo posėdis pas direktorių jo bute. Berniukai ir iš kitų klasių lakstė, šnipinėjo, gal per sargą ką sužinos. Aš jau neberuošiau pamokų — gal nebereikės. O šiandien reikia eiti į salę. Ateina mokytojai, sustojam. Mes, nusikaltėlės,— nuošalioj vietoj, susilenkusios, kad kiti nematytų. Inspektorius barzdą atkišęs atsineša raudoną knygą, padaręs įžangą apie nusikaltimą, skaito posėdžio rezultatus: Andriui ir dviem šeštokėms elgesys 4, drausmingumas 3, Alf., Juzikei ir man elgesys 3, drausmingumas 2, paliekant gimnazijoj su paskutiniu įspėjimu. Visiems išplatinti po 5 numerius prenumeratos „Tarybų Žemaitija“, vaikščiojimo laikas II trimestre iki 8 val. vakaro. Niekas nesitikėjo, kad taip smarkiai supjaus.
Atėjo pas tėvus auklėtoja, visko prišnekėjo. Bjauriausia, kad papasakojo mano santykius su Step. mamai, ko ji nežinojo, pataria mane saugoti, kontroliuoti laiškus ir t.t. Na, tikras biesas, bet ji pati taip nemano, šneka dėl formalumo. Atsiprašiusi išeina. Tada pradeda mama. Aš nebeištvėriau, apsipyliau ašaromis ir išbėgau.
Paskui atsiprašiau tėvų, pasižadėjau niekur niekuomet nebeiti, iš gimnazijos vakarų grįžti daug anksčiau ir t.t.
1947 metai, sausis
Važiuojam į Janapolę dėl rinkimų agitacijos. Atlikom programą. Buvo ir Varnių rinkiminės apygardos deputatas į Aukščiausiąją Tarybą Jonas Kumpis. Mums neleido pasilikti, į sunkvežimį prilipo rusų kareivių ir berniukai paliko eiti pėsčiomis.
Važiuojam į Drobūkščius, rogėmis per ežerą. Žmonių buvo daug, bet priėmė gana nepalankiai, neplojo, nesidomėjo. Gal todėl, kad šiandien iš šios pusės palaidojo Alekšionių kaimo seniūną, nušovė taip vadinami „banditai“.
Sekmadienį važiuojam į Pavandenę. Mergaitės mašinoj, berniukai arkliais. Vėjas tiesiog pliko veidus. Berniukai atvažiavo nušalę ausis. Po programos norėjom šokti, bet auklėtoja neleido. Pykom ir kaltinom ją, mus išleido su maršu. Pasirodo, kad kalta ne auklėtoja, o tas deputatas Kumpis (kad jį kur!..), nes jis bijojo su mašinėle važiuoti ir mūsų sunkvežimis buvo kaip apsauga, turėjo jį lydėti.
Vasario 1 d., šeštadienis
Inspektoriaus paskaita buvo staigiai nutraukta ir mes spėliojome, kas atsitiko. Namuos spėliojau, ar tik nesuėmė direktoriaus. Išėjau į gatvę, sutikau mūsų berniukus, užėjom pas Eugėnę ir ji tyliai pasako, kad suimtas direktorius. Kaip man jo gaila, bet dar gali visaip išeiti ir su mokiniais. Aišku, kitaip ir būti negalėjo, visa Varnių komunistinė visuomenė prieš jį. Jį išvežė į Telšius.
Sekmadienis
Taip per pamaldas liūdna, visuomet čia sėdėdavo direktorius, o dabar… vargšas… Ir kaip reikia tokiam ambicingam žmogui jaustis suimtam, tiesiog neįsivaizduoju. Ne, jis sugrįš, sugrįš… Vis dėlto jis mano dėlei buvo geras, kartais labai švelnus. Man veržėsi ašaros ir aš meldžiuos į Šv. Mariją, kad padėtų jam.
***
Mokausi gamtą, „Galvos kaulai“, čia pavaizduotos kaukolės. Įsižiūriu į jas. Tėvelis skaito ir pasakoja apie Šv. Pranciškų. Susimąstau. Ne, nebesivelsiu į jokias intrigas, „meiles“, tai noriu susitikti, tai neapkenčiu, ar čia gyvenimo esmė? Pavirsiu į tokią kaukolę ir aš, ir jis, ir kiti… Pamirš visi, kad buvome. Kiek šį vakarą vaikščioja jaunimo, siekia kažko, gyvena savo intrigose, kankinami pavydo ir aistrų, o ar pagalvoja apie gyvenimo prasmę… Ir kaip mes, jaunieji, to nesuprantam. Prisimenu, kad tame beslampinėjančiųjų būry buvo ir mūsų klasės Jurgis. Jis ne toks kaip visi. Mes visi tokie pat, o jis toks švelnus, kilnus, jautrus, jis ir Stasiukas iš VIII klasės, jie abu iš kunigų seminarijos. Visad linksmi, sąžiningi, atviri, nieko neužgauna. O gal žmogus iš prigimties jau yra toks, koks yra… Vėlu, jaučiu nuovargį, galėčiau dar daug parašyti, norisi viską išlieti popieriuje, tas rašymas man užima daug laiko, dar reikia slėptis, kad nematytų namiškiai, kad niekas nesurastų tų popieriukų, juk rašau tik sau, tai mano slapčiausia išpažintis.
(Bus daugiau)