Sugrįžimų stotelė — Nevarėnai 4

1964 m. Nevarėnų vidurinės mokyklos aštuntokai vaikinai su auklėtoja Valerija Kurcaite.

Šiuos prisiminimus rašiau jau seniai, lyg ristele bėgdama, paskubom. Bet būtent paskubom ir pasakai, kas arčiausiai „minties išėjimo“. Rašiau, kai buvo rengiamas leidinys apie Nevarėnus. Buvau leidėjų skubinama. Todėl ristele tie prisiminimai. Kai ką panaudojo knygoje, kai kas netilpo. Jei kam įdomu, pasiskaitys po tarpsnelį čia, mano mielame prigimtiniame laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“.

Janina Zvonkuvienė

(Tęsinys. Pradžia Nr. 76; 78; 80)
„Vadybininkė“ Regina
Tas žieminis nakties kelias į Dadotkus ir atgal — baltutėlis, švarus. Kad kas barstytų — nebuvo nė girdėti. O ir dienomis transporto važiuodavo tik tiek, kad kaklai ištįsdavo iš nuostabos — kas ten pasirodė?! Ir iš kur žmonių atsiranda tokių, kad važiuoti moka! Taip tuomet į automobilinį transportą žiūrėdavome.
Tuo baltu Dadotkų keliu mėnesienos naktį įsitaisydavau eiti po kojinių, kaliošiukus — į rankas. Ir nieko! Nei šalta, nei ką. Ir kaliošai neslysta, nekrinta nuo kojų. „Punčiakos“ atlaikydavo, nė neprakiurdavo. Iš ryto — į pamokas. Savo paslaptingas keliones tik žvilgsniais prisimindavome.
Bet nebuvo blogai ir su mokslu — per pertraukas galima suspėti viską. Jei tik rūpi, jei tik nori.
Tiesa, žygius į Dadotkus organizuodavau ne aš, o kažkas, kieno namai toje pusėje buvo. Bene tokia Regina L… Mokslas jai buvo ne itin svarbus, tačiau pati švytėjo gyvenimo džiaugsmu ir grožiu — šypsosi, veidukas rausvas, putlus, skruostuose duobutės, kalba lipšniai. Pašėlusi! Ji daug ką diktuodavo. Vaidindavo „gerą draugę“, bet vis kėsindamasi ką nors iškrėsti. Pirma iškvosdavo visas paslaptis, paskui „mokydavo“, ką turiu daryti. Taip jau būna su vaikais, kurių namuose nėra mamos rūpestingos, nėra kas pakalba. Jei kas pašnekino dailiau, tai jau ir atlapoji save… Bendravimo alkis jaunam visada svarbu.
Su berniukais kitame „internato“ gale susirašinėdavome laiškučiais. Albertas, keliomis klasėmis vyresnis (jau Amžiną Atilsį jam), rašydavo puikius eilėraščius. Kartais atsiųsdavo vieną kitą posmelį „slaptuoju paštu“. Regina buvo ir „cenzorius“, ir „vadybininkė — kam ką rašyti. Rašome pakikendamos, atsakymų laukiame.
Iki šiol graužia apmaudas dėl savotiško papiktnaudžiavimo dorų vaikinukų gerumu: pirma parašome meilių žodelių, o paskui negražių, įžeidžiančių. Galbūt suskaudindavome širdį geram, doram vaikinui. Tą patį akimirksnį gailėdavausi tokių „žygių“. Iki šiol kaltės jausmas velkasi, nes šiaip jau niekada nebuvau iš smarkuolių, pasižyminčių kokia nors agresija ar nedorybėmis. Bet ką bepakeisi! Reginos „vedama“ įskaudinau ir sau labai brangią gyvenimo švieselę. O Reginai kas! Jai pramoga. Kas liepė klausyti jos? Niekas!

Nepamiršo
Šiandien sugebėčiau paaiškinti savo skystumą: tėvų neauginta, nepamokyta. O namiškių aplinkoje jokių pajuokavimų, pavaidinimų, suvedžiojimų nebuvo. Dievobaiminga Babūnelė buvo labai rimta, jokių bendraamžių aplinkui. Normalaus šeimyninio bendravimo tuštuma ilgus laikus šaukiasi užpildymo. Tą pasakys kiekvienas, augęs be mylinčių tėvų. Ir ne visada sutinkame tik gėrį skleidžiančius aplinkinius žmones. Šiais laikais dar daugiau vaikšto įskaudintų, suluošintų jaunų sielų. Jų „žygiai“ būna ir kur kas skaudesni. Taip gaila jų visų. Ir krašto ateities — taip pat.
Matyt, šį tą atsimena ir Regina. Apie viena kitos gyvenimą visiškai nebežinojome nieko. Tik 2005-ųjų vasarą, daugiau kaip po 40 metų, ji ryžosi paskambinti į vieno laikraščio redakciją, klausdama, ar yra kur nors tokia žurnalistė Kikilaitė. Pataikė atsiliepti mano mergautinę pavardę žinantis žmogus, nurodė ieškoti dienraštyje „Klaipėda“, pasakė dabartinę pavardę.
Taigi paskambino Regina man iš Palangos. Sako, ar atmeni tokią ir tokią iš mokyklos laikų, „internate“ gyvenome, kartu aštuonias klases baigėme. Atmenu, sakau. Kur neatminsi. Tikslinasi: „Ir tu tikrai žurnalistė, kaip ir žadėjai nuo pat septintos klasės?“ Taip jau ir išėjo — prisipažįstu. Regina uždarbiaujanti per vasarą Palangoje, o šiaip bene Mažeikiuose jos gyvenimas? Kad ir žadėjome susitikti, bet taip ir nesuderinome galimybių. Tačiau tebesame gyvos, ir kiek čia to kelio — Klaipėda, Mažeikiai, Palanga… Gerokai vėliau atspėjau, iš kur Reginai galėjo kilti klausimas, ar yra Klaipėdoje žurnalistė Kikilaitė. Atsitiktinumo dėka aptikau, kad ši mano pavardė buvo paminėta viename Mažeikiuose išleidžiamame laikraštyje, kuriame buvau dvejus metus dirbusi. Ten buvo spausdinami prisiminimai, ir viena buvusi bendradarbė prisiminė, kad Mažeikiuose buvau pirmoji moteris žurnalistė, iki tol žurnalistais dirbdavę tik vyrai.

Skolos
Gyvenimas Nevarėnų „internate“ buvo įdomus, nenuobodus. Juk buvome jauni, augantys, sveiki ir svarbiausia — nepersivalgę! Kad ir buvo virtuvėlė, tačiau tik vietoj prieškambario, nes ant malkomis iškūrentos viryklės niekas nieko nekepė ir nevirė. O iškūrendavo mums nežinomu metu — kai vykdavo pamokos. Net nežinojome, kas. Patalynę rankomis skalbdavo moteris, gyvenusi aikštėje, priešais Sušilovo krautuvę. Ar ne Kontrimienė jos pavardė buvo? Skalbimo mašina pas ją dar negreitai atsirado. Įsivaizduokime šiandien tokį darbą — rankomis išvelėti, išskalauti kelias dešimtis patalynės komplektų. Tikriausiai ir ačiū nesusipratome pasakyti. Kaip daugelis kitų dėkingumo skolų liko neatiduota ir ši. O ir bandymai jas grąžinti kartais lieka nesuprasti, nes argi kas šiandieną taip elgiasi? Ar rašo padėkos laiškus už mokyklos metais gautas žinias? Juo labiau po nesuprantamai ilgo laiko.
Taigi nenormalu, jei rašo. Rašiau porą tokių laiškų. Vienas buvo priimtas nuoširdžiai ir suprastas, o kitas — nesuprastas. Bjaurus po to jausmas, bet ką padarysi.

„Mandžiurijos kalvos“
Nevarėnų „internato“ virtuvėlėje vykdavo intensyvios šokių pamokos. Būdama septintokė, puikiai mokėjau šokti tik polką — į visas puses. O valsą — tik šiek tiek. Ir tik į vieną pusę. Mokykloje būdavo šokių vakarėliai, buvo šaunių šokėjų vaikinų. Tikrų gražuolių! Ir vyresnių klasių mergaičių buvo labai gražių. Kaip šokdavo poros! Jaunesnėms mergelėms seilės tįsdavo! Ir kaip blogai nemokėti gerai šokti! Gražuoliai kviesdavo tik gražuoles, o Vladas Jurys — taip pat iš vyresnių klasių — visas, kas gerai šoka. Taigi bent dėl jo reikėjo išmokti valsą! Nors įsižiūrėjusi buvau tą, kuris buvo didis eruditas, o šokiai jo visai netraukė…
„Internate“ berniukų pusėje skambėjo armonika. Nebuvo nė vienos drąsuolės, kurios galėtų eiti ir būti berniukų kambariuose, ten ką nors veikti! Ką jūs! Ką jūs! Jei kada įsliuogdavome atsargiai kokiam susirgusiam užduotas pamokas parodyti, ir viskas! Tuojau atgalios — nepadoru! Armonika skambėdavo vieniša, bet per sieną ji dar romantiškiau girdėdavosi. Pagal tą muziką iš už sienos mokinomės šokti. Mokančios mokė nemokančias — kad šokdamos lengvai suktumėmės į abi puses! Kankindavomės iki prakaito. Atrodo, sukuosi valso ritmu iš paskutiniųjų, bet ta kairė koja velkasi tarsi balkis, ir tiek! Sukdavo mane kantriai draugės. Ir rezultatai geri! Dar ir šiandieną, po šitiek dešimtmečių, galiu lengvai suktis valsą į visas puses! Su palingavimais, su pasvyravimais ir patūpčiojimais. Jei tik dar tinkamą šokdintoją pasiseka aptikti. O armonikos iš už sienos valsai „Mandžiurijos kalvos“, „Amūro bangos“ iki šiol širdį veria. Tai iš tiesų klasika!
Armonika grodavo vyresnėse klasėse mokęsis toks Adomas, berods Montrimas jo pavardė. Nieko nežinau, kur ir koks jo gyvenimas. Tik jo „Mandžiurija…“ iš už sienos tebeskamba kaip gyva, kaip dabar. Nepamirštami yra ir mokykloje mokytojo Artūro Simučio akordeonu groti tango.

Šarados
Paišdykavimų su berniukais iš Nevarėnų „internato“ ir iš miestelio būdavo visokių. Bet visi nekalti, jokių rimtų eibių neiškrėsdavome, griežtieji mokytojai menkai ką težinojo, o gal net ir nieko. Miestelio berniukai ateidavo pas draugus į „internatą“, o tada pro mažytį „sieniaus“ langelį sulįsdavo į mergaičių pusės priemenę, kurioje kabindavome drabužius, laikėme batus. Iš tos priemenės kavalieriai — į mūsų kambarius. Ooo! Kokias detektyvines slėpynes ten pažaisdavome! Viskas vykdavo tuo metu, kai MTS jau būdavo išjungusi elektrą. Tik apgraibomis vieni kitus atpažindami.
Jei nebūdavo slėpynių, tai vaikinai „vizituodavo“ mergaites miegančias. Kaip tai atrodė? Itin dorovingai! Vykdavo tikros mėtymosi sąmojumi varžytuvės, ir nieko daugiau. Mergytės kietai įsivyniodavome į antklodes — kaip lėliukės, kad tik veideliai liktų kyšoti, o berniukai nedrąsiai prisėsdavo ant geležinių lovų krašto ir… užduodavo šaradas spręsti. O jau juoko, o sąmojaus! Mūsų laikais šarados dar gyvavo.
O kam ir už ką po paklode vietoj čiužinio prikrovėme šaltų kopūstlapių? Kas prisimins?

Kariški rytmečiai
Kažkurį laiką mus, „internatinius“ globojo mokytojas Vacys Vyšniauskas. Turėjome pareigą šerti triušius, kurių kelias dešimtis mokykla augino čia pat mūsų „internato“ kieme esančiame tvartelyje. Tikrai nežinau, kur dėdavo tuos triušius. Bet per vienas Kalėdas su spengiančia ausyse baime ėjome klausytis, ar jie vidurnaktį nesikalbės žmogaus balsu. Taigi vieną tarpsnį rytais turėdavome keltis ir bėgti į kiemą mankštintis. Bėgiojimas ristele, kvėpavimo pratimai, paskui praustis į savo prieangį. Dubenyje — iki pusės! Švaros mokėmės mergaitės pačios, kaip ir gražaus valso šokio.
Dar anksčiau keldavosi tie, kieno eilė būdavo „internato“ valgyklėlėje košę grūsti. Iš vakaro paeiliui skusdavome košei bulves. Labai didelį puodą. Virtuvėje šeimininkaudavo vienui viena šeimininkė — šviesaus atminimo Kybartienė. Vardo neprisimenu. Kybartų daug. Valgykla buvo tame dviejų aukštų mediniame pastate, pirmame aukšte. Kybartienė gyveno čia pat, jos langai žvelgė į valgyklos langus. Ir virdavo vis tą patį: rytais „pusmarškonė“ košė su mirkalu, pietums sriubos ir dar košės „iš grucės“, o vakarienei — putrelė. Taigi beveik nenukrypdavo nuo žemaitiškos tradicijos.

Nemirtingas skonis
Pietums mums kas antrą dieną arba dar dažniau virdavo rūgščius kopūstus, paskanintus tirpytais lašinukais. Deja, ne pačiais šviežiausiais. Tas kopūstienės kvapas su parūdijusių lašinių kvapu persekioja mane iki šiol. Nepavyko pamiršti. Tai buvo taip neskanu, net nežmoniška! Iš kur tų „pauštrinavusių“ lašinių visą laiką virėja imdavo, supratimo neturiu. Geriau jau ta kopūstienė būtų buvusi be nieko, negu su tokiais priedais. Dar ir bulvės, kartu virtos, būdavo kietos — kaip sakydavome — apviržusios, baisiai neskanios. „Internatiniai“ buvome tikrai alkani vaikai. Neturėjome kišenėse nė kapeikos, nusipirkti ką nors iš krautuvės — nė minties! Tekdavo šliurbti tą kopūstienę. O kūnas pagaugais eina. Stengdavaus nupūsti geltonus riebalus, o tą skystimą — su kuo didesniu duonos kąsniu praryti. Užtat karališkas būdavo stalas, kai vakarienei retkarčiais išvirdavo pieniškos ryžių sriubos. Viešpatie! Koks gardumas! Akys ir dūšia kelioms dienoms nušvisdavo!
Apie kopūstienę kažkada pusbalsiu prasitariau šeimininkei Kybartienei. Imdama lėkštę tepasakiau: „I viel ta kuopūstyn…“ Tą pačią dieną buvau iškviesta pas mokyklos direktorių pasiaiškinti. O nebuvau nei neklaužada, nei kuom nors skundžiaus. Ir mokiausi gerai. Bet gal pati virėja pabijojo, kad kas nepasikėsintų į jos „šventą darbą“? Sunku spręsti. Moteris ji buvo nebloga, tik su dideliu „unoru“, vis didžiuodavosi, kad ji geriausia Nevarėnų siuvėja, kad sūnus ne bet kas, o jūreivis Klaipėdoje!
Direktorius Algimantas Bukauskas ilgų moralų neskaitė. Matė, kad nėra nei kam, nei už ką. Geriau jau pats tos „užtrininės“ kopūstienės bent kartą būtų paragavęs, gal tikrai „internatiniams“ skurdžiukams būtų padėjęs.
Dabar galvoju, kad gal nebuvo Nevarėnuose tokios mados smulkmeniškai kištis į kitų darbą. Jei patikėjo Kybartienei mus maitinti, vadinasi, ir dirba puikiai. Juk apskritai žmonės tuomet buvo geri ir sąžiningi. Nuskriausti ir taip vargšus vaikus tik ypatingas šykštuolis, nesveikas žmogus tebūtų galėjęs. Bet tokių neatmenu. Tikrai nebuvo bloga Kybartienė, dirbdavo vis su šypsena — švytravo jos auksinis dantukas — mitriai pasisukiodama ant vienos kojos. Palaukdavo vėluojančių pinigų. Ne visada kas nors laiku man duodavo tuos 17 rublių už maitinimą. Net po savaitę, kitą būdavau maitinama „ant bargos“, kol pagaliau mama atsiųsdavo iš Klaipėdos perlaidą. O už palaukimą pinigų iki šiol esu dėkinga. Už tai tikrai nuoširdžiausias ačiū. Ir auklėtojai Valerijai Kurcaitei, kuri taip pat uždėdavo savo pinigų. Iš tuomečių Nevarėnų mokytojų patyrėme puikių gyvenimo pamokų. Itin gera, motiniška buvo S.Česnovienė. Ir Peštenienė, Juškienė, nors šios ir nedėstė man jokių pamokų, tačiau jų nuoširdus jaukumas mokykloje buvo jaučiamas.
(Bus daugiau)

1 komentaras

  1. Perskaičiau , ir toks graudulys suėmė… Juk ir aš mokiausi toje Nevarėnų vidurinėje, ir toje pačioje valgyklėlėje valgiau, bulves skusdavau, rytais košę grūsdavau su a.a. Kybartiene… Ir Janiną Kikilaitę( mokyklą baigiau gal pora metų vėliau už ją) kuo puikiausiai prisimenu, ir visus kitus, jos paminėtus .Apima tokia nostalgija praeičiai, prisiminimams, visiems, ką pažinojau, su kuo bendravau ir t.t. Iki ašarų graudu todėl, kad niekas laiko rato atsukti atgal neimanoma, kad niekada nebepamatysiu tų,išėjusių ten, iš kur nesugrįžtama…Valerija Kurcaitė dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Puikias žinias suteikė. Vaclovas Vyšniauskas – tai nuostabus, nepakartojamas, toks artimas iki šiol žmogus… Kurio taip ir neprisiruošiau aplankyti, nors labai dažnai prisimindavau ir j, ir Pranutę Vyšniauskienę, ir dar kitus, kurių nėra ir nebebus. Gyvenimas pralėkė tarsi akimirka…

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*