Žemaičių vyskupystės 600 metų jubiliejiniams ir Lietuvių kalbos metams keliaujant į pabaigą, Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje pristatyta senoji knyga, atskleidžianti tikinčiųjų ir religinio spausdinto žodžio santykį. Dauguma XIX a. gyventojų, atrodo, kiekvieną dieną pradėdavo ir baigdavo su knyga rankose. Populiariausios jų vadintos kantičkomis.
Julita Švėgždavičienė
Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Bibliografinio aptarnavimo skyriaus vedėja
Bibliotekos trečiojo aukšto stiklinėje vitrinoje eksponuojama 17 senųjų spaudinių. Tiek jų sutilpo šioje ekspozicinėje erdvėje. Išmintingos iniciatyvos sumanytojo kanauninko Andriejaus Sabaliausko sprendimas — daugialypis, esmingas ir prasmingas: sakralizuoti neseniai atnaujintos bibliotekos erdves, pristatyti dvasinį žemaitiškos kultūros paveldą, stiprinti dvasininkų ir kultūros darbuotojų bendradarbiavimą.
Kanauninko asmeninio rinkinio spaudiniams pristatyti puikiai tiko pavadinimas „Dievo žodis lietuvių kalba“. Svarbiausiu parodos leidiniu laikytinas — Žemaičių vyskupo Juzefo Arnulfo Giedraičio 1816 m. Vilniuje leistas pirmasis Biblijos — Naujojo Testamento — vertimas į lietuvių kalbą. Biblijos leidimų istorijoje svarbus Žemaičių kapitulos kanauninko, arkivyskupo dr. Juozapo Skvirecko viso Šventojo Rašto 6 tomuose (1911-1937 m. ) vertimas, kur lietuviškas tekstas išspausdintas lygiagrečiai su lotyniškuoju Vulgatos tekstu. Parodoje — du šio daugiatomio leidinio — Naujojo Testamento tomai (1913 m.; 1911 m.) bei vienas tomas pakartotinio, 1949 m. leidimo, skirto paties J.J.Skvirecko 50 metų kunigystės ir 50 metų vyskupystės jubiliejams paminėti. Biblijų lentynoje — „Biblia sacra vulgata“, „Novum Testamentum graece et latine“, skirti Telšių kunigų seminarijos dėstytojams, studentams.
Parodoje — keletas XIX a. ir vėlesnių metų kantičkų arba giesmynų, maldų knygelių, dalis jų jau be titulinių puslapių, be pradžios ir pabaigos. Apie vieną jų galime pasakyti tiek, kad tai XIX a. maldų, litanijų, giesmių, psalmių rinkinys žemaičių tarmės pagrindu, įrištas privačiai, kasdieniam naudojimui. Neidentifikuota ir maldų knygelė dūnininkų tarme, su giesmėmis ir litanijomis. Prakalboje skaitome, kad rūpintasi „…kugeriausiai parveizėti…“. Palyginus su skaitmenine kopija, pagal turinį ir apimtį pavyko nustatyti, kad vienas eksponuojamų leidinių galėtų būti „Giesmių knyga, arba Kantičkos“, naujai peržiūrėtos, pataisytos ir papildytos L.Siriečio 1907 m. Joje įtrauktos A.Baranausko giemės (Artojų giesmės šventos, p. 695 – 712, šiame leidinyje — p.696-711). Matyt, remtasi Motiejaus Valančiaus redaguotu ir 1860 m. išspausdintu leidiniu „Kantyčkas arba Kninga giesmių“. M.Valančiaus kantičkos sulaukė 27 leidimų ir ėjo iki 1930 m.
Pagaliau įdomus ir gerai išsilaikęs kun. Kazimiero Ambrozaičio leidinys. 1924 m. grįžęs iš Amerikos į Lietuvą, jis siekia išleisti savo „Giesmių lobyną“, tačiau negauna bažnytinio aprobato, nes giesmės parašytos savotiška kalba ir nepaprasta rašyba. Šiaip taip, sumokėjus spaustuvei didelius pinigus, giesmynas išleidžiamas. Jo pavadinimas „Grinaj musishkaj parashytu gismiu lobynas = (Thesaurus Lietuvanorum Hymnorum): gysmes su natums i senovishkuju vyta atstatytas ir naujums papilditas su didelejs prydais gale…“ Tai beveik 800 puslapių leidinys, rašytas pietų žemaičių dūnininkų tarme. Rašoma, kad šis leidinys kunigą nuvylė. Galėtume paklausti — kodėl? 1996–2003 m. vasaros lauko ekspedicijų medžiaga (2005 m.) rodo, kad Kražių parapijoje ir gretimose apylinkėse Šv.Mykolui skirta giesmė yra giedama iš kunigo Kazimiero Ambrozaičio parengto giesmyno… Čia Šv. Mykolui skirtos giesmės paskutiniame posme sakoma: „Kada jau reiks mums * pri teismo stoti, Pri Kristaus teikis * už mus užstoti — Tad užtark už musu * visas silpnybias, Kad priimti teijktus * i dangaus linksmybias“ (p. 317).
Ši spaudinių paroda įdomi ir kalbiniu požiūriu. Žinome, kad XVIII a. pabaigos knygose pradėta vartoti žemaičių tarmė XIX a. leidiniuose įsigalėjo galutinai. Tačiau žemaičiai ir šiandien mieliau gieda iš žemaitiškų giesmynų. Giesmynus kaimo žmonės labai pagarbiai saugojo, perduodavo iš kartos į kartą. Iki pat XX a. pabaigos kantičkos buvo ne tik reikšmingas lietuvių literatūros paminklas. Kantičkinių giesmių poetika išsiskiria nepaprastu jausmingumu, iliustratyvumu, giesmės — ilgos, spalvingai vaizduojančios epizodus iš šventųjų gyvenimo, Kristaus kančios, Kalėdų džiaugsmo. Pasiremdama šiais Vilijos Dačinskienės pastebėjimais apie kantičkų reikšmę mūsų tautinei savasčiai, kviesčiau kraštiečius padovanoti šių kultūrinio paveldo leidinių mūsų bibliotekai.
Parodoje seniausias eksponuojamas leidinys yra išleistas Tytuvėnų vienuolių „Kalwaria arba Kieley kriziaus su isz rozijmu znoczniausiu wietu yr tajemniciu cielos mukos Chrystusa ant szwętoriaus pri baznicies KK“ , Vilnius, 1781, 72 p. Vienuolis Antanas Burnickis vienuolyne įsteigė Kryžiaus kančios kelio stotis su iš Jeruzalės pargabenta Šventąja žeme. Knygos paskirtis — geriau pajusti Kristaus kančios istoriją. 68 graviūrų rinkinį „Catechisme en Images“ kanauninkas A. Sabaliauskas pavadino meditatyviniais paveikslais. Savo formatu parodoje išsiskirianti knyga išleista 1912 metais Paryžiuje. Adomo Jakšto (1860- 1938), tikrasis vardas Adomas Dambrauskas, dvitomio leidinio „ Mūsų naujoji literatūra (1904-1923)“ pirmasis tomas (Kaunas, 1923) primena mums, kokie to meto dvasiškiai buvo eruditai ir tikri laisvosios Lietuvos kūrėjai. Kitas jo (pasirašytas Aleksandro Dambrausko vardu) leidinys — „Ištisų metų Šventųjų gyvenimai“ (2 d., Kaunas, 1927). Tai antrasis leidimas vyskupo Motiejaus Valančiaus Varniuose rašyto „Žiwataj szwentuju“ ir pirmą kartą išleisti 1858 m. (d.1).
Paklausus, kaip „Šv. Antano kalendorius, 1933 m.“ susijęs su Žemaičių vyskupyste, kanauninkas Andriejus iškart atvertė puslapį, kuriame — Popiežių portretai. „Štai Popiežius Martynas V, patvirtinęs Žemaičių vyskupijos įsteigimą“,— šypsodamasis parodė dvasininkas.
Nuoširdžiai dėkojame kanauninkui Andriejui Sabaliauskui už išmintingą iniciatyvą pristatyti šių ypatingai svarbių ir neįkainojamų leidinių parodą telšiškiams ir svečiams.