Varniai (Medininkai) — Žemaičių vyskupystės sostinė

Medininkų vyskupijos steigimo ir jos vyskupo pristatymo akto (1417 10 24) faksimilė. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus.

Neseniai praslinko dienos, kuomet prieš 600 metų Naujuosiuose Trakuose buvo rengiami ir pasirašyti Medininkų vyskupo nominavimo, Žemaičių (Medininkų) vyskupystės įsteigimo ir pirmojo jos vyskupo Motiejaus pristatymo dokumentai. Tai įvyko 1417-ųjų metų spalio 23–24 dienomis.

Antanas Ivinskis

Prieš 14 metų Žemaičių vyskupystės muziejus Varniuose surengė konferenciją „Žemaičių istorijos virsmas iš 700 metų perspektyvos“ ir po jos „Aidų“ leidykloje tokiu pačiu pavadinimu išleido pranešimų rinkinį, kuriame iš naujo publikavo minimo istorinio dokumento tekstą bei pirmąkart jo vertimą.
Tebūnie išgirsti ir iš naujo suprasti svarbiausieji Akto teiginiai bei mintys, kur kalbama ir apie Varnius, miestą, kuris ilgiausiai, apie 450 metų, buvo Žemaičių vyskupystės sostinė.
Žemaičių vyskupystės istoriografijos šulas Motiejus Valančius, o paskui jį ir Vincentas Juzumas vienodai ir ne visur tiksliai aprašo Žemaičių krikšto ir vyskupystės steigimo eigą.
Pasak V.Juzumo: „Dar tų pačių 1417 m. rugsėjo gale Konstancos susirinkimo deleguoti Lvovo arkivyskupas Jonas iš Žešuvo ir Vilniaus vyskupas Petras iš Kustynės, kuriems (Konstanco bažnytinio susirinkimo) buvo pavesta įsteigti naują Medininkų, arba kitaip Žemaičių, vyskupiją, atvyko į Medininkus, arba kitaip į Varnius. Čia radę dar nemažai pagonių, visų pirma juos mokė ir krikštijo, o po to ėmėsi reikalų, dėl kurių buvo pasiųsti.
Netrukus į Medininkus atvyko Vilniaus klebonas Motiejus, nusipelnęs didžiojo kunigaiščio kunigas (…). Taigi šį kunigą Motiejų, turintį pakankamai reikiamų sugebėjimų, didžiojo kunigaikščio noru įšventino Šv. Aleksandro bažnyčioje Žemaičių vyskupu, idant jis ir jo įpėdiniai reziduotų Medininkuose. Šešis iš Lenkijos atvykusius kunigus paskyrė naujosios vyskupijos kanauninkais ir juos taip pat įpareigojo reziduoti Medininkuose prie katedros (…). Baigę Susirinkimo duotus įpareigojimus, delegatai paliko Medininkus ir išvyko į didžiojo kunigaikščio Vytauto sostinę Naujuosius Trakus, o iš čia apie visą savo atliktą veiklą Žemaitijoje informavo Konstanco susirinkimą 1417 m. spalio 24 d. sudarytu raštu. Kitą panašų raštą paliko amžinam atminimui vysk. Motiejui“ (Juzumas. 2013, p. 42-43).
Cituotas autorius V.Juzumas, kaip ir M.Valančius, neteisingai nurodo pirmojo Medininkų vyskupo Motiejaus konsekracijos vietą. Spalio 23 d. Vytauto nominuotas vyskupu, Motiejus buvo įšventintas Trakuose kitą — spalio 24-ąją.
Daugelis atkreips dėmesį, kad minėti autoriai, taip pat ir dauguma kitų, iki pat šių dienų vartoja du — Medininkų ir Varnių vietovardžius. Kodėl taip susiklostė ir ką tai reiškia? Ar iš pradžių buvo Medininkai, o kažkada vėliau atsirado Varniai, o gal Medininkai ir Varniai egzistavo greta tuo pačiu metu tiek toponimine, tiek ir geografine prasme, ar tai tiesiog sinonimai? Nedaug kas rimtai svarstė šios dichotomijos kilmę, istorinį santykį bei jo raidą. M.Valančiui ir V.Juzumui — Medininkai arba Varniai — tai ta pati vietovė. Tačiau kiti, vėlesni autoriai, Medininkus ir Varnius ėmė traktuoti atsietai. Apie tai su bendraautoriumi Jonu Kareniausku rašėme, bandėme šią painiavą išnarplioti. Teigėme, kad iškart po Žemaičių Krikšto Medininkų vardu buvo vadinamos dvi vietovės, tačiau prasmių šis vietovardis turėjo ir dar daugiau (Ivinskis, Kareniauskas. 2004, p. 129). Argumentų sėmėmės būtent iš atidžiai perskaityto Vyskupystės įsteigimo ir vyskupo pristatymo akto, kurio pirmoje pusėje rašoma: „Taigi, mes, Jonas, Lvovo arkivyskupas ir Petras, Vilniaus vyskupas, šventojo ir visuotinio Konstancos sinodo legatai ir konkrečiai deputatai, trokštantys minėto dokumento būtino įvykdymo, nors ir esame privalantys perduoti,— valia ir sutikimu šviesiausiojo valdovo pono Aleksandro, kitaip Vytauto, didžiojo Lietuvos, Rusijos ir t.t. kunigaikščio, į Žemaičių žemes, Dievo vedami, įžengėme, kur minėtų garbingų žmonių esame palaikomi ir protingai paveikti, tuos pačius žmones, mūsų nuomone, kitataučių giriamus, didelio troškimo paveiktus, šventajame šaltinyje krikštijame, kur daug tūkstančių abiejų lyčių žmonių su didele daugybe vaikų, šventą krikštą priėmė. Galų gale, kad ankščiau minėta tauta nebuvo pratusi miestuose gyventi, dėl to minėtas valdovas, dėl jau minėtoje Žemaičių žemėje pradėto tokios rūšies švento darbo pratęsimo, asmeniškai atvykdamas į vietą, vadinamą Varniais, Medininkų apskrityje, kaip miestą gana tinkamą pripažino, Medininkų vardą jam duodamas; kuriame mes bažnyčią kaipo vyskupijos katedrą įkūrėme, garbei šventos ir nedalijamos Trejybės ir šlovingosios Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos, taip pat teisiųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, taipogi popiežiaus Aleksandro ir šlovingųjų kankinių: dėl ko iš savo pusės su pačiu valdovu bažnyčiai ten pat, Žemaitijos žemėje, turtą priskiriame, viršaus ir iš nuosavo lobio minėtas valdovas kasmet pažadėjo tam tikrą sumą bažnyčios turto duoti iki kol pačios bažnyčios garantas galės tą daryti ir plėsti. Taigi šią vietą ir miestą ir taip dotuojamą bažnyčią Kristaus vardu statome į katedrą, tokiu būdu dažnai minima vieta Medininkų miestu ir Medininkų katedros bažnyčia būsimiems ir amžiniems laikams turės būti vadinama“. (Žemaičių istorijos virsmas. 2004, p. 148-149).
Schema aiški. Varnių vietovė (locus) priklausė didesniam administraciniam vienetui — Medininkų valsčiui, arba net dar platesniam junginiui — žemei, apskričiai (districtus). Varnių padėtis ir būklė anuomet buvo tokia, kad Vytautui pasirodė tinkama juos prilyginti miestui ir paversti naujosios vyskupystės sostine. Kartu Varniai pervadinti arba jiems pridėtas stambesniojo darinio — Medininkų vardas. Mečislovas Jučas šį veiksmą pavadina tiesiog Varnių sureikšminimu (Jučas. 2004, p. 110).
Paskutinis šiuo klausimu 2014 m. rašė Mangirdas Bumblauskas: „Vytautas pats aktyviai dalyvavęs katedros įkūrime ir būtent jis paskyręs vietą katedros įkūrimui. Kadangi katedros paprastai kuriamos miestuose, o Žemaitijoje tokių dar nebuvo, prieš įkuriant katedrą reikėjo dar įkurti miestą. Vytautas Varniuose įkūręs miestą, pavadindamas jį Medininkais, kuriame vyskupai ir įkūrę katedrą ir paskyrę 6 kanauninkus“. (Bumblauskas. 2014, p. 120-121).
Prisiminkime, kad Vyskupystės įsteigimo akte pasakyta: „…Tauta nebuvo pratusi miestuose gyventi…“. Galime teigti, kad ir šioje mintyje, ir visame Didžiojo kunigaikščio prižiūrimame Žemaičių krikšto procese glūdi ryški Vytauto vizija dėl tautos dvasinio ir viso krašto gyvenimo suklestėjimo, kurį labiausiai turėjo nulemti saugios krikščioniškos civilizacijos aplinkos sukūrimas.
Vytauto intencijos ir vaidmuo krašto civilizacinei kaitai užfiksuotas Akto tekste ir dvasioje: „Galų gale visus ir kiekvieną, pagal dieviškąjį norą taip atvestus į tvarką, dabar su avimis kada nors nuklydusiomis nuo avidės, Jėzaus Kristaus vienok sugrąžintomis, mąstyti kvietėme apie tinkamą ganytoją, kuris tokiu būdu jas sugrąžins į kelią. Taigi dažnai minėtas vadas Aleksandras, didysis Lietuvos valdovas, šitos švenčiausios veiklos pradininkas ir vadovas, garbingąjį vyrą Motiejų iš Vilniaus, mokytoją ir Vilniaus bažnyčios viršininką, mums pristatė, pripažindamas jį būsiant tinkamu šių pareigų palengvinimui, apie kurio gyvenimą ir įpročius mums lygiai taip pat gerai buvo žinoma. Iš kur galia ir įsakymu jau minėto šventojo sinodo dokumento, kuris mums tą leidžia, tą patį magistrą Motiejų, iš esamo, būsimo trečio katalikų vyskupo, mūsų adjunkto, dieviškąja malone į Medininkų bažnyčios vyskupus paskyrėme, minėtiems žmonėms pristatėme ir esamiems pristatome, kaip vyskupą ir ganytoją, tai kas duoda jam pilną ir visokią galią tiek dvasiniuose, tiek laikinuose dalykuose, tam, kad kuriuos būtų surišęs žemėje, būtų surišti ir danguje ir kuriuos būtų atrišęs žemėje, būtų atrišti danguje. Dėl šio reikalo tikrumo ir patvirtinimo, esamą mūsų dokumentą mūsų sekretorių ir antspaudų įvertinimu liepiame būti patvirtintą“.
Taip aprašomuose anų dienų verpetuose prasideda Medininkų arba Varnių, kaip jaunos vyskupystės centro šlovė, kuri per 600 metų, deja, neišaugino šio seniausiojo Žemaičių miesto į stambesnį bei svarbesnį ekonominį organizmą. Šiuo būdu Varniai parinkti vyskupystės centru, jiems suteiktas Medininkų vardas ir vyskupo miesto „rangas“. Dėl to Varnius galima vadinti seniausiu Žemaitijos miestu. Bet ar parenkant vyskupystės centrą, Krikšto laikotarpiu nebūta jiems alternatyvų? Ne, greičiausiai nulėmė artimosios geopolitikos aspektas: Medininkų žemė niekada nebuvo de facto Ordino inkorporuota, taigi niekada jam nepriklausė, nepaisant buvusių Vytauto diplomatinių teritorijų užrašymo veiksmų. Matyt, Vytautas žinojo, kad visada galės pasiremti Medininkų žeme, kas, atėjus laikui, ir buvo padaryta.
(Bus daugiau)

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*