
Šiuos prisiminimus rašiau jau seniai, lyg ristele bėgdama, paskubom. Bet būtent paskubom ir pasakai, kas arčiausiai „minties išėjimo“. Rašiau, kai buvo rengiamas leidinys apie Nevarėnus. Buvau leidėjų skubinama. Todėl ristele tie prisiminimai. Kai ką panaudojo knygoje, kai kas netilpo. Jei kam įdomu, pasiskaitys po tarpsnelį čia, mano mielame prigimtiniame laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“.
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 76; 78; 80; 82; 84; 86 )
Pūtikai per prakaitą
Vacys Vyšniauskas kruvino prakaito įdėjo 1964 metais, kol pulkelį mokinių parengė vykti į pirmąją respublikinę moksleivių dainų šventę. Nužiūrėjo, ko mus mokyti, kad patektume ten. Dainininkų, šokėjų rajone ir taip galybė, nurungti, išlįsti į pirmaujančius būtų nelengva. Ruošė „pūtikus“, pūtėme (panašu, kad „spjaudėme“) skudučius. Kai kurie berniukai buvo be muzikinės klausos, niekaip neįtaikydavo į ritmą, tačiau „pralaužė“ ir juos. Repetuodavome kasdien iki pamėlynavimo, tačiau į šventę nuvažiavome, Vilniuje buvome! Ir šiandien malonu žvilgtelti į paties mokytojo V.Vyšniausko padarytas nuotraukas. Ši kelionė — neišdildomas apdovanojimas mums, tuomečiams kaimo vaikams. V.Vyšniauskui galima daug už ką padėkoti: už visada optimizmu švytinčią nuotaiką, už įvairiausius būrelius, kuriems vadovavo, už gražią žemaitišką kalbą, kuri buvo savaiminė šio mokytojo asmenybės dalis. Kai nebuvo kam dėstyti, dėstė mums ir fiziką. Tai buvo aštuntoje klasėje, 1964 metų žiemą, kai kiekvieną pertrauką stumdydavomės prie šilto pečiaus — kas ilgiau rankas pasišildys. Kažkuris mokinys nemoka pamokos apie difuziją, nesupranta ir tiek, kas tai yra. V.Vyšniauskas paaiškina dar aiškiau: „To sosėperde, ons užoudė — tas ėr yr difuzėjė!“ V.Vyšniauskas buvo vienas labiausiai mylimų mokytojų. Nieko neužgaudavo, nevaidindavo galingo, veide švytėdavo šypsena, o muzikos mokė kietai, chorui ir liaudiškiems šokiams vadovavo puikiai. Buvo lieknas, judrus — tikras Nevarėnų šaunuolis. Paskui šis Mokytojas perėjo į kitas pareigas, tapo valdžios tarnautojas. Deja, kai jau 2017-aisiais skaitau šias seniai rašytas eilutes, Mokytojas jau į Amžinybę pašauktas. Tebūnie ji Jam šviesi.
Baimės sėjikas
Mūsų laikais labai daug mokinių į Nevarėnų mokyklą važiuodavo dviračiais. Medinis mokyklos patvorys palei gatvę — kur ir dabar tebėra krepšinio, tinklinio aikštelės — buvo nuramstytas dešimtimis dviračių. Į galvą nebūtų atėję, kad kas gali paimti ne savo, kur nors nutrenkti jį. O jau mokėjo važiuoti mūsų vaikinukai — oho! Ypač klasiokas Zenukas Urbonavičius. Ir be kojų, ir be rankų, ir vienu ratu, ir stačiomis, ir atsilošęs… Kaip cirkininkas. Būdavo ir dviratininkų varžybos. Jas dažniausiai organizuodavo mokytojas Pagojus. Bijojau šio mokytojo. Kėlė jis baimę daugeliui, ir tiek. Jis visą laiką buvo kažkoks šaltai manieringas, pašiepiantis. Bet sportininkus ėmė kietai! Sportininkais mokykla mūsų laikais garsėjo. O aš neturėjau dviračio ir net nemokėjau važiuoti. Tačiau niekas to nežinojo. Pagojus kartais užsimindavo apie mano galimą dalyvavimą varžybose. Siaubo akimirkos — prisipažinti, kad nė važiuoti nemoku nė už ką nedrįstu! Tai buvo žiauriausias mano nepilnavertiškumo kompleksas, be visų kitų. Jau Amžinybėje ir šis mokytojas. Bent jau sportinei Nevarėnų mokyklos garbei jis paliko didelį indėlį.
Buvau jau septintoje ar aštuntoje klasėje, kai namuose, Patausalėje, dėdė Julijonas nusipirko didelį raudonais rėmais vyriškinį dviratį. Geras dėdė Julijonas, leido ir man tą dviratį lamdyti. Didžiuliai geležiniai rėmai taip sunkiai leidosi valdomi, kad ne kartą „susirungdavau“ su jais iki ašarų. Ir kritau ne kartą, ir susidauždavau taip skaudžiai, kad ir po dešimtmečių skausmas tose pačiose vietose atsiliepia. Bet važiuoti išmokau! Nors savą dviratį įsigijau tik… kartu su savo vaikais, su savo dviem sūnumis.
Pirmasis stadionas
Priešais mokyklos sporto aikšteles, kitoje gatvės pusėje, plytėjo šlapias laukas. Mokytojų vyrų — Pagojaus, Vyšniausko, Simučio, gal ir kitų — dėka buvo pradėtas rengti mokyklos stadionas. Apie tuos metus, kai čia pradėjau mokytis, apie 1961-uosius ar šiek tiek vėliau. Įranga — kastuvas ir neštuvai, o statybininkų brigada — vyresniųjų klasių mokiniai. Mokytojų vadovaujami ir padedami, mokiniai patys lygino žemę, kasė griovius vandeniui nuleisti, tiesė ir lygino stadiono takus. Net per vasarą neleisdavo žolei takų užtraukti — per vadinamąją praktiką būdavo švariai nugramdoma. Stadiono ilgis, plotis, takai buvo tiksliai išmatuoti, sužymėti, atitiko mokyklinio stadiono reikalavimus — profesionalus darbas! Kas „projektuotojas“, nežinau. Taigi stadionas pasidarytas pačių! Ar esate kur girdėję panašų faktą — Nevarėnų mokytojai organizavo mokinius stadioną įsirengti! Čia vykdavo įvairiausios varžybos. Mokinių mokykla turėjo daug, kitaip nebūtų reikėję priestato.
Šalia stadiono, kairėje pusėje, buvo sodinama ąžuoliukų alėja — kiekviena baigiamoji klasė pasodindavo savo medelį. Dar keli tebeauga. Jau gan drūti ąžuolaičiai. Tačiau stadiono niekas neišsaugojo. Kai po ilgoko nesilankymo Nevarėnuose mokyklos stadiono vietoje pamačiau pastatytą vaikų darželį, pirmas įspūdis — „einu ir nugriaunu!“. Paskui darželio nebereikėjo, įkurdino krautuves. Ir šių jau seniai nebereikia. O mokinių ir mokytojų rankomis išlygintas laukas ir dabar lygus. Kai tik pro čia važiuoju, visada prisimenu, kaip patys vaikai stadiono takus lopetomis ir neštuvais tvarkė, kaip vykdavo varžybos… Kaip svarbu būdavo, kad klasė kuo geriausių rezultatų pasiektų. Ar dabar gražioji, moderniausioji rajone mokykla turi stadioną? Nežinau. Bandžiau pasidairyti, bet nemačiau. Gal tik nemačiau.
Negana stadiono. Buvusiame sename Nevarėnų valsčiaus ūkiniame pastate šalia mokyklos buvo įrengta sporto salė. Kad ir nešildoma, tačiau ji buvo puiki, įleista į žemę, aukščio užteko, o ant plataus pamatų mūro galėdavome pasėdėti. Čia kartais vykdavo ir mokyklos šventės su savais koncertais, čia vykdavo ir mokykliniai šokiai.
Rudenimis mokiniai eidavo grybauti, grybus kažkas (ar ne Banių šeima) padėdavo parduoti turguje, už gautus pinigus būdavo perkamas sportinis inventorius: stalo teniso raketės ir kamuoliukai, krepšinio kamuoliai, tinklinio tinklas. Ir tai ne pasakos, o tikra mūsų meto Nevarėnų mokyklos tiesa. Jei neklystu, sporto inventorių tokiu būdu skatino papildyti mokytojas A.Simutis.
Talkininkai
Mokykla būtinai talkininkaudavo kolūkiams rudens darbuose. Nėra nieko gražesnio už kaimo mokyklą, kur mokiniai ir žinių gauna kaip visi, ir dirbti moka kaip visi normalūs žemės žmonės. Mes, kaimo mokiniai, mokėjome visus ūkio darbus: berniukai arklius kinkyti, arti, sėti, akėti, vežimus valdyti. Rimti vyrai! Mergaitės mokėjome šerti, melžti, ravėti, linus rauti, rugius rišti, šieną grėbti, šieno vežimus dailiausiai krauti… Tikiu, kad ir šiandieniai Nevarėnų moksleiviai nėra prastesni, nėra ištižę. Mes per vasaras kolūkiuose ir rublį kitą jau užsidirbdavome. O kas rudenį į talkas veždavo mokykla. Prisimenu, kartą prieš pat šalčius per dieną nurovėme didžiulį lauką sėtinų, sukrovėme, padėjome suvežti, liko tik lapai. Ir iš karto užšalo. Džiaugėmės sėkme kaip tikri atsakingai viską suprantantys žemdirbiai. Esame skleidę linus, rovę runkelius — šie labiausiai nepasiduoda iš žemės išpešami — net saugoję žydintį sodą nuo pavasarinių šalnų.
Toji naktis žydinčiame sode prie laužų bene pati romantiškiausia. Sodą buvo užsodinęs „Naujojo gyvenimo“ kolūkis. Tai važiuojant nuo Telšių, jau netoli Nevarėnų, kairėje pusėje, ant kalvelės. Paskui po daug metų jį iškirto.
Mūsų laikais buvo labai protingų senų žmonių, kurių išminties niekas nenuneigdavo, patarimų klausydavo. Pasakė kažkuris senbuvis, kad žydintį sodą nuo šalnų galima apsaugoti kūrenant laužus. Neprisimenu to Nevarėnų sodininko nei vardo, nei pavardės, tačiau jis organizavo, kur ir kaip išdėstyti laužus. Reikėjo mokėti „skaityti“ vėją — iš kur, koks pučia, kaip jis gali keistis. Per visą naktį kurstėme laužus, išdėstytus puslankiais po visą sodą, nešėme šakas, „darėme dūmą“, skleidėme kibirkštis. Ir matėme, kaip vasaros naktis iki visiško tamsumo nesutemsta, kaip aušra obelų žiedais pareina. Gamtos grožis visus buvo pavergęs, kad net neišdykavo niekas tą naktį. O gal išmintingasis senolis savo kalbomis mokėjo mus rimtais, santūriais tą naktį padaryti? Nežinau, ar pavyko mums tada išgelbėti sodo derlių, bet gautų žinių ir patirto grožio nė dešimtmečiai neišdildė.
Pas žaibo aukas
Žmoniškumo pamokas Nevarėnuose gavome pačias geriausias. Tada nebuvo tiek daug blogų, sukrečiančių naujienų, taip dažnai nesiautėjo stichija. Tiesa, 1967 metų rudenį, kai mūsų klasė jau buvo baigusi mokyklą, praūžė vienas didžiausių uraganų Lietuvos istorijoje. O bene metais anksčiau vienas žaibo blyksnis sukrėtė visą Nevarėnų apylinkę: netoli Mitkaičių trenkė perkūnas, krito degantys elektros laidai, žuvo karvę melžusi moteris, užsidegė ir suliepsnojo namas. Liko vienas šeimininkas su dviem mažamečiais vaikais. Klasiokė Vita priminė, kad tai Alfonsas Norkus. Kaip dabar regiu jį suakmenėjusį, žvelgiantį skausmo kupinomis akimis, iš abiejų šonų prisiglaudę prie tėvo kojų kaip nebylūs stovi vaikučiai. Pas neregėto skausmo ištiktą žmogų mus atvedė klasės auklėtojas Artūras Simutis. Ėjome krepšiais, „gervėmis“ nešini — bulvių jam nukasti. Nukasėme, sunešėme, dirvelę palikome švarią, lygią — mokėjome dirbti! Visam gyvenimui liko „ant širdies“ padaryto gero darbo šiluma ir pagarba auklėtojui Artūrui Simučiui. Ačiū jam už vertingą atjautos pamoką.
Gastrolės
Pro tirštą prabėgusio laiko ūkaną dar įžvelgiami ir žygiai su klasės koncertais — mūsų gastrolės. Artūras Simutis, puikų pedagoginį taktą visada išlaikęs mokytojas, buvo parengęs gan šaunų klasės saviveiklos koncertą. O kiek kūrybos džiaugsmo būdavo puošti sceną! Be kitos butaforijos, iš šviežių eglišakių „užaugindavome“ tikras palmes, stovėdavo jos scenos šonuose. Grodavome gitaromis, akordeonais, armonika, basedla. Muzika taip buvo pavergusi širdį, kad rodės nėra laimingesnių pasaulyje už tuos, kurie moka groti akordeonu. Muzika mus varė iš proto. Graudžios ir jausmingos būdavo melodeklamacijos, sulaukdavusios daugiausiai aplodismentų. Tai jausmingi poezijos posmai, akompanuojami orkestrėlio.
Su šiais koncertais važinėdavomės po aplinkinius kolūkius, duodavome „programą“ po labai reikšmingų ataskaitinių susirinkimų. Ir šiandieną galiu patikinti, kad visai šauniai viskas atrodė. Mielai padalyvaučiau panašiame tokio amžiaus ir galimybių atlikėjų renginyje.
Kai kada šie mūsų koncertai būdavo su bilietais. Juos padarydavome tuščia siuvimo mašina persiuvę per vidurį atskleistą ploną sąsiuvinį — likdavo skylutės bilietams plėšyti. Keliaudavome bortiniu sunkvežimiu, be jokio uždangalo, vėjyje, šaltyje. Kartą Nerimdaičiuose už koncertą sumokėti pažadėjo pats pirmininkas, prašė bilietų nepardavinėti, nors po tas dvidešimt kapeikų žmonės mokėjo nesivaržydami, nepriekaištaudami. Bet pirmininkas negarbingas — iki šiol skolos neatidavė.
O Nerimdaičių vakarėlis turėjo didelę reikšmę tolesnei mano vidinei savijautai. Buvo taip: vienas vaikinas atsiuntė gražų laiškelį, paleido Amūro strėles į ilgesio iškankintą širdelę. Kaip tik „gastrolių“ į Nerimdaičius išvakarėse. Laukiu tame vakarėlyje jo rankos ant mano peties, kai pakvies šokti, kai apsisuksime valso ritmu… Juk šitiek visko prirašė, juk taip prisipažino! Kokia didinga jo dvasia! Tačiau jis nė į tą pusę nepažvelgė, nė vienam šokiui nepakvietė. Tarsi visai manęs nebūtų buvę. Visą vakarą šokdino ir meilino kažkokią vietinę juodaplaukę. Iš nežinojimo, kaip čia pat ir tuojau pat sudaužyti visą pasaulį, apsimečiau linksmuole, ėmiau vesti visą vakarėlį, organizuoti žaidimus, atrakcijas. Krykštavau kaip niekada, mėtydama ant pečių stambias savo garbanas, o širdis degė žiauriu skausmu. Buvo toks galingas dvasinis smūgis, kad po jo taip ir nebeatsipeikėjau — niekada nebeįstengiau patikėti jokiais man sakomais ar rašomais gerais, gražiais žodžiais. Šis ankstyvas dvasinis suvedžiojimas, gili vidinė trauma labai pakenkė visai asmeninio gyvenimo tėkmei ir sėkmei. Rašau tai todėl, kad gal pasiseks bent vieną širdelę apsaugoti — nejuokaukite, nežaiskite niekada nei berniukai, nei mergaitės meiliais žodeliais.
Kur dėjome pinigus už koncertus? Tikrai labai geriems tikslams. Gal kokią „fanerinę“ gitarą pirkome? Neprisimenu. Koncertuoti geriausiai sekėsi tik vienuoliktoje klasėje pas mus atsiradusiai Liusei Kazlauskaitei. Atkėlė jos tėvą pirmininkauti ar ne kaimyniniam „Raudonosios žvaigždės“ kolūkiui. Kiek galiu prisiminti, ji pirmoji per ligtolinę mokyklos istoriją sugebėjo lankyti mokyklą su geltonai dažytomis kasomis. Ir nieko. Jokių egzekucijų. Tvarkėsi profesionaliai, nė neįtarė niekas. Liusė puikiai piešė ir gražiai dainavo. Ji ir ant scenos atrodė šauniausiai. Deja, Liusė jau Amžinybėje.
Knatas žibalinei lempai
Yra buvę ir daugiau įsidėmėtinų dienų. Minėjau, kad teko būti tiekėja: Patausalės kaime gyvenau pas Babūnelę — mamos mamą, varganą našlę, švento dorumo, neprasižengiančio religingumo moterį. Pas ją buvo likusi ir jauniausioji duktė, mano teta (mamos sesuo) Zoselė — tik devyneriais metais už mane vyresnė. Kiti jos vaikai išsikėlę į Klaipėdą. Taigi trys mizerijos. Be vyriškos rankos, be jokių pajamų, išskyrus retkarčiais Babūnelės parduotus kiaušinius Telšių turguje. Tačiau šios kapeikos pirmiausiai buvo reikalingos Mišioms Gadūnavo bažnyčioje. Kolūkyje dirbti dar visai vaikas ėjo Zoselė. Uždarbio nebuvo, nieko nemokėjo. Pensijų kaimiečiams taip pat dar nemokėjo. Vėliau, kai Zoselė ištekėjo, ūkelyje radosi vyriška ranka, šį tą uždirbdavo „Tausalo“ kolūkyje. Bet krautuvės Patausalėje dar nebuvo, dažniausiai teko viską nešti man iš Nevarėnų.
Kartą gelžių krautuvėje nupirkau daugiau nei metrą knato — žibalinėms lempoms ir liktarnoms. Ir kaip tik tądien nutrūko ilgų kelnių guma! Įsivėriau šį knatą, sumazgiau tvirtai — ir be baimės. O baimė ištiko didžiulė. Namo ėjau pro karvides, Gutkauskų, Vėlavičių link. Kažkada buvau pastebėjusi, kad aplinkui dviračiais sklendžia Nevarėnų miestelio dičkiai — du pirmūnai ir vienas, kaip dabar sakytume, problemiškas… Ir užlenkė visi jie mane jau nutolusią nuo miestelio. Pargriovė į pakrūmę, žolėmis ir skudurais kimšo burną, draskė dviese, trečias sargyboje stovėjo. Šaukiau, inkščiau. Išgelbėjo tik tas vietoj gumos įvertas knatas, negalėjo taip užveržto drabužio nuplėšti. Nežinau, kas būtų buvę… Kai paleido, išsilakstė, ilgai negalėjau atsigauti. Namo vos paršliaužiau.
Veidas apdraskytas. Nerūpėjo niekam klausti, kas atsitiko — ar dyvai kaime susibraižyti! Jei būčiau pasiskundus rimtai, vaikinus būtų buvę galima pasodinti, ir ne po metus.
Kai vienam iš šio žygio dalyvių atsitiko rimta nelaimė, gavo traumą, užuojautos jam savy neradau, tik „suvedžiau sąskaitas“, kad jam tai — atlygis. Kad ir kaip būtų apmaudu, tačiau vienas iš šio „žygio“ dalyvių buvo šauniausias to meto Nevarėnų vaikinas. Visi buvo iš vyresnių klasių. Tiesa, po tiek dešimtmečių jau taip nebeįsitempia nervas anuos „šaunuolius“ prisiminus.
(Bus daugiau)
Skaiciau prisisiminimus apie Nevarenus ir sirdis kaip paselus spurdejo.Tai mano amzinatilsi Tevelio gimtine, ten mano praleistos vasaros pas mociute(jos taip pat jau nera).Aciu autorei uz nuostabias prisiminimu akimirkas,aciu uz vizualia kelione po vaikyste
Mano Senelis irgi turtingai gyveno Patausalės kaime, buvo gražus -dideli namai ir ūkiniai pastatai didelis sodas.
SOVIETŲ OKUPANTŲ nurodymais viską sunaikino, prašėme su Seneliu, kad sodo nedraskytų be rudens, obuoliukai buvo nykščio didumo, norėjome, kad leistų iki rudens užaugusius nusiskinti, kad ir kažkuris apsiverkėme vistiek, dar baisiau su traktoriais ,,STALINIECAIS,, iškasė duobes ir žydinčias obelis užkasė, net šiandie negaliu užmiršti, kad išvarė-išdraskė Gimtinę.
Dėkingas, kad pateikiate informaciją, kuri širdį paglosto.
Labai norėčiau sudalyvauti Patausalės, Jodinkių, Micaičių, Užupių kaimų gyvenusių kaimynų susitikime.
Sekmės gerbiamai korespondentei
Iki malonių susitikimų !
Martynas tel. 8 614 72 396