Portretas, užimantis itin reikšmingą vietą dailės istorijoje, atsirado visuomenei susidomėjus atskiru žmogumi kaip nepakartojama asmenybe, verta ypatingo dėmesio, kaip būtinybė užfiksuoti atvaizdą palikuonių atmintyje. Tyrinėdami senuosius portretus, dailės istorikai labiau koncentruojasi į suaugusiųjų atvaizdus, atskleisdami asmenybes, konkretaus laikotarpio atmosferą, kūrinių autorius, tuo tarpu vaikų portretams skiriamas minimalus dėmesys. Senieji vaikų atvaizdai aptinkami skulptūrose, įvairių dirbinių dekoravime, piešiniuose, grafikoje, monumentaliojoje ir molbertinėje tapyboje, vėliau — fotografijoje.
Daiva Lukšienė
Žemaičių muziejaus „Alka“ Ikonografijos poskyrio vyr. muziejininkė
Lietuvoje ankstyviausi vaikų atvaizdai rasti Vilniaus Žemutinės pilies Renesanso laikotarpio kokliuose. Su šia epocha siejamas portreto, kaip savarankiško žanro atsiradimas ir molbertinės tapybos aliejine technika paplitimas. Jau įsivyravusi Vakaruose, portretinė tapyba mūsų šalyje pasirodė vėliau. Ypač menkos istorinės žinios ir ikonografiniai pavyzdžiai aptinkami apie XV-XVI amžiaus vaikų portretus. Tik žinoma, kad tuo laikotarpiu portretai tapyti atsižvelgiant į nulemtą asmens likimą. Populiarus portretuojamų berniukų iš kilmingų šeimų kostiuminis elementas buvo šarvai. Įdomu, kad nuo XVI a. vidurio berniukus rengdavo suknelėmis. Tai siejama ne tik su finansinėmis galimybėmis, bet ir simboline prasme, reiškiančia, kad, sulaukęs septynerių metų, prieš įžengdamas į suaugusiųjų pasaulį, berniukas gaudavo formalų vyrišką kostiumą. Ši, mūsų laikų žmogui neįprasta, mada truko iki XVII a. II pusės, nes vėliau berniukų rūbai pamažu įgavo jau vyriškam garderobui būdingus bruožus.
Portretuojamų mergaičių apranga mažai kuo skyrėsi nuo suaugusių moterų nešiojamų rūbų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meninėje kultūroje vaikų atvaizdai pasitaikydavo rečiau. Buvo kuriami dviejų tipų portretai. Vienuose siekiama perteikti vidinę portretuojamojo būseną, kiti labiau reprezentaciniai. XVII a. II pusėje vaikų portretų tapyboje pasklido naujos srovės, kurios reiškėsi ne tik spalviniu koloritu, figūrų grupavimu, bet ir modelio aprangos įvairove. Reprezentaciniai XVII a. pabaigos portretai statiškumu, konservatyvumu, bejausme modelio išraiška atspindėjo baroko epochos atmosferą, kurioje itin sureikšminamas kilmingos giminės statusas, prabangos bei šlovės siekimas.
Lietuvos muziejų dailės rinkiniuose saugomi gan negausūs minėto ankstyvesniojo laikotarpio vaikų atvaizdai. Labiau žinomi XVIII-XIX a. portretai, kurių dauguma pateko iš buvusių dvarų. Istorinių permainų metais nacionalizuotų Lietuvos dvarų portretų rinkiniai buvo išblaškyti. Nemažai meniniu požiūriu vertingų portretų išvežta į užsienį. Muziejus pasiekė tik nedideli rinkinių fragmentai. Beveik kiekviename dvare būta šeimos narių, giminaičių, giminės pradininkų ir garsiausių asmenų portretų. Baroko laikotarpio dvarų kolekcijose dominavo giminės atvaizdai. Buvo sudaromos ištisos portretų galerijos, turėjusios liudyti giminės senumą, jos įtaką ir nuopelnus visuomenei, palikti įspūdį visiems čia apsilankiusiems. Giminės portretai svarbūs ir vėlesnėse epochose, paveldėjami iš kartos į kartą. Jie tapo ne tik reprezentacijos, atminties apie protėvius išsaugojimo, bet ir intymesnių asmeninių jausmų išraiška.
XVIII a. gausiai paplito imaginaciniai atvaizdai, kurie užpildydavo spragas didikų šeimos portretinėse galerijose, neretai sukurti, praslinkus ištisiems dešimtmečiams nuo įamžintų asmenų mirties. Būdavo atvejų, kai, kopijuodami seniau nutapytus portretus, dailininkai modifikuodavo juose vaizduojamų asmenų aprangą ir modernindavo atskirus elementus, suteikdami eklektinių bruožų.
XVIII a. vidurio LDK portretuose didikų vaikai vaizduojami aprengti pagal Vakarų Europos madą. Mūsų krašte naujovėms subręsti įtakos turėjo glaudūs ryšiai su Italijos, Prancūzijos dailininkų portretine tapyba. Kadangi vaikai vilkėdavo rūbus, siūtus pagal suaugusiųjų apdarus, iš jų galima gana tiksliai spręsti apie vyrų ir moterų aprangą. Neretai vaikai vaizduojami žaismingai nusiteikę su įvairiais gyvūnais, paukščiais ir pan. Turtingi didikai savo vaikų portretus pas dailininkus užsakydavo dažniau. Augant vaikui, daugėdavo ir portretų. Kilmingų, garsių šeimų reprezentaciniai vaikų portretai papildydavo giminių galerijas erdviose rūmų salėse, tuo tarpu nedidelio formato kameriniai paveikslai kabėdavo mažesnėse patalpose, jaukioje aplinkoje, itin mėgiami vaikų kambariuose.
Žemaičių muziejaus „Alka“ vaizduojamosios dailės rinkiniuose saugoma penkiolika XVIII-XIX a. drobėje aliejine technika nutapytų vaikų portretų iš nacionalizuotų dvarų palikimo, kartu su kitomis meno ir istorinėmis vertybėmis patekusių 1940 metais. Aštuoni paveikslai yra iš Platelių dvaro, kuris priklausė Prancūzijos aristokratų Šuazelių-Gufjė giminei. Grafas Augustas Šuazelis-Gufjė (1752-1817) buvo surinkęs ypač gausią senųjų meistrų tapybos kūrinių kolekciją, kurioje nemažą dalį sudarė giminių ir karališkų šeimų atstovų portretai. Iš šio dvaro patekę vaikų portretai datuojami XVIII-XIX a. II puse.
Savotišku unikalumu pasižymi baroko epochos vaikų atvaizdai. Ankstyviausias yra 1726 m. nežinomo dailininko nutapytas princo Fridricho Kristiano (1722-1763) visafigūrinis portretas. Šis berniukas buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Saksonijos kurfiursto Augusto III Sakso (1696-1763) bei Austrijos erchercogienės Marijos Juzefos Habsburgaitės (1699-1757) sūnus. Princas Fridrichas pavaizduotas stovintis lauko terasoje, greta kolonos su vaza. Už nugaros atsiveria gamtos peizažas. Apranga atitinka to laikmečio madą: kojas dengia ilgas, rožinio atspalvio žiustokoras, gausiai puoštas siuvinėtomis detalėmis. Per petį perjuosta plati mėlyna juosta su Baltojo erelio ordinu. To paties ordino žvaigždė puikuojasi ant krūtinės. Galvą gaubia šviesių, garbanotų plaukų perukas. Vienoje rankoje laiko kepuraitę, puoštą stručio plunksna, kitoje — sausainį, kurio taip trokšta šalia esantis nedidelis šunelis. Įdomu, kad portretuojamam berniukui yra 4 metai, bet nutapytas atrodo žymiai vyresnis. Jo esamu amžiumi neleidžia suabejoti paveikslo apatinės dalies kairėje pusėje esantis užrašas prancūzų kalba, kuris reiškia, kad čia pavaizduotas princas Fridrichas, gimęs 1722 metais, paveikslas nutapytas 1726 m. Drezdene. Mirus tėvui, dėl sudėtingos vidaus ir užsienio politikos, Fridrichas Kristianas netapo Abiejų Tautų Respublikos karaliumi, bet užėmė Saksonijos kurfiursto sostą. Tiesa, po 74 dienų valdymo mirė, kaip teigiama, nuo raupų. Remiantis istoriniais šaltiniais, dar ankstyvoje vaikystėje jam pasireiškė stuburo iškrypimas ir kojų dalinis paralyžius, neleidžiantis laisvai judėti savo jėgomis. Motina savo sūnui buvo numačiusi dvasininko kelią.
Iš Platelių dvaro pateko Rusijos imperatoriškosios šeimos atstovo Pavelo I Petrovičiaus (1754-1801) vaikystės metų biustinis portretas, kurį 1767 m. nutapė prancūzų dailininkas Nikolas Bendžaminas Delapjerė (apie 1739-1802). Ovalo formos paveiksle pavaizduotas Petro III (1728-1762) ir Jekaterinos II (1729-1796) sūnus, 1796 m. tapęs Rusijos imperatoriumi. Jo motina — imperatorienė Jekaterina II pasistengė, kad būsimąjį valdovą tapytų visi to meto rūmų dailininkai. Paveiksle trylikametis Pavelas I vaizduojamas jau kaip imperatorius. Kairėje krūtinės pusėje įkomponuota Šv. apaštalo Andriejaus ordino žvaigždė su rusišku įrašu, lietuvių kalboje reiškiančiu „Už tikėjimą ir ištikimybę“. Apsirengęs raudono audinio rūbu, perjuostu mėlynos spalvos juosta. Ant galvos uždėtas šviesių plaukų perukas. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos grafas Augustas Šuazelis-Gufjė apsigyveno Rusijoje, pelnė caro Pavelo I malonę. Šis, už nuopelnus Rusijai, A.Šuazeliui-Gufjė padovanojo Platelių seniūniją su dvaru ir jam priklausančiu miesteliu. Grafas, kaip pagarbos ženklą Rusijos carui Pavelui I, atsivežė į Platelius jo vaikystės laikų portretą.
Šio dvaro interjerą puošė du nedidelio formato mergaičių portretai, datuojami XVIII a. viduriu, nutapyti nežinomų dailininkų. Viename paveiksle vaizduojama maža mergaitė, maždaug 4-6 metų amžiaus, mielu veidu žvelgianti tiesiai į žiūrovą, vilkinti raudonos spalvos suknelę, puoštą baltų raukinių apykakle. Viršutinis rūbas atidengia rankogaliuose parauktus balto audinio marškinius. Galvą gaubia balta kepuraitė, surišta po smakru dideliu raudonu kaspinu. Kitame, ovaliniame paveiksle nutapyta 8-10 metų mergaitė, žaidžianti su kate, vienoje rankoje laikanti lėkštelę, kitoje — šiaudą su muilo burbulu. Prie elegantiškos aprangos priderinta puošni skrybėlaitė.
Iš Platelių dvaro atvežtas ir pusiaufigūrinis, kamerinis berniuko su rože portretas, nutapytas nežinomo dailininko XVIII a. II pusėje. Vaikas aprengtas mėlynu, puošniu, nuo liemens platėjančiu ir kelius siekiančiu žiustokoru, kurio krūtinę dengia gausi apdaila, labiau būdinga vietos skoniui. Berniuko aprangą pabrėžia charakteringas miniatiūrinis žaislinis kardas prie diržo. Šviesių plaukų peruku padabintas apskritaveidis vaikas išdidžiai stovi prie gilumoje esančio rokokinio stalo, ant kurio paguldyta trikampė juoda skrybėlė su atbrailas puošiančiu stručio plunksnų apvadu. Greta pastatytas stiklinis indas su pamerkta rože. Žiūrovo akimis žvelgiant į šį portretą, berniuko kūnas pavaizduotas kaip 3-4 metų, o veidas — žymiai vyresnio amžiaus vaiko. Neretai būna sudėtinga nustatyti tikslų portretuojamojo amžių, kai nėra informacijos apie pavaizduotą asmenį, paveikslas neturi jokių įrašų, liudijančių nutapymo metus, autorių ir pan. Apibrėžiant portreto sukūrimo laikotarpį, tenka pasiremti ir pavaizduoto asmens apranga. Kartais klaidina savitai išreikšta dailininko kūryba su eklektiniais elementais, ne visada pasižyminti profesionalumu.
(Bus daugiau)