Nepamirštamas susitikimas su žavia kūrėja

Susitikimas su poete Agne Žagrakalyte Varniuose.

Žemaičių krašte — Varniuose ir Žemaitijos sostinėje — Telšiuose — lankėsi viešnia iš Briuselio — poetė, prozininkė Agnė Žagrakalytė. Jos naujausia poezijos knyga intriguojančiu pavadinimu „Štai“ šiemet rungiasi „Metų knygos 2017“ rinkimuose.

Varniuose

Vlada Vengrienė

Apie poetę ir prozininkę Agnę Žagrakalytę, žinomą iš romanų „Eigulio duktė: byla F–117“, „Klara“, išleidusią kelis poezijos rinkinius, apdovanotą net keliomis premijomis: Poetinio Druskininkų rudens, Jaunojo jotvingio, Elenos Mezginaitės, Jurgos Ivanauskaitės, Patrioto, Augustino Griciaus (jos eilės spausdintos antologijoje „Six yong lithuanian poets“, o vienas iš rinkinių, lakonišku pavadinimu „Štai“, šiais metais pristatytas geriausio metų rinkinio nominacijai) kritikai kalba kaip apie ryškaus, neeilinio talento kūrėją, priklausančią intensyviosios dvasios avangardui, kuriam būdingi siaurėjančios, terminėjančios kalbos pliūpsniai, stringantis kalbos ritmas, šiurkštūs fonetiniai žodžių tarpusavio santykiai. „Noriu spalvoto gyvenimo“,— taip teigia poetė vieno eilėraščio antraštėje. Ir iš tiesų — jos eilių kalbančiajai būdinga jaunatviška energija, išdaigos, vaizduotės pokštai, autoironija, humoras, kartais ir sarkazmas.
Varnių literatūros mylėtojai Karolinos Praniauskaitės bibliotekos filialo darbuotojų dėka turėjo retą progą susitikti su šia įdomia, žavia poete, dabar gyvenančia Briuselyje, paklausyti gyvo, patrauklaus jos ir Telšių poetės Ievos Sigitos Naglienės dialogo apie kūrybą, daugiausia, žinoma, apie rinkinį „Štai“, kurio pagrindinė tema — moteriškumo refleksija, įvairios jos formos ir transformacijos. Rinkinyje, anot recenzentų, „žaidžiama įvairiais kultūriniais ir socialiniais moteriškumo stereotipais, eksperimentuojama emocinėmis būsenomis“. Moteris čia labai įvairi: drastiška, lengvabūdiška, linkusi į depresiją, nenuspėjama.
„Man tik/ Greičio baisu/ Kitokio/ Tavęs/ Nebijau“ — tokiu leitmotyvu pradėjo pokalbį I.S.Naglienė ir netrukus suteikė žodį pačiai viešniai. Į klausimą, kodėl rašo, A.Žagrakalytė atsako labai paprastai: kad patinka pasakoti istorijas, ypač moters istoriją. Pradžia buvo seniai, kai klasėje gavo užduotį papasakoti savo šeimos istoriją. Rašinys ištįso į pustrečio sąsiuvinio. Paskui buvo respublikiniai konkursai, dalyvavimas antisemitinio rašinio konkursuose, kelionė į Izraelį, o kai baigus mokyklą teko rinktis tarp biologijos ir literatūros studijų, „tapau ne žolininke, o žodininke“. Kodėl toks dažnas jos kūryboje vandens motyvas? Nes gimtasis kaimas prie Mūšos, gal todėl ir pirmoji knyga — „Išteku“, šis žodis nevienaprasmis. Kodėl eilučių viduryje tokie dažni dvitaškiai? Nes viena eilėraščio atkarpa aiškina kitą, o apskritai poezijoj nelabai reikalingi taškai ir kableliai. Tik jaunystėj, iš pradžių reikalingi mokytojai, o paskui didžiausias džiaugsmas — savarankiškumas ir laisvė. Susidaro įspūdis, kad A.Žagrakalytės eilėse norima kuo daugiau pasakyti apie moterį, bet pasislepiant po šypsena, autoironija, nors ji teigia, kad specialiai apie moteris nerašo. Jos kūryba — ne tik gyvenimo džiaugsmo pliūpsnis, bet ir mūsų istorija. Vienas stebuklingiausių — eilėraštis apie Lietuvą.
Rašytoja prisipažįsta, kad buvo nusprendusi eilėraščių neberašyti, atsidėti romanams, bet jie vis atsirasdavo. O kurti geriausiai sekasi judant — einant, keliaujant, nes sėdėdamas išrašyti gali tik savo vidinį, o judėdamas matai didesnį pasaulį, didesnes problemas. Į klausimą, kuri, kaimo ar miesto, erdvė artimesnė, rašytoja atsako su jai būdingu humoru: „Kur mane šuo veda, ten ir einu“. Pasakodama apie romaną „Eigulio duktė“, prisipažįsta, kad ten papasakoti visai tikri dalykai, pagrindinis veikėjas — jos artimas giminaitis, panaudoti netgi jo prozos bandymai, etnografiniai aprašai. O dabar rašomoje knygoje bus pasakojama apie kitus du šio veikėjo brolius — kunigą ir kareivį, tad gali tekti apsilankyti ir buvusioje Varnių kunigų seminarijoje.
Rašytoja gyvena Belgijoje, bet nesijaučia emigrantė, nutolusi nuo Lietuvos, nes dirba tarp lietuvių, yra lietuviška mokykla, yra šiuolaikinės bendravimo priemonės. Yra baigusi ne tik muzikos, bet ir dailės mokyklą, gal todėl kai kurie kūriniai — pusė piešinio, kita pusė — žodinio teksto, kitaip sakant, nupiešto žodžiais. Skamba maloniai netikėtas eilėraštis „Apie meilę kaip apie muziką“, kur visai nepoetiška detalė — dviratis virsta poetiniu įvaizdžiu. Netikėtais kontrastais žavus eilėraštis „Kodėl nustojau rašyti“. O apie ankstesnės Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, kur gražiai sutarė visų tautybių žmonės, autorė pati perskaito eilėraštį „Imberlak“, kurio pavadinimas lietuviškai — „Žydų saldainiai“. Į paskutinį klausimą: „Ar turit savo poetą?“, nuskamba vėl šmaikštus atsakymas: „O kam? Aš turiu savo vyrą!“
Rašytoja mielai bendravo su klausytojais, atsakinėjo į klausimus apie savo kūrybą ir apskritai apie poeziją. Renginį paįvairino Varnių moksleivių Evelinos, Agnės ir Viktorijos fleitų muzika.

Telšiuose

Lina Dijokienė

Kūrybinės provokacijos
Į susitikimą su „Metų knygos 2017“ poezijos penketuko knygos „Štai“ autore Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos skaitykloje susirinkę telšiškiai turėjo retą progą paklausyti įdomaus, įtraukiančio, intriguojančio dviejų kuriančių moterų, poečių — Briuselyje gyvenančios Agnės Žagrakalytės ir vietinės, kaip pati save vadina, poezijos savanorės, literatės Ievos Sigitos Naglienės kūrybinio diskurso. Tai nebuvo įprastas vieno kūrėjo pristatymo vakaras. Anaiptol. Agnė Žagrakalytė stebino savo taupiu žodžiu, labai pamažėle, vis pašnekovės paraginama, paprovokuojama, pravėrė duris į savo kūrybos lauką.

Pro plyšį — į kūrybos paslaptis
Asmeninio gyvenimo patirtys, nori nenori, prasiveržia poetiniuose įvaizdžiuose. Tačiau apie tai poetė iš Briuselio kalba su švelnia ironija. Paklausta apie moters ir kasdienybės santykį, A.Žagrakalytė klausė: „Kiek gali nepriimti tos buities tikrovės? Esi poetė, tad indų neplausi, vaikams drabužių nelyginsi? Ne, geriau sakysi, kad esi geriausia karalystės indų plovėja… Labai daug gali apgalvoti, kai gliaudai pupeles ar skuti bulves…“
Poetė prisipažino, kad, išleidusi vieną poezijos knygą, ji pati sau nusprendusi daugiau tos poezijos neberašyti… Praėjo dešimt metų. „Tačiau yra toks poetinis raumuo. Neišvengiamai ima ir ateina eilėraštis. Tada jį užrašai. Taip ir kaupėsi“,— pasakojo A.Žagrakalytė.
Lygindama prozą ir poeziją, kūrėja tvirtino pastebėjusi, kad žmonės nori prozos, ne poezijos. Todėl jai proza — labai rimta, o poezija — tarsi žaidimas, išdykavimas.

Patinka — gyventi
Ievos Sigitos Naglienės paklausta, kas jai labiausiai patinka gyvenime, Agnė Žagrakalytė žaviai moteriškai nusišypso: „Man labiausiai patinka gyventi. Kai gyveni ir tuo labai džiaugiesi, yra tiek visko, ką veikti. Svarbu kiekvienu — vabalu, žodžiu, kalba, kiekvienu žmogumi, štai — varpų skambėjimu — mokėti džiaugtis… Aš gyvenu ir bijau, kad turime tiek mažai laiko, o tiek daug reikia nuveikti. Reikia skubėti džiaugtis“.
Šito paprasto gyvenimiško džiaugsmo kiekvienoje kasdienybės smulkmenoje paieška ir suradimas — laimingo gyvenimo receptas.