Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo valstietis Tadas Blinda, gyvenęs ir žuvęs XIX amžiuje, tapo itin garsus visų pirmiausia liaudies kūrybos, rašytojų ir kino menininkų pastangomis. Liaudies ir literatūrinė kūryba sukūrė tokį Blindą, koks iš tiesų niekuomet nė negyveno. Nedidelio kaimo valstiečio metamorfozė į maištininką — nekenčiamą plėšiką — „svieto lygintoją“ turėjo savo kelią per liaudies savimonę, laikmečių politines aspiracijas, o vėliau — ir kūrybą.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia. Nr. 3, 4)
Netrukus, kaip minėta, T.Blinda vedė. Iš uošvių Pranciškaus bei Ievos Viktoravičių, gyvenusių Jucių kaime, Luokės valsčiuje, gavo grynais pinigais sidabru šimtą rublių; dvidešimt pūrų rugių, po penkis pūrus kviečių ir avižų; dvi melžiamas karves ir tris jaunikles, vieną arklį, po tris avis ir kiaules, penkias žąsis; vienus pilnai apkaustytus porinius ratus, vienus pilnai apkaustytus vienkinkius ratelius, vienas apkaustytas roges ir vienas rogeles; dvi plunksnų ir penkias pūkines pagalves. Toliau buvo išvardinti dar kažkokie daiktai, kurių K.Dauginis neįskaitė. Barboros tėvai ir liudininkai padėjo kryželius, už beraščius pasirašė P.Juškevičius ir Fadej Blinda. Tas Fadej — rusiškas lietuviško Tadeušo atitikmuo. „Pasogos“ dokumentuose tikriausiai pasirašinėjo ne jaunavedžiai, o jų tėvai. Tad ir šis parašas turėtų būti senojo T.Blindos.
Luokės valsčiaus seniūnas?
K.Dauginiui jo mama, o ir ne vienas kitas pasakotojas bei kai kurie autoriai, nusirašinėdami vienas nuo kito, tikino jaunąjį T.Blindą buvus Luokės valsčiaus seniūnu. 1934 metų spalio 14 dienos „Dienoje“ (Nr.41 (794) paskelbtas Bivainės Driskiaus slapyvardžiu pasirašiusio autoriaus straipsnis „Pakaruokliai šoka Blindos kapuose“: „Štai įdomus dokumentas Luokės archyvuose apie tai, jog Blinda buvo išrinktas Luokės storosta. Senam protokole kažkurio girto pisoriaus žąsies plunksna surašytame aiškiai pasakyta: „Tadauž Blinda visuotinėje krivūlėje sulig valsčionių balsais išrinktas Luokės storasta“. Jei autorius tikrai matė tokį įrašą, o tai dar nežinia, apie ką — tėvą ar sūnų — kalbama, kadangi nenurodyta dokumento data.
K.Dauginio motinos teigimu, seniūnu buvo išrinktas jos tėvas — garsusis T.Blinda. Čia dar esama terminų painiavos. Carinės administracijos įsteigti valsčiai veikė 1861-1915 metais. Valsčių sudarė seniūnijos, o viršaitį rinko seniūnų sueiga trejų metų kadencijai. Viršaitis turėjo būti ne jaunesnis kaip dvidešimt penkių metų, gero elgesio. Valsčių valdė valdyba, seniūnų sueiga, kurią sudarydavo valdininkai ir kaimų pasiūlyti atstovai. Viršaitis vadovavo valsčiaus valdybai, pirmininkavo sueigai. Apskritai viršaičio pareigos buvo gana plačios. Jei T.Blinda 1867 metais vesdamas buvo 20 metų, tai gimė apie 1847 metus. Valsčiaus seniūnu galėjo būti išrinktas po 1872 metų. Klausimas: ar jaunas žmogus jau galėjo pelnyti tokį autoritetą, kad juo pasitikėtų kaimų seniūnai? Beje, straipsniuose kartais nurodoma T.Blindą plėšikavus 1865-1877 metais. Toks tikslumas stebina. Viena vertus, jis, kaip policijos ieškomas plėšikas, vargiai galėjo būti sutuoktas Luokės bažnyčioje. Antra vertus, kas rinks valsčiaus viršaičiu… plėšiką, kuriuos, kaip ir kitus įstatymų pažeidėjus, gaudyti buvo ir viršaičio pareiga.
Buvo ar ne T.Blinda išrinktas Luokės valsčiaus „storasta“ — atsakymas galbūt slypi archyvuose. Tarp galimos ankstyviausios „storastystės“ 1872 metais ir žūties 1877 metais turime vos penkerius metus, per kuriuos T.Blinda turėjo spėti tapti visoje Žemaitijoje garsiu, siaubą keliančiu plėšiku ar kilniu „svieto lygintoju“ ir net Luokės „storasta“. Omenyje turint, kad greičiausiai T.Blinda netapo seniūnu vos sulaukęs šiom pareigoms tinkamo amžiaus, jo kaip plėšiko ar „svieto lygintojo“ veiklai belieka trumpas vos kelerių metų laikotarpis.
Šeima
K.Dauginis savo darbe rašo, kad 1870 metais Tadui ir Barborai Blindoms gimė pirmasis vaikas — dukrytė Ieva. Vėliau gimė ir kitos dukros — Ona ir Marijona. Iš tikrųjų Tadeušo ir Barboros Blindų pirmasis vaikas buvo dukrelė Julijona, gimusi 1868 metais Kinčiuliuose. Vos už kelių savaičių ji mirė ir buvo palaidota Luokėje. Toliau Luokės krikšto metrikų knygose nėra jokių įrašų apie šeimoje gimusius ir krikštytus vaikus. Taigi neabejotinai T.Blindos dukros Ieva, Marijona ir Ona buvo pakrikštytos filijinėje Ubiškės bažnyčioje, kurios krikšto metrikų knygos tų metų, kai buvo krikštijamos pirmosios T.Blindos dukros, neišliko. 1876 metais Ubiškės bažnyčioje buvo pakrikštyta dukrelė Marijona. Ieva ir Ona turėjo gimti 1871-1876 metais.
Barbora po vyro žūties ištekėjo 1877 metų lapkritį už Pranciškaus Dauginio. Ji mirė Kinčiuliuose 1893 metais dėl gimdymo komplikacijų, iš pirmosios santuokos palikusi tris, o antrosios — šešis vaikus, iš kurių vos gimusi paskutinioji dukrelė tik keliomis savaitėmis pragyveno motiną. Ją palaidojo Luokėje.
Gyvenimas: miške ar namuose?
K.Dauginio mama pasakojo, kad jos tėveliui po konflikto, apie kurį bus kalba vėliau, su kunigaikščiu Oginskiu, teko slapstytis miške. Čia pas jį ėję nuskriausti valstiečiai. Tačiau tuo pačiu K.Dauginis užsimena, kad jo senelis niekur iš namų nebuvo išėjęs. T.Blindą gyvenus net paskutiniaisiais gyvenimo metais ne miške, o namuose ir ūkininkavus, tvirtino ir Kinčiulių bei aplinkinių kaimų žmonės. Kai mano pažįstami vyresni ubiškiečiai pamatė kino filmą „Tadas Blinda“, jie buvo visų pirmiausia suglumę dėl to, kad nei siužetas, nei T.Blindos gyvenimo aplinkybės nesutapo su girdėtais tėvų pasakojimais. O viena tokių buvo: T.Blinda gyveno namie ir ūkininkavo.
Gyvenimas namie ir ūkininkavimas paneigia mitus apie T.Blindos „šaiką“, romantiškas istorijas miškuose ir „razbaininkystę“ bei „svieto lyginimą“. 1877 metų jurginių jomarko dieną T.Blinda išėjo į Luokę iš namų, žadėdamas vaikams parnešti „cukierkų“.
Pasakota esą T.Blinda nuomojo savo ūkį, o pats kelioms savaitėms pradingdavo. Kartais ši informacija tampa pagrindu teigti, esą iš ūkio išvykęs T.Blinda plėšikaudavo. Vargiai galima šias dabar jau nebeįrodomas, net ne T.Blindos amžininkų, o jų palikuonių perpasakotas spėliones sieti su „razbaininkyste“ ar „svieto lyginimu“, ar kokia kita kriminaline veikla. Niekur neužsimenama, tai pastebėjo ir kraštotyrininkas J.Andriusevičius, kad policija būtų T.Blindos ieškojusi. Tai patvirtina ir T.Blindos ėjimas jomarko dieną į Luokę. Prieštaringos versijos apie „šaiką“ miške ir gyvenimą namuose yra vienas „blindiškų“ istorijų paradoksų.
„Eretikas“ ar paprastas katalikas?
Rašytoja Lazdynų Pelėda surinko medžiagą apie T.Blindą ir rengėsi rašyti kūrinį. Vis tik neparašė, o surinktus atsiminimus perdavė Gabrieliui Žemkalniui-Landsbergiui, kuris parašė dramą „Blinda, svieto lygintojas (Žemaičių razbaininkas)“. 1900 metais laiške Povilui Višinskiui Lazdynų Pelėda pasakojo: „Įsipažinau su vienu seniuku, kurs jaunose dienose tarnavo prie tėvų Blindos, parsivežiau jį pas save ir atvirai pasakiau, kam man reikia tų žinių. Akyvas buvo dėl manęs sujudimas to senio, kad, atminčia sugrįžęs į jaunas dienas, pasakojo man praeitį. Išsikalbome atvirai labai apie augimą Blindos, apie sąlygas, kurios pastūmė tą žmogų ant to kelio. Terp kitų priežasčių, kurios atėmė tikybą Blindai, buvo paleistuvingas gyvenimas motinos jo, o labiausiai bjaurus romansas su kunigu, kurį šlovino kaipo paleistuvį visi. Rašant apie Blindą, negal, man rodos, nepaliesti apie tą žmogų, kurs buvo priežasčia nelaimės visos giminės jų, nes kunigas tas atėmė viską Blindai, kas žmogui brangus, motina jo ant galo nusigėrė ir mirė patvorėj. Staiga sūnus kunigo, o brolis Blindos, ištremtas, o Blinda užmuštas“.
Motinos meilės tragedija, be abejo, turėjo būti žinoma T.Blindai, ir vargiai ji formavo palankų požiūrį į kunigus. Šiaip ar taip dėl religijos maištingomis pažiūromis T.Blinda nepagarsėjo, neužsimenama apie tai liaudies pasakojimuose, galiausiai jis pats tuokėsi Luokės bažnyčioje, joje ir Ubiškės bažnyčioje krikštijo savo vaikus. Ir dukrą Julijoną laidojo su katalikiškomis apeigomis.
Vienoje propagandinėje prieš T.Blindą nukreiptoje dainoje jis vadinamas „eretiku“. Gal jis nutolo nuo bažnyčios, nelankė jos, nėjo išpažinties. Tai leistų paaiškinti, kodėl užmuštas T.Blinda buvo palaidotas nešventintoje Luokės kapinių dalyje.
(Bus daugiau)