Kai kipšas tapo bedarbiu

Manot, dievams ir deivėms saldu? Ko užsigeidžia, to ir gauna? Ne, broliukai ir sesikės, dievybės minta iš mūsų aukų. O aukojame bene iš geros širdies? Ne, brangieji, nešame prie aukurų gardėsius, vedame gyvulėlius, klojame pinigėlius tik vargams ir ligoms prispaudus. Ir ne visos aukos į dievų svirnus sugula: žyniai gerą gabalą nugvelbia. Ale dievams vis tiek užtenka. Tik bėda: dykai ir jie nesėdi.
Kalnų kalnais maldos dievų ausis užgula. Vos spėja griešnos dūšelės dangiškose dievų kontorose žmogelių maldas registruot. Ir visas apsvarstyt reikia. O malones dievai maišais dalint nelinkę, drėbteli vienam kitam, sako: gana, bo išpuiks žmogeliai. Kai paprasti dievai negelbsti, žmogeliai kreipiasi į pasaulio sutvėrėją Nunadievį. Kartą anam įgriso tos maldos. Pasikvietė dievus ir užkūrė aniems pirtį: tinginiai, ko voliojatės, žmogeliai dėl jūsų apsileidimo man ausis išūžė. Susigūžė dievai, išsigando: įsiutęs Nunadievis tai ne susierzinęs griaustiniais grūmojantis, žaibais besitrankantis Perkūnas. Verkšlena dievai: tiek daug neteisybės ant žemės, vargo, visokio blogio, nu, neužtenka visiems žmogeliams dieviškųjų malonių. Nusičiaudėjo Nunadievis. Kad šitaip, padarys kitaip. Ir staiga išnyko visos blogybės ant žemės ir net po ja.
Pradingo noras razbaininkams plėšikaut, pijokams — alierką lakt, valdoviukams — suktybes regzt. Skradžiai žemę parsmego ligos, pykčiai. Apsižiūrėjo kipšas: nebėra kas jam veikt. Nu, nepasiduoda nė viena davatkėlė sugundoma. Eina kipšas darbo biržon. O ko ne, jam irgi pašalpa kaip bedarbiui priklauso. Paklausė ten, ką anas moka. „Biesus krėst“, — atšovė kipšas. Atkirto jam: niekam to nebereik, vot, Nunadievio ukazas — visas velniavas užrakint devyniomis spynomis. „Nu, dar moku krepšius pint,— lenkia pirštus raguotasis. — Dar švilpukus laisvalaikiu drožinėju“. Kikena darbo biržos moterytės: iš kinų imperijos kalnus tų krepšių ir švilpukų pritempė.
Sėdi rūškanas savo garaže B.Acevičius. Nebevagia valdoviukai, kvailų raštų žmogeliams nebesiuntinėja nei po velnių nebepavaro. Mandagūs, malonūs valdoviukai. Nebesiskundžia dėl anų žmogeliai B.Acevičiui: ką anam veikt? Ir karietos nebegenda. Žiovauja pakelėse ir nuovadose žandarai, pliekia kortomis. O kas beliko: vagys patys sugriuvo ir į kalėjimus pasiprašė. Nuobodu teisėjams: ką teisi, jei visame sviete nebeliko nė įkaušusio žmonai šonus lamdančio vyrioko? Ir daktarai dykai patys lovose guli, viens kitam pulsą tikrina, širdies ir plaučių pasiklauso. Kas sirgo, stebuklingai pasveiko, o nuo kitų žmogelių ligos į Debesnų pelkes sulindo. Niekam stogai nebeprakiūra, puodai nesudūžta, net kirviai neatšimpa. Dykinėja sau šimtai amatininkų.
Ir nuslūgo maldų dievams kriokliai. Vien laimėjimų loterijose žmogeliai prašo. O laimėt visi negali. Panaikino susierzinęs Nunadievis ir loterijas. Ką dievams veikt? Žioplinėja, ir tiek. Nukėblino kipšas iš darbo biržos į savo Debesnų pelkes. Sėdi ant kelmo, drožinėja tūkstantąjį švilpuką, koja tarpuragį pasikaso. Ir mąsliai šypsosi, kikena.
Sakoma, broliukai ir sesikės, nėr to blogo, kas neišeitų į gerą. Nu, atėjo Telšių kunigaikštijos rinkimai. Darbiniai, raudonosios roželės, valstiečiai dvarponiai, taipogi pasiklydusios kregždutės valdžion nebesiveržia. Ką veikt, jei nepasivogsi, oria senatve nepasirūpinsi… Dėl liaudies tarnaut? Je, dėl anos valdoviukai savo laiko netrupins. Bet, broliukai ir sesikės, nėr ir to gero, kursai neišeitų į bloga. Kol žmogeliai atsargų turėjo, dar mito, rengėsi. Bet valdžia, kaip nereikalingus, atleido žandarus, teisėjus, tūkstančius visokių prievaizdų ir tikrintojų. Nė skatiko nebeuždirba amatininkai, daktarai algų nebegauna. Kai taip, velniop nugarmėjo ir prekyba. Pasiuto kosėt, čiaudėt karalystės biudžetas, sulįso it džiovininkas. Iš ko mokėt algas mokytojams, dar užsilikusiems valdininkams? O ir dievų gėrybės išseko: juk nebesrūva aniems aukos, keikiasi prie tuščių aukurų ir žyniai. Ir ėmė maldaut Nunadievio daktarai sugrąžint ligas, žandarai ir teisėjai — vagis bei kitokius žūlikus, prievaizdai — nedorus amatininkus, valdininkus. Raudoja amatininkai, maldaudami leist karietoms sulūžt, stogams prakiurt, puodams sudužt. Sriūbauja prie aukurų žyniai, bo žmogeliai vežimais ir maišais gėrybių nebeveža, tuščius pilvus susuko ir dievams. Tėškė lopetas prie kapų duobkasiai: gi nebemiršta niekas. Ale juk dievų malonių meldžia ir gyvulėliai bei žvėreliai: anie irgi gyvent geidžia, o ne puoduose kunkuliuot. Nu, reik alkanai šeimai paršiuką padurt, bet tarsi mėšlungis gaspadoriaus rankas sutraukia. Kai pijokai gerkles užsisiuvo, nė grūdų tiek, nė apynių nebereikia. Užtat pelėms ir vištoms — rojus. Užrakino duris bankininkai: kas ir dėl ko aniems dabar lįs į kilpas? Nebeverda aptiekoriai katiluose savo liekarstvų ir žolelių iš bobučių nebeperka. Jau žvalgosi žmogeliai, katron lentynon dantis pasidėt. Ale ką su gurgiančiais pilvais daryt, kaip anuos numaldyt? „Biesai nematė,— išsitraukė iš po lovų žmogeliai čemodanus. — Reik skuost į užsienius.“ Suvaitojo karalystės kunigaikščiai ir baronai: viešpatėliau, kas bus, kas laukus ars, aniems putros išvirs?
Ir užgriuvo Nunadievį kalnai maldų ratavot. Pažiūrėjo į raudojančius žmogelius Nunadievis, nusispjovė ir sugrąžino viską, sykiu ir blogybes bei baisybes. Pasirąžė kipšas ir nuklibikščiavo davatkėlių gundyt.