Vydūnas tarpukario Telšių gimnazistų atsiminimuose

Telšių gimnazijos 5a ir b klasės medžių sodinimo šventėje 1923 m. pavasarį. Centre stovi Vydūnas. Nuotr. F.Kaplanskaitės.

2018-ieji Lietuvai reikšmingi sukaktimis. Minime valstybės atkūrimo šimtmetį, prisiminsime svarbius asmenis, įvykius. Šie metai Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu paskelbti Vydūno (tikr. — Vilhelmas Storosta) metais. Kovo 22 d. sukanka 150 metų, kai Jonaičiuose (Šilutės apskritis, Prūsijos karalystė) gimė Mažosios Lietuvos dainius, kultūros ir raštijos veikėjas, dramaturgas, filosofas, tautos žadintojas Vydūnas. Taip pat sukako 65 metai nuo jo mirties 1953 m. vasario 20 d.

Raimondas Petrikas

Telšiuose, prie dabartinio Žemaitės dramos teatro augantys kaštonai, matyt, visgi sulauks tiek savo, tiek vieno iš sodintojų jubiliejaus. Šie medžiai, buvęs gimnazijos pastatas Respublikos gatvėje — bene vieninteliai Telšiuose Vydūno prisilietimą menantys realūs, apčiuopiami objektai (tiesa, apie dar vieną sužinosite straipsnio pabaigoje). Sunkiau pajusti jo dvasinę įtaką miesto visuomenei, tuomečiams Telšių „Saulės“ gimnazijos, kurioje Vydūnas 1920-1923 m. po keletą mėnesių skaitė paskaitas, auklėtiniams. O kad tokia buvo, neverta nė abejoti. Telšiai — tik maža Vydūno veiklos kruopelytė, bet reikšminga. Niekas geriau neatskleis vydūniškosios dvasios įtakos tarpukario Telšių gimnazistams, kaip jų pačių atsiminimai.

Vydūniškosios dvasios ženklai
Dailininkas, scenografas, dėstytojas Liudas Truikys (1904 m. spalio 10 d. Pagilaičiuose, Plungės r. — 1987 m. gegužės 28 d. Kaune), 1923 m. baigęs mokslus Telšiuose, prisimena: „Telšių gimnazijoje mokiausi. (Gimnazijos) direktorius sakydavo, kad Vydūno pabuvojimas su moksleiviais juos daro kitokiais žmonėmis“.
Anot filosofo, Vydūno kūrybos tyrinėtojo bei propaguotojo Vacio Bagdonavičiaus, kuriam teko bendrauti ar susirašinėti su keletu anų metų Telšių gimnazistų — jau minėtu L.Truikiu, Rapolu Serapinu, Steponu Skeiviu, Radžiumi, Juozu Budzinskiu, P.Gedminaite, Česlovu Kontrimu, sklaidyti Antano Krauso korespondenciją — visi jie su užsidegimu pasakojo apie Vydūno padarytą įspūdį žemaičių jaunimui, jo nuoširdumą bendraujant, apie visą gyvenimą lydėjusią Vydūno perduotos išminties šviesą.
Kokį stiprų poveikį Vydūnas darė mokykliniam jaunimui, galima spręsti iš uolaus Vydūno sekėjo, fizinės kultūros puoselėtojo Lietuvoje Karolio Dineikos (1898-1980) žodžių straipsnyje „Kaip gyvena Vydūnas“, 1932 m. išspausdinto „Naujosios Romuvos“ 21 numeryje: „Kada atsilankiau į Telšius skleisti kūno kultūros idėjas žemaičiuose 1924 ar 25 metais, tai ten radau Vydūno padarytą įtaigą jaunimui tokią galingą, jog visi buvo persiėmę ir sveiko gyvenimo dvasia. Krito man į akis ir tatai, kad daug kas ėmė net rašyti jo rašyba ir pabraiža“. Tai ne vienintelis pavyzdys. Aukso medaliu 1922 m. Telšių gimnaziją baigęs Antanas Tylenis, XX a. 4 deš. antroje pusėje, jau būdamas Kėdainių valstybinės gimnazijos direktoriumi, tos mokslo įstaigos rūmų salėje pastatė būtent Vydūno veikalą „Žvaigždžių takai“, pirmąkart sceną išvydusį Telšių gimnazistų pastangomis.
Telšiuose buvo susibūrę net du Vydūno išminties skleidėjų moksleivių būreliai — Vegetarų ir Sielos kultūros, kurie leido laikraštėlius „Šaltinis“ ir „Širdies liepsna“.
Dirbdamas Telšiuose, Vydūnas vadovavo gimnazijos chorui, o viena pirmųjų jo diriguojama daina buvo „Sunku akmenėliu ant kelio gulėti“. Skleisdamas savo mintis, idėjas, Vydūnas juto ir atgalinį ryšį. 1921 m. Vydūnas išrinktas Žemaičių teatro Telšiuose fondo komiteto, rinkusio aukas teatro rūmų statybai, valdybos garbės pirmininku. 1920 m. pabaigoje Tilžės lietuvių giedotojų draugijos 25 metų sukakčiai Vydūnas, grįžęs iš Telšių, išleido mano jau minėtą triveiksmę pasaką-dramą „Žvaigždžių takai“. Šį kūrinį parašyti, regis, paskatino būtent darbas „Saulės“ gimnazijoje, nes veikalo įžangoje minimi Telšių gimnazistai. Apie tai užsimenama ir gimnazistų atsiminimuose.

Antanas Krausas: Vydūnas Telšiuose
Vienas iš didžiausią Vydūno įtaką pajutusių Telšių gimnazistų buvo Antanas Krausas (1905 m. gegužės 10 d. Sedoje (dab. Mažeikių r.) — 1970 m. gegužės 3 d. Melburne, Australija) — būsimasis pedagogas, visuomenininkas, redaktorius, žurnalistas. Kaip tik jis kartu su Rapolu Serapinu įsteigė Sielos kultūros ratelį ir leido neperiodinį laikraštį „Šaltinis“ (1923-1925 m.), priklausė Vegetarų draugijai (nuo 1920 m.), 1923-1925 m. leido vegetarų laikraštį „Širdies liepsna“. A.Krauso atsiminimai apie Vydūną Telšiuose išspausdinti 1948 m. Vydūno 80 metų sukakčiai paminėti išleistoje, Aleksandro Merkelio redaguotoje knygoje „Vydūnas“ (A.Krausas. Vydūnas Telšiuose (kalba taisyta), tinklaraštis gindia.lt, interneto prieiga http://biblioteka.gindia.lt/vydunas-1948.html?start=9, žr. 2018 03 03 d.): „1920 metai. Pavasaris Žemaičiuose nusagstė medžius gražiaisiais žiedais. Telšių miestas skendėja žaliųjų sodų jūroje. Dar būdamas trečiokas, žygiuoju gatve ir staiga pamatau knygyno vitrinoje Vydūno knygą „Apsišvietimas“. Apie 500 moksleivių suskridome į Žemaičių sostinę pasisemti šviesos, kad vos prisikėlusiai tėvynei išsimokslinę galėtume skirti savo jėgas. Todėl trokšdamas apsišvietimo, susidomėjau minima knygele ir už 1 auksiną ir 20 skatikų ją nusipirkęs, bėgau į Žaliąjį Miesto Sodą. Čia lyg prirakintas prie suolelio perskaičiau visą knygutę. Vydūno knygutės „Apsišvietimas“ mintimis labai susižavėjau ir tuoj ėmiau ieškoti jo kitų veikalų. Ėmiau Vydūno knygų parsisiųsdinti iš pačios „Rūtos“ leidyklos, iš Tilžės. Nekantriai laukdavome siuntų su Vydūno raštais, o gavę be galo džiaugdavomės jų gražiomis šviesiomis mintimis bei išorine knygų išvaizda. Būdavo lyg didžiausia šventė, kai mes gaudavome tas skoningai išleistas knygas. Jų turinys dar daugiau paveikdavo mūsų dvasią, nukeldamas į vidinio pasaulio slėpiningumo gelmes. Valandų valandas išsėdėdavom, bediskutuodami skaitytas mintis su savo gimnazijos ir universiteto draugu R.Serapinu.
1920/21 m.m. Telšių Gimnazijos direktorius kun. Simaitis (Antanas Simaitis (1887-1959) — R.P. pastaba) pakvietė Vydūną mokytojauti į Telšius. Telšių gimnazijoj jis mokytojavo 1920, 1921 ir 1923 metais po keletą mėnesių. Čia jis dėstė lietuvių kalbą, vedė gimnazijos chorą, mokė vaidintojų būrelį vaidybos meno ir laikė daug paskaitų bei popiečiais atsakinėjo į mokinių klausimus.
Pirmasis susitikimas su Vydūnu. 1920/21 m.m. pradedant, Vydūnas laikė paskaitą apie gyvenimo prasmę. Kai pirmą kartą išgirdau Vydūną kalbant, jis nepaprastai mane paveikė, sužavėdamas savo minčių kilnumu ir šviesumu, savo jaunatvišku nusiteikimu bei slėpininga savo veido ir akių šviesa. Tas įspūdis nulėmė visą mano gyvenimą. Vydūnas savo saulėtu ir nepaprastu pavyzdžiu patraukė mane. Jo įtaka į mane ir į kitus gimnazistus labai didelė. Vydūno mintys, jo asmuo savo žavesiu lyg angelas sargas lydėjo mane per ligšiolinį meno gyvenimą. Gimnazisto, studento ir mokytojo dienas lydėjo jo teigiama, žmoniškuman raginanti įtaka. Nuo pirmo susitikimo su Vydūnu, pamilau jį nepaprastai, jis man brangus kaip tėvas.
Vydūnu susižavėjo visas gimnazijos jaunimas bei kiti Telšių moksleiviai. Mokinių gyvenime prasidėjo naujas, šviesus laikotarpis. Paskaitos, choras, iškylos į užmiestį, vaidybos pamokos, klausimų ir atsakymų popietės išjudino mokinius ir sukėlė naujų idėjų. Mokinių nuotaika ir visas jų gyvenimas smarkiai pasikeitė. Jis pasidarė turiningesnis, prasmingesnis bei sąmoningesnis.
Vydūno ir pačios pamokos labai įdomios. Dar ir šiandien, po 28 metų, lyg girdžiu jo gražius palyginimus ir ištraukas iš Donelaičio raštų. Meistriškai jis aiškino mums graikų dramaturgiją. Jo sudarytas vaidintojų būrelis pastatė jo paties parašytą ir režisuotą veikalą „Žvaigždžių Takai“.
Telšiuose gyvendamas, jis susilaukė paakinimų tam veikalui. Jis rašo: „Matiau Telšiuose Gymnazistų pasistengimus ką nors geresnio statyti savo vakaruose. Maniau toks, kaip šis veikalėlis galėtų ir jiems tikti. Lai bus jis jiems širdingas sveikinimas“.
Esant gražiam orui, visa gimnazija išeidavo į Dirkstelių miškelį, netoli Telšių miesto, prie Masčio ežero, čia Vydūnas, pasilipęs ant nugriuvusio medžio kaip burtininkas, kaip senovės vaidila mus nukeldavo į nuostabųjį graikų pasaulį, kalbėdamas apie Platono „Simposion“ ir kt. Gamtos prieglobsty jo paskaitos įgydavo dar didesnį žavesį, patrauklumą. Vaizdi, gyva kalba uždegdavo jaunimą ir žadindavo gražesnio, prakilnesnio gyvenimo pasiilgimą.
(Bus daugiau)